Marokas- Afrikos vartai

Pakanka įveikti Europą ir Afriką skiriantį Gibraltaro sąsiaurį ir atsidursite egzotiškame pasaulyje. Aukštos palmės, minaretų bokštai, ilgesinga muezino daina, gyvačių kerėtojai, egzotiški vandens pardavėjai ir pasakiški rūmai- visa tai telpa vienoje šalyje- Maroke.

Istorinis katilas

Šiuolaikinių marokiečių protėviai į šią žemę, regis, atvyko prieš penkis tūkstančius metų iš Egipto. Po to čia lankėsi finikiečiai, kartaginiečiai, romėnai, vandalai, arabai, ispanai ir prancūzai. Todėl Maroke ir susidarė toks savitas įvairių kultūrų mišinys, kuriame nuo VII a. dominuoja islamas.

Čia įmanoma viskas. Gali daugybę valandų klajoti siauromis senojo Fezo gatvelėmis, apelsinmedžių pavėsyje mėgautis labai stipria ir saldžia mėtų arbata, pajusti švelnų marihuanos dūmo kvapų ar deginantį Sacharos vėją, pasinerti į Atlanto vandenyno bangas.

Rytų kvapas

Norint jį į pilnai pajusti, reikia išsiruošti į šalies gilumą, pakeliauti karališkuosius miestus jungiančiu keliu: Rabatas, Marakešas, Fezas. Ypač įspūdingas Marakešas. Ne veltui praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje šį miestą pamėgo „gėlių vaikai”- hipiai. Jaunuosius maištininkus viliojo ne tik lengvai gaunama marihuana, bet ir nepaprasta šio Pietvakarių Afrikos kampelio atmosfera, įvairių pasaulių sandūra. Dabar tų žmonių ir to laiko atmosferos nebėra, bet prie didžiojo turgaus besiglaudžianti pagrindinė miesto aikštė Jernaa ei Fna su kavinukėmis bei restoranais vis dar kupina nepaprasto kolorito, kvapų ir garsų.

Aikštės pavadinimas labai senas. Sultonas Ahmed ei Mansur šioje vietoje norėjo pastatyti mečetę Jemaa ei Hana. Bet savo planų nespėjo įgyvendinti. Po jo mirties aikštę pradėta vadinti Jemaa ei Fna, t. y. Griuvėsių mečete. Vėlesniais laikais čia pakabindavo mirti pasmerktų nusikaltėlių galvas.

Medinos turgus

Ant vienos kalvos dvasinėje Maroko sostinėje Feze įsikūręs žydų kvartalas. Viduramžiais statyta Medina, t. y. senamiestis, jau seniai įtrauktas į pasaulinio UNESCO kultūros paveldo sąrašą. Iš pažiūros kuklūs, kartais net skurdūs namų fasadai slepia prabangius interjerus- vidinius žalumoje skendinčius kiemus, prašmatnias kolonas, galerijas. Vienuose namuose galite nusipirkti rankų darbo kilimą, o kituose rasite aukščiausios klasės prabangius restoranus su muzika ir pilvo šokiais. Aplinkui, tiesiog gatvėse, kunkuliuoja tikras rytietiškas turgus. Nepaprastas triukšmas, šurmulys, karštligiškas bėgiojimas, pardavėjų šūksniai. Daugelis prekių gaminamos čia pat. Milžiniškuose katiluose kunkuliuoja dažai, šalia džiūsta šviežiai nudažyti audiniai (kaip ir senais laikais, dažymui naudojami tik natūralūs dažai, pavyzdžiui, geltona išgaunama iš granatų vaisių žievelių), odininkai apdoroja odas, o gretimose dirbtuvėse amatininkai iš geležies kala lempas ir krėslus.

Krautuvininkai visais įmanomais būdais vilioja turistus. Pastoja kelią, graibsto rankomis, seka paskui beveik kilometrą, kad tik pirktum. Maroke, kaip ir kiekviename arabų krašte, reikia derėtis. Arabai net nesiskaito su tuo, kuris nesidera. Kainos nustatymas- tikras spektaklis, kuris kartais trunka net pusę valandos. Paprastai siūlomą prekę galima įsigyti už ketvirtį pradinės kainos.

Gatvelės turguje tokios siauros, kad sunkiai prasilenkia du motociklai (apie automobilius nė kalbėti nereikia). Užtat labai populiarus asilų eismas. Taigi, jei už nugaros išgirsi garsų „balek!”, vadinasi, reikia praleisti asiliuką, traukianti dviratį vežimaitį. Tada tenka „prisiklijuoti” prie sienos ir… nekvėpuoti. Nors tai atrodo visiškai neįmanoma, asiliukui sėkmingai pavyksta prasilenkti. (Beje, niekur kitur nepamatysi unikalaus kelio ženklo, kad asilų eismas draudžiamas…)

Iš tamsių gatvelių labirinto nelengva ištrūkti. Visas turgus tarsi po stogu, jis saugo nuo saulės (Medinoje temperatūra 18 laipsnių, o už jos sienų net 31 laipsnis C), bet nėra jokio orientyro, todėl gali tekti ilgokai paklaidžioti.

Su beždžione ant rankų

Irdamiesi per minią turite būti pasirengę viskam. Net tam, kad staiga kas nors gali išplėšti iš rankų fotoaparatą ar telefoną, ant kaklo užmesti smauglį ar įbrukti į rankas išgąsdintą beždžionę. Po to telieka derėtis dėl nuotraukos, kurią gyvūno savininkas padarė tavo aparatu, kainos. Nepamirškite, kad neryžtingumas gali brangiai kainuoti. Čia reikia derėtis be skrupulų! Pinigams ranką tiesia ir kiti- netoliese stovintis muzikantas, kuris tvirtina, jog buvo užkerėjęs smauglį (gal- kad neįkąstų?), ir būgnininkas, besiginantis, kad visus saugojo.

Naudinga informacija

• Valstybinė kalba. Arabų. Visur pilna užrašų prancūzų kalba, tad ja irgi galima susikalbėti. Iš bėdos „pravers” ir anglų, ir vokiečių kalbos.
• Valiuta. Maroko nacionalinis pinigas- dirhamas.
• Klimatas. Pakrantėje- švelnus, išskyrus pietus, kur būna karščiai. Vidurinėje krašto dalyje labai karšta. Žiemą temperatūra prie Atlanto būna apie 23, vasarą- apie 34 laipsnius šilumos. Naktys gana vėsios, tad gali praversti nertinis ar striukė.
• Apranga. Išskyrus tarptautinius kurortus, visoje šalyje patartina pridengti kojas bei rankas- ir moterims, ir vyrams. Gilios iškirptės ir šortai gali žeisti arabus. Per ramadaną (didysis musulmonų pasninko mėnuo) derėtų susilaikyti nuo valgio, gėrimo bei rūkymo viešose vietose.
• Pirkiniai. Maroko turguose derybos yra ir azartiškas užsiėmimas, ir pramoga. Turistas mažina kainą, prekeivis laikosi savo ir nenoriai ją muša- tai trunka, kol susitariama. Beje, jei pradėjai derėtis, privalai prekę pirkti, antraip gali sulaukti nemalonumų.
• Maistas. Tradiciniai marokiečių pietūs pradedami įprastiniu harir- mėsos ir daržovių sriuba. Nacionalinis patiekalas yra kuskusas- kviečių košė su troškintomis daržovėmis ir aviena (kai kur dar prideda svogūnų ir razinų).