Švento Jokūbo keliu žengiant

Camino de Santiago- tai kelias, kuriuo piligrimai keliauja į Ispanijos miestą Santjago de Kompostelą, kurio katedroje ilsisi Šv. Jokūbo palaikai. Jokūbo kapas yra piligrimystės tikslas, tačiau kai kurie keliautojai žingsniuoja dar 90 kilometrų iki Finistero, kad pasiimtų iš jūros piligrimystės įrodymą- kriauklę.

Jokūbo kelias Šiaurės Ispanijoje nusidriekęs 775 kilometrus. Šį kelią pėsčiomis kasmet Įveikia tūkstančiai piligrimų. Jų patogumui sukurta visa infrastruktūra- nakvynės namai ir gėlo vandens fontanėliai kas keli kilometrai, parduotuvėlės, restoranai ir visa kita, ko gali prireikti išsiruošus į tolimą kelią.

Piligrimystė dažnai siejama su tikėjimu, pašaukimo, Dievo paieškomis, tačiau itin praverčia kasdienybės rūpesčiuose paskendusiam žmogui. Kartais siaubingai pavargsti nuo rutinos, norėtųsi gyventi kitaip, bet kasdienybė vis verčia elgtis prieš savo norą.

Yra nemažai žmonių, kurie kasdien eina į nemėgstamą ar net nekenčiamą darbą. Jie daro tai metai iš metų ir jaučiasi nelaimingi, tarsi ne savo vietoje, tačiau nesiryžta nieko keisti. Tuomet labai pravartu atitolti ir pažvelgti į save ir gyvenimą iš šalies. Įsisukę į rutiną, kasdienių minčių, darbų ir atsakomybių verpetą, daug ko nepastebime. Žingsniavimas Šv. Jokūbo keliu suteikia galimybę plačiau pažvelgti į pasaulį, žmones, pajusti, ko iš tikrųjų nori, suprasti, ar dabartinis gyvenimas atitinka vidinius siekius, svajones. Pabuvęs kelyje, įkvėpęs to laisvės oro, tu pamatai, ką ir kaip grįžęs į savo įprastą gyvenimą galėsi padaryti kitaip.

Pasiruošimas kelionei

Kelionė Šv. Jokūbo keliu trunka apie 40 dienų. Per dieną tenka nueiti vidutiniškai 20 kilometrų. Kadangi tokiai kelionei ryžtasi žmonės nuo 17 iki 80 metų ar net vyresni, kai kurie gali užtrukti ir ilgėliau. Patyrę keliautojai tokiam žygiui pataria pasiruošti. Pavyzdžiui, nužingsniuoti savo miesto gatvėmis 20 kilometrų per dieną ir pažiūrėti, kokia bus savijauta. Labai svarbu neapsikrauti daiktais. Taip pat būtina tinkama avalynė. Įsigykite sportinius batelius su auliuku, geru protektoriumi ir lanksčiu padu. Antros poros neštis tikrai nereikia.

Jei kas nutiks batams, mieste galėsite nusipirkti kitus. Atminkite, kad nuo kuprinės svorio priklauso piligrimystės kokybė. Kuo sunkesnė našta, tuo labiau kankiniesi, mažiau matai, nuovargis trukdo ir
blaško, galvoji, kaip greičiau iš taško A nueiti į tašką B ir griūti į lovą… Kuo lengvesnė
našta, tuo daugiau energijos galima skirti kam nors kitam. Gali išklysti iš kelio ir apžiūrėti kokį jaukų miestuką, gali užeiti į gražią bažnyčią ir pasėdėti, pasidairyti. Kai niekur neskubi, įkvepi visą kelio dvasią, jis tarsi gyvas, tu jo klausaisi, matai, bendrauji, jis tarsi kvėpuoja- tai magiškos piligrimystės detalės, kurios taip traukia sugrįžti.

Nebrangi nakvynė

Šv. Jokūbo keliu geriausiai leistis rudenį arba pavasarį, kai Ispanijos saulė nekepina per stipriai ir piligrimų namai ne tokie pilni keliautojų. Susiruošus eiti Jokūbo keliu, būtina piligrimų centre įsigyti specialų pasą. Jis suteikia galimybę likti nakvoti bet kuriuose pakeliui esančiuose piligrimų namuose. Be nakvynės, čia gauni ir bevielį internetą, gali įkrauti telefoną. Tikrai yra visos galimybės bendrauti su artimaisiais, draugais.

Visgi, keliaudami piligrimų keliu, niekada nebūsite visai vienas. Pakeliui sutiksite, aplenksite ar patys būsite aplenkti kitų po vieną, po du arba grupelėmis einančių piligrimų. Jei žingsniuosite panašiu tempu, tuos pačius žmones sutiksite kasdien net po kelis kartus.

Per keturis Ispanijos regionus- Navarą, La Riochą, Kastiliją ir Leoną bei Galiciją- vingiuojančiame kelyje piligrimų namai įrengti kas keli kilometrai. Turintiems piligrimo pasą suteikiamos lengvatos pigiai nakvynei- privačiuose nakvynės namuose mokėsite apie 20-45 eurų, o valstybiniuose nakvosite už auką. Tiesa, kai kuriuose aukos suma taip pat konkretizuota-10-15 eurų. Per dieną išleidžiama maždaug 50 eurų-30 nakvynei ir 20 maistui (jei mėgstate daugiau pavalgyti, ši suma gali būti didesnė).

Ką valgyti ir gerti

Per dieną nužingsniuojant po 20 kilometrų, kuprinėje patartina neštis tik tiek maisto, kiek reikia pusdieniui, nes artimiausiame miestelyje galima sustoti papietauti ar nusipirkti ko nors parduotuvėje. Vandens buteliuką turėkite ne didesnį nei 0,5 l: atminkite- ilgai einant, viskas tampa našta. Kas keli kilometrai įrengti tyro vandens fontanėliai. Atsigėrę, kiek telpa, vėl prisipildysite butelį ir keliausite toliau. Jei fontanėlio nepasitaikytų, galima prisipilti vandens iš čiaupo restorane- Šiaurės Ispanijoje vanduo yra švarus.

Iš pradžių teks eiti Navaros regionu, tada La Riocha, Kastilija ir Leonu, galiausiai- Galicija, kurioje yra Santjago de Kompostela verta išbandyti tradicinius ispaniškos virtuvės patiekalus. Jie, keliaujant per keturis Šiaurės Ispanijos regionus, skirtingi. Navaroje ir La Riochoje ypač skanios ant ugnies skrudintos ir marinuotos raudonos paprikos bei raudonasis vynas, Kastilijoje ir Leone reikia paragauti sūrių, Galicijoje jūrų gėrybių ir baltojo vyno. Daugelį sužavi galiciškai paruoštas aštuonkojis (pulpo afeira). Porciją sudaro virtas, ant medinio padėkliuko ritinėliais sukarpytas čiuptuvas. Patiekalas paskaninamas alyvuogių aliejumi ir druska, tradiciškai užgeriamas baltuoju vynu iš žemų keraminių taurių.

Jus pasitiks žavūs vaizdai

Kiekvienas regionas turi didžiausią ir gražiausią miestą, savitą kultūrą ir architektūrą. įdomiausia stebėti, kaip keliaujant palaipsniui keičiasi kraštovaizdis. Vienur kalnuota ir daug medžių, kitur lygumos, gali matyti kokius 10 kilometrų į priekį, nėra medžių, bet stovi pilys. La Riochoje ant kiekvienos dailios kalvelės stūkso po jaukų kaimuką, plyti miškai. Takelis vingiuoja per patį mišką, jautiesi kaip atokiausiame užkampyje. Vis dėlto didžiąją kelio dalį gali gėrėtis įspūdinga architektūra.

Geltonomis rodyklėmis nužymėtas Šv. Jokūbo kelias veda pro pat romanines ir gotikines bažnyčias, vienuolynus, katedras, tamplierių pilis, istoriškai svarbių pastatų griuvėsius. Būtina užkopti ant Atleidimo viršūnės, aplankyti labai gražų Burgoso miestą ir jo puošmeną- gotikinę katedrą. Ponferadoje stovi visa išlikusi tamplierių pilis, o Galicijoje privalu pamatyti paskutinio tamplieriaus prieglaudą. Netoli Kastrocherizo- didžiuliai San Antonijaus vienuolyno griuvėsiai. Na, ir, žinoma, gražiausias pastatas- Šv. Jokūbo katedra. Architektūrinio palikimo tiek daug, kad norint viską apžiūrėti tektų piligriminę kelionę pratęsti dar kokiu mėnesiu.

Balta kriauklė

Šv. Jokūbo kelio miesteliuose laikomos piligrimų mišios. Dėl tikėjimo į šią kelionę einantys žmones stengiasi nepraleisti nei vienų pamaldų. Burgoso bažnyčioje 12 valandą vykstančiose mišiose vienuoliai, gieda Grigališkąjį choralą- įspūdingas reginys.

Kelionės pabaigoje prie Santjago de Kompostelos miesto piligrimai laikėsi tradicijos apsiplauti rankas ir kojas La-vakoljos upėje, kad į miestą įžengtų švarūs dvasia ir kūnu. Nemažai piligrimų šiandien šioje upėje atgaivina bent veidus.

Didingos 5v. Jokūbo katedros centre per mišias į palubę iškeliamas 80 kilogramų sveriantis smilkytuvas. Jį šeši violetiniais drabužiais vilkintys vyrai įsiūbuoja taip, kad smilkytuvas ore judėtų pagal navų išsidėstymą. Be gražių ritualų, piligrimų kelyje galioja ir tam tikros taisyklės. Į piligrimų namus reikia prisistatyti iki 22 valandos, tuomet uždaromos durys ir niekas nebeįleidžiamas, kad netrikdytų besiilsinčių ramybės. 8 valandą ryto visi iškeliauja. Piligrimų namuose negalima triukšmauti, o visas maistas turi būti sudėtas į medžiaginius maišelius, kad niekas ne čežėtų ir netraškėtų, netrukdytų kitiems keliautojams. Kiekvienas piligrimas su savimi nešasi baltą jūrų šukutės kriauklę- kaip kaklo pakabutį, prisegtą prie kuprinės ar kt. Viduramžiais ši kriauklė atstodavo ir lėkštę maistui, ir puodelį gėrimui, o vėliau tapo piligrimystės simboliu,