Sveikata

Stresas- kaip su juo tvarkytis?

Kas yra stresas? Tai- biologiniai organizmo pakitimai, sukelti stip­rių emocinių išgyvenimų. Tie išgyvenimai nebūtinai vien neigiami. Ne tik pinigų praradimas, bet ir laimėjimas loterijoje, ne tik skyrybos, bet ir vedybos gali būti streso priežastis. Įtampą sukelia ne pats Įvykis, o mūsų požiūris į jį. Jeigu kiekvieną permainą savo gyvenime vertinsime kaip grėsmę, dažni stresai mums garantuoti. Svarbiausia yra nesigailėti to, kas liko praeity, ir nesibaiminti dėl to, kas laukia ateity. Nėra nieko patvaresnio už kaitą.

Kaip ir dėl daugelio dalykų, taip ir dėl streso priežasčių ir poveikio nėra vieningos nuomonės. Vieni mano, kad stresas- civilizacijos išprovokuota liga. Vis greitėjantis gyvenimo: tempas ir informacijos gausa kenkia žmogaus nervų sistemai. Išmanieji telefonai, kompiuteriai yra geri pagalbininkai, ir įkyrūs mums taip būtinos ramybės drumstėjai. Kiti tvirtina, kad stresas evoliucinis faktorius. Stresas esą kamavo ir olose gyvenusius, kailiais savo kūną šildžiusius laukinius. Anot šios teorijos šalininkų, stresas natūraliai atrenka atsparius emociniai įtampai individus, t.y. leidžia jiems išlikti. Be to, stresas atskleidžia slapčiau­sias žmogaus savybes. Kiek aprašyta at­vejų, kai šaunus vyrukas ekstremalioje situacijoje išskysta ir nesugeba susivaldyti, tuo tarpu koks nors pilkas žmogelis, visą gyvenimą buvęs po kieno nors padu, susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms tampa lyderiu, sugebančiu valdyti sunkią situaciją.

Nesutariama ir dėl streso poveikio žmogaus organizmui. Vieni tvirtina, kad bet kokia įtampa kenkia mūsų sveikatai. Kiti sako, kad nedidelis stresas ne tik nekenkia, bet netgi yra naudingas organizmui. Žalinga tik ilgalaikė įtampa.

Image by wayhomestudio on Freepik

Ne tik permainos išmuša iš vėžių.  Kiekviena konfliktinė situacija yra streso šaltinis. Psichologai teigia, kad dvasinei pusiausvyrai atgauti reikia ne mažiau kaip 3 dienų. „Tada aš į darbą galėčiau eiti tik kas trečią dieną, nes mano darbas- nuolatinė įtampa!” – pasakys mūsų skaitytoja. O paklausta, ar dirbtų, jei galėtų pragyventi nedirbdama, tikriausiai reta kuri pasirinktų darbą ir nuolatinę įtampą. Nedažna gali leisti sau tokią prabangą dirbti ne dėl pinigų, o dėl savirealizacijos. (Vokiečių darbo ir laisvalaikio tyrimo instituto duomenimis, pagrindinis vokiečių profesinės veiklos motyvas yra malonumas dirbti (tokią priežastį nurodė 30 % apklaustųjų. Pinigus, kaip pagrindinę darbo priežastį, įvardijo 59% apklaustųjų. Įdomu, kokie apklausos duomenys būtų Lietuvoje.

Tačiau daugelį problemų darbe susikuriame patys. Tie, kurie svajoja karjeros laiptais pakilti tarsi liftu, dažnai patrūksta, nes kaip tik jie, būdami dideli garbėtroškos persistengia ir nebepajėgia gera dirbti. Jų darbo rezultatai paprastai būna menkesni nei vidutiniški. pasak specialistų, didelį garbėtroškos priklauso rizikos grupei susirgti infarktu. Dale Carnegie, knygos „Kaip įveikti stresą ir pra­dėti gyventi? (How to Stop Worrying and Start Living)” autorius, klausia: „Ar gali­ma laikyti laimėjimu sėkmę tarnyboje, už kurią žmogus sumoka skrandžio opa arba širdies liga?”

Jei nutarsite dirbti taip, kad visi nu­mirtų iš nuostabos- tai ir bus pagrindinė jūsų nesėkmės priežastis. Kolegė visą sa­vaitę blaškėsi redakcijoje ir negalėjo pra­dėti rašyti straipsnio, nes buvo įsitikinusi, kad privalo jį parašyti tik idealiai. Juk įkvėpimas- profesionalumo dalykas.

Kita, rašydama mokslinį darbą, vos neišsiskyrė su vyru, susipyko ne tik su uošviais, bet ir su savo tėvais, nežmo­niškai sulyso, bet vis niekaip negalėjo nei sau, nei kitiems (nors pastariesiems tai buvo akivaizdu) pripažinti, kad darbo te­ma- ne jos jėgoms.

Norint prisiimti didesnį darbo krūvį ar naujas pareigas kaip iššūkį ir savęs iš­mėginimą, reikėtų turėti realų pagrindą pasitikėti savimi, savo žiniomis ir gabu­mais. Antraip gyvensite nuolatiniame strese. O nepavykus ko nors įgyvendinti, nusivilsite savimi. Kita vertus, išprovo­kuoti užsikrauti beprotiškai daug darbo gali viešoji, t.y. darbdavio ar kolegų, nuomonė: „Ką ten, toks darbas nejos no­siai” Tuomet kyla nenumaldomas noras jiems patiems nosis nušluostyti! Ir suka­tės, sukatės elegantiškai ir grakščiai, kaip ta pūstauodegė voverė rate, žinoma, ne­pamiršdama darbe dar ir šypsotis. Užtat namie ne tik šypsenos, bet gero žodžio iš jūsų niekas negirdi. Šaukiate ant vyro ir, kas blogiausia, ant vaikų. Vyras kurį laiką gali pabūti ir labai supratingas – jis pasi­stengs iškentėti, kol jūs „darysite karjerą” (bet neilgai). Užtat vaikai, ypač maži, jūsų nuovargį ir irzlumą supras kaip priešiš­kumą jiems. Jie manys, kad mama kažkodėl ant jų pyks­ta. Ir aiškinkite neaiškinusi, kad turite sunkumų darbe, jie vis tiek nesupras, kodėl tada pykstate ir nervinatės namie… O jei ir namie ne­ įeisite sau pratrūkti, tai pa­prasčiausiai perdegsite ir greitai pajusite, kad nebeturite jėgų niekam.

Beje, „užsidirbti” stresą daugiau ga­limybių turi tie žmonės, kurie darbe yra pernelyg aktyvūs, dirba už save ir už arti­mą savo ir jaučiasi nepakeičiami. Netgi tie, kurie nesistengia pakeisti pasaulio, bet paprasčiausiai nori tvirtai sėdėti savo kėdėje ir bent retkarčiais išgirsti pagyri­mą iš viršininko, rizikuoja tapti amžinai dilgsinčiu nervų kamuoliu. Nepaisant to, kad (jau minėtos apklausos duomenimis) pirmasis vokiečių stimulas dirbti- savi­realizacija, ši priežastis nė kiek nemažina nervinės įtampos darbe. Dėl šios priežas­ties 66% išgyvena stresą, 47%- padi­dėjusį jautrumą, 39% sakosi jaučiasi visai išsekę, bejėgiai.

Jei nutarsite dirbti taip, kad visi numirtų iš nuo­stabos – tai ir bus pa­grindinė jūsų nesėkmės priežastis.

Kai kuriems stresas darbe geras stimulas dirbti, tobulėti. „Man reikia, kad kas nors įspirtų į užpakalį, tada aš tikrai imu geriau dirbti, neužmiegu ant lau­rų”, išdavė savo įkvėpimo šaltinį kole­ga. Stresas iš tiesų mobilizuoja. Greičiau susikaupiate, našiau dirbate, bet taip tęs­tis gali tik trumpą laiką. Jei įtampoje pagyvensite ilgiau, netrukus pajusite galvos ar skrandžio skausmus, nemigą, ims skaudėti raumenis. Įprastinės reakcijos į žmones, įvykius gali pasikeisti. Jei ima nervinti ir erzinti smulkmenos, kurios anksčiau tik sukeldavo šypseną, arba įprasti malonumai praranda savo žavesį, reikėtų kažką keisti. Idealiausia būtų ke­letą dienų pailsėti, nes permainoms reikia valios, energijos ir pastangų, o kaip tik tuo metu jaučiate , kad jėgos jus apleido, su gebate tik viena- gulėti lovoje ir nieko neveikti. Net norint užmigti tenka pasi­stengti.

Reikėtų savaitgalį nesinešu darbo į namus, geriau pailsėti ir pamąstyti, kodėl taip prastai ėmėte jaustis. Kas atsitiko? Darbe pasikeitė valdžia: atėjo naujas, reiklesnis viršininkas? Padidėjo darbo krūvis ir reikalavimai? Susikaupti trukdo namų rūpesčiai? O gal darbas tapo nuo­bodus ir monotoniškas?

Beje, ne viena pasakys, kad darbo rūpesčiai ne rūpesčiai, jei namuose vis­kas gerai. Va, kai namuose yra bėdų, tai ir darbe jų atsiranda, nes susikaupti ir dirbti tada paprasčiausiai nebegali. (Ne tik  mo­terims, bet ir vyrams namų bėdos skau­desnės. Amerikiečių atliktų tyrimų duo­menimis, stresai veikia spermos kokybę- mažėja spermatozoidų judėjimo greitis.

Tačiau tokį poveikį turi tik stresai, susiję su širdies reikalais. Įtampa darbe tokios įtakos neturi.)

Dėl to, kad kurį laiką jaučiamės ne­darbingi, neverta pulti į paniką- juk ne robotai esame. Nenormalu iš savęs reika­lauti viską atlikti tik gerai ir labai gerai. Nors ir labai stengiamės, kai kas pasise­ka, kai kas- ne. Neretai, norėdami iš­vengti nusivylimo, stengiamės dirbti dar geriau, greičiau, efektyviau. O kai nepa­vyksta praplėsti savo galimybių ribų, imame dar labiau nepasitikėti savimi. Prarandama ramybė ir pusiausvyra- to­kie reikalingi dalykai. Atsiranda paniška naujų nesėkmių baimė. Taip patenkame į užburtą ratą. Kaip iš to rato ištrūkti? Rei­kia keisti kai kuriuos dalykus savo šeimo­je ar darbe- ten, kur iškilo rūpesčių. Daž­niausiai procesas nebūna malonus, nes kas nors lieka įskaudintas ir nepatenkin­tas, kieno nors lūkesčiai, viltys ir norai neišpildomi.

Tie, kurių gyvenimas remiasi vienu banginiu- sėkme darbe, daug dažniau kamuojami stresų nei tie, kurių gyveni­mas laikomas trijų banginių: šeimos, dar­bo ir kokios nors mėgstamos veiklos.

Sutarimas šeimoje duoda jėgų įveikti visus stresus darbe, ir atvirkščiai. Nuo stresų apsidraudę yra tie žmonės, kurie sugeba rasti aukso vidurį tarp „per ma­žai ir „per daug” ir kurie iš principo yra patenkinti savimi.

Nenormalu iš savęs reikalauti viską atlikti tik labai gerai arba idealiai.

Nenusakoma nuotaikų kaita, galvos skausmai, nemiga, nuolatinis nuovargis ir tiesiog prasta fizinė ar (dažniau) psichinė savijauta- tai vis streso padariniai. Ilgai besitęsianti emocinė įtampa gali sukelti neurozę.

Kaip susidoroti su stresu? Geriausia vengti tokių situacijų, kurios kelia įtampą, tačiau aišku, kad ne visada tai nuo mūsų priklauso. Galim e pasirinkti tik tiek: arba save raminsime, arba būsime kankinami nerimo. Kokia iš nerimo nau­da? Tik žala! „Nedaug kas gali susendinti moterį ir sunaikinti jo s grožį taip greitai kaip nerimas. Jis priverčia mus sukąsti žandikaulius ir nusėja veidą raukšlėmis. Pražyla, kai kada netgi nuslenka plaukai, papilkėja veido oda, ją išberia, niežti, ima trupėti dantys”. (Dale Carnagie

Raminti turėtų tai, kad 90% to, dėl ko baiminamės, neįvyksta. Pasirodo, įvairios mūsų baimės ir blogos nuojautos pasitvirtina tik 10%. Padaryti ką nors, kas kelia baimę, mažiau baisu nei nuolat gy­venti apimtam nerimo dėl savo bejėgiš­kumo. Nerimas kyla dažniausiai dėl įsi­vaizduojamų, o ne realių dalykų. Nors viskas, ko imiesi, ima sektis ir, atrodytų, turėtum būti rami ir patenkinta, tačiau kažkodėl imi nervintis, kad ilgai taip nesitęs, kad taip gerai būti negali… O kai nesiseka ir jautiesi prastai, tai, kad nema­lonumai praeis ir vėl viskas bus gerai, menkai teramina. Tai gal verta negadinti sėkmingo gyvenimo etapo nerimu dėl rytdienos?

Retkarčiais visai naudinga prisi­minti, kad esate žmogus, o ne tobulybė. Nes kartais užsiverčiame ne per didelį darbo krūvį, o per didelius reikalavimus sau- būti idealia darbuotoja, žmona, ma­ma ir idealia dukterimi vienu metu. Vais­tas čia gali būti tik toks atlaisvinti per daug įtemptą virvę. Išanalizuokite savo tipišką dieną ir negailestingai išstumkite iš jos visus darbus, kurie nėra būtini. Sa­ko, svarbiausius dalykus verta užsirašyti, nes galva būna prikimšta tiek visokiausių reikalų, kad visų prisiminti neįmanoma, jau nekalbant apie įvykdy­mą. Tik reikėtų nepamiršti žvilgtelėti, ką užsirašėte.

Kitas žingsnis yra darbų, tiek firmos, tiek na­mų, įvertinimas pagal jų svarbą, numatant, kuriuos galima pavesti kitiems, o kuriuos atlikti pačiai. Atsisakykite kelių neesminių dalykų arba nukelk juos į sąrašo pabaigą. Tada lengviau atsikvėpsite.

Protingi žmonės pataria palikti vietos nenumatytiems atvejams. Kiekvieną dieną atsitinka dalykų, kurių iš anksto prognozuoti neįmanoma, ir jei jūs nepaliksite jiems bent trupučio laiko, galiausiai užsiversite darbais ir reikalais.

Vienas dalykas yra nusiteikti ir nedirbti blogiau negu sugebate ir visai kas kita- siekti tobulumo. Dėl įtampos, siekiant atitikti tą aukštą standartą, nebeįveikiame net menkiausių užduočių. Pirmiausia gerai būtų išsiaiškinti, ką galima kontroliuoti, o ko- ne. Po to savo pastangas sukoncentruokite tik į tas sritis, kuriose tikriausiai pasieksite gerų rezultatų, o visa kita užmirškite. Pripažinusi savo atsakomybės ribas, iš karto atsikratysite įtampos.

Kai kuriems stresas darbe- geras stimulas dirbti, tobulėti.

Kartais labai pravartu nepasiduoti savo jausmams ir liautis kurti dramatiškus scenarijus. Atsitikus menkiausiam dalykui (pavyzdžiui, jums einant pro šalį viršininkė užsidarė iš vidaus duris), jūsų galvoje pradeda suktis įvairiausios  pražūtingos mintys: jai tikriausiai nepatiko paskutinysis jūsų darbas, o gal ji aną dieną pastebėjo, kad 10 minučių pavėlavote į darbą? O gal nugirdo, kaip ją apkalbėjote? Jus užplūsta tokie slegiantys jausmai, kad nerimas ima užvaldyti visą kūną. neverto dėl to jaudinti, žmonės per daug turi savų rūpesčių, kad juos jaudintų jūsų bėdos.

Norite visiems patikti, tiesa? Ištiesti pagalbos ranką visiems,, kam tik galite? Taigi jei prireikia padėti nesvarbu, viršininkei, draugei ar vyro tėvams, nors ir neturėdama laisvolaiko atsakote: „Žinoma, jei tik reikia, padarysiu”. O stresas padidėja tiek, kad jokiu matuokliu neišmatuosi: jūs ne tik prisiėmėte daugybę papildomo darbo, bet dar turite prisiversti nepasijusti „pastumdėle” ir „išnaudojama”. Pasakykite sau: „Jei aš visiems prašantiems atsakysiu „taip”, iš tiesų nė vienam iš jų negalėsiu padėti”. Dar vienas dalykas, teks išmokti atsikratyti kaltės jausmo dėl to, kad kam nors pasakėte „ne”.

JAV darbo statistikos biuro duomenimis, dabar samdoma moteris per metus išdirba 233 vai. daugiau negu prieš 40 metų. Niujorko streso institutas pateikė tokius duomenis: „Dienos darbą išdidino naujos technologijos- kompiuteriai, mobilieji telefonai, elektroninis paštas. Informacija tiesiog užvertė mus iš visų pusių. Todėl nieko keista, kad net 89% suaugusių žmonių atrodo, jog juos kamuoja stiprus nerimas”.

Didelės įmonės JAV, Europoje, net ir Lietuvoje seniai rūpinasi psichologine atmosfera darbe, kad jų darbuotojai ir fiziškai ir psichiškai nesijaustų pavargę ir kuo geriau dirbtų. Tai, kompanijos turi savus psichologus, niekam ne naujiena, jau kai kur dirba ir „klimatologai”, kurių pareiga rūpintis ne kondicionieriais, o gera darbo atmosfera kolektyvuose.

Taip pat skaitykite
Close
Back to top button

Adblock Detected

Please consider supporting us by disabling your ad blocker