10 smulkmenų, nuo kurių priklauso šeimos harmonija

Amerikiečių psichologė Džudita S. Valerštain (Judith S. Wallerstein) tyrė 50 mažiausiai devynerius metus santuokoje laimingai genančių ir bent vieną vaiką auginančių porų. Ji sakosi atradusi keletą sąlygų, nuo kurių priklauso ilga ir sėkminga santuoka.

Pirmoji – pakeisti ryšius ir santykius, susi­klosčiusius iki santuokos. Nereikia jų sutraukti. Bet jei suksitės senu ritmu, galite patrūkti. Nes dabar turite daugiau rūpesčių ir mažiau laiko. Draugų prie­kaištai, kad juos pamiršote, tėvų skundai, kad anksčiau daugiau padėdavote, ne­ turėtų labai jūsų trikdyti. Nebus taip, kaip buvo, bus kitaip. Tai nereiškia, kad blo­giau. Ir tėvų nereikia pamiršti, apleisti. Jokiu būdu! Visai ne blogiau! Paprasčiausiai bendrauti su tėvais turėtumėte ne kaip dukrelė ar sūnelis (taip buvo anks­čiau), o kaip šeima su šeima (nuo šiol taip turėtų būti).

Antroji – „mes” svarbesnis už „aš”. Šeimos harmonija- tai pirmiausia daug kompromisų. Neprotinga reikalauti visko. ko užsinori. Tenka susitaikyti tik su dalies troškimų įgyvendinimu. Lai­mingos poros yra tos, kuriose abu sutuoktiniai išmoksta nejausdami skriaudos aukotis vienas kitam.

Trečioji – tapus tėvais išlikti mylinčia pora. Vaikas tampa abiejų, ne tik moters (kaip įprasta manyti), dėmesio centru. Kad ir kiek dėmesio bei laiko reikalautų vaikas, sutuoktiniams kartais rei­kia pabūti tik dviem. Laimingoms šei­moms pavyksta skirti užtektinai dėmesio vaikui, nepaverčiant jo šeimos diktatoriumi.

Ketvirtoji- krizės stiprina san­tuoką. Netiesa, kad šeimose (kurios lai­komos vykusiomis) abu partneriai visą­ laiką būna laimingi. Visos Dž. S. Valerš­tain tirtos poros išgyveno mažiausiai vie­ną didelę ir rimtą santuokos krizę. Tačiau skirtingai nuo tų porų, kurios iširo, šios šeimos sugebėjo kartu įveikti krizę. Ir tai uždėjo kokybės ženklą: mes tikrai esame mes- du viename.

Penktoji- ginčykimės, tačiau ramiai. Įkarščio akimirką išsprūsta vie­nas kitas žeidžiantis žodis. Kol gerai, vis­kas lyg ir pamirštama, bet vėl susipykus nuoskaudos iškyla. Todėl ginčų metu se­nosios žaizdos turėtų būti tabu.

Šeštoji – meilė ir seksas neat­skiriami. Seksas, žinoma, dar ne viskas, bet jis kur kas svarbesnis negu daugelis galvoja. Geros santuokos požymis: meilė ir seksas neatskiriami, net tada, kai san­tuoka seniai jau virtusi kasdienybe.

Septintoji – nepalikite vietos nuoboduliui. Mylintiesiems užtenka jų pačių meilės? Netiesa. Harmoningos san­tuokos kaip tik pasižymi dideliu draugų ratu ir skirtingais sutuoktinių interesais. Nes kai žmonės vienas prie kito per daug „prilimpa”, anksčiau ar vėliau atslenka nemenkas santuokos priešas- nuobodu­lys.

Aštuntoji – sugebėjimas išklau­syti. Laimingų šeimų sutuoktiniai moka skaityti tarp eilučių – greitai „pagauna” vienas kito nuotaiką ir, jei reikia, moka ją pataisyti. Daugelis visai nenori, kad kitas spręstųjų problemas ir prisiimtųjų rūpes­čius. Paprasčiausiai nori išsikalbėti, nes taip palengvėja. Kitam reikia išklausyti ir įsijausti į pirmojo situaciją, o tai ir yra sunkiausia – lengviau žarstyti patarimus, užuot stengusis suprasti. Tik abipusis supratimas ir įsijauti­mas duoda norimą efektą. O vieno pastangų, deja, nepakanka.

Devintoji- idealo su realybe suderinimas. Romantiškoje santykių pradžioje atrodo, kad išrinktasis (-oji) tik­rai ne toks kaip visi kiti – geresnis (-ė), gražesnis (-ė). Vėliau paste­bima, kad netoks jau jis išskirtinis: ir knarkia, ir sloga amžiais nepraeina ir t.t. (O ir jos chalatas tikrai ne Yvo Sent Lorano ir šliurės- ne Pjero Kardeno…) Žodžiu, jis ir ji- tik pa­prasti mirtingieji- tokie kaip ir visi kiti.

Santuokai nepakanka vien romantiš­ko įsimylėjimo žavesio arba vien blai­vaus realybės jausmo. Reikia abiejų iš­ kart.

Geriausia išsaugoti idealizuotą su­tuoktinio paveikslą bent jau prisimini­muose, o realybėje privalu išmokti pripa­žinti partnerio silpnybes.

Dešimtoji, ir pati svarbiausioji, yra ta, kurią žinote tik judu.