Rytų medicinos paslaptys
Skirtingos Azijos tradicinės medicinos į žmogų žiūri panašiai, suvokia jį kaip miniatiūrinį kosmoso modelį. Organizmo sveikata, anot jų,- įvairių energijų harmoninga sąveika bei pusiausvyra. Todėl gydytojas- nesvarbu, ar jis gydo žolelėmis, ar adatomis- stengiasi stiprinti žmogaus gyvybinę energiją, tačiau pirmiausias jo rūpestis padėti pacientui susigrąžinti teisingą ryšį su pasauliu, užimti tinkamą vietą visatos mozaikoje.
Harmoningas žmogus neneigia gamtos taisyklių, jis geba gyventi jomis vadovaudamasis. Todėl Rytų medicina- ne tik (ir ne tiek) gydymo praktika, bet ir sveiko gyvenimo būdo pamatas.
Tibetas
Gydyti- tai susigrumti su demonais
Tibetiečiams pasaulis knibždėte knibžda dvasių, kurios tik ir taikosi prikibti prie žmogaus, iškrėsti jam kokią šunybę arba net apsigyventi jo kūne. Nuolat alkanos dvasios minta energija, plūstančia iš žmogaus, kuris nevaldo savo emocijų.
Grumtynėms su dvasiomis naudojamos įvairios priemonės. Žolių ir mineralų gydomąsias galias Tibeto gydytojai pastiprina ypatingais ritualais, kurie šalin nuo ligonio nugena nerimstančias piktąsias dvasias.
Daugiau nei prieš 60 metų tremtyje atsidūrusio tibetiečių dvasinio vadovo Dalai Lamos liepimu, Himalajų papėdėje, netoli Dliaramsalos, buvo įsteigtas Tibeto medicinos mokslinis centras. Nustebtumėte, išgirdę, kokias disciplinas ten kremta būsimieji gydytojai. Jiems privalu perprasti ne tik medicinos plonybes. Didelis dėmesys skiriamas astrologijos, gramatikos bei poezijos studijoms. Kitaip tariant, Tibeto gydytojui vienodai svarbu išmanyti organizmo sandarą bei jame vykstančius procesus ir žinoti, kokią įtaką žmogui gali turėti išorinė aplinka bei jo vidinis pasaulis- mąstymas, vaizduotė…
Tibetiečių gydymo menas pagrįstas šventaisiais tekstais- tantromis.
Vakarų civilizacijos išaugintam medikui žmogus yra fizinis kūnas, papildytas sunkiai perprantamu psichikos pasauliu. Tibetiečiui bet kuris gyvas padaras yra įstabios gyvybinės energijos įsikūnijimas.
Tibeto gydytojai neabejoja, kad bet koks susirgimas- tai sutrikdytas energijos srautas. Taip atsitinka dėl išorinių priežasčių (tada tai- demonų darbas!) arba dėl vidinės netvarkos, kurią sukelia prasta jutimo organų veikla. Tibetiečiai priskaičiuota dešimt jutimo organų: penki skirti pojūčiams priimti (ausys, oda, akys, liežuvis ir nosis) ir penki- veikti (gerklė, rankos, kojos, lytiniai organai, anusas). Tibeto medicina remiasi teorija, primenančia Senovės Graikijos gydytojų samprotavimus apie tai, kad ligas sukelia netolygiai pasiskirstę keturių rūšių organizmo skysčiai. Tik tibetiečiai juos vadina ne skysčiais, o gumorais – energijomis, vėjais, ir skirsto juos į tris rūšis: begen– plaučių energija, tiba – virškinamojo trakto energija ir lun– nervų sistemos energija. Tibetiečių supratimu, bei kokį negalavimą galima paaiškinti šių energijų pertekliumi kurioje nors vietoje ir jų brovimusi į organus, kur joms būti nedera. Energijų sąmyšį organizme sukelti gali įvairūs dalykai. Tačiau, anot tibetiečių, dažniausiai bėdų pridaro netaisyklinga mityba, t.y. nemokšiškas skonių derinimas.
Aiškiau už ligonį kalba jo pulsas
Pulso tyrimas- kertinis tibetiečių diagnostikos akmuo. Tibeto medicinos autoritetai kala savo mokiniams į galvas: „Ligonis gali prikalbėti bet ko, tačiau jo pulsas niekada nesumeluos”. Pulsas geram gydytojui atskleidžia net pačius subtiliausius vidaus organų bei viso organizmo būklės pakitimus. Informacija, gaunama apžiūrint paciento šlapimą, liežuvį, akis ir odą, tik papildo pulso tvinksnių „nupieštą” vaizdą. Dažnas tibetiečių gydytojas nė nesiteiks išklausyti sergančiojo nusiskundimų. Kam?
Nustačius ligą, skubama parinkti gydymo priemones, kurios padėtų kuo greičiau atkurti organizmo energetinę pusiausvyrą. Dažniausiai griebiamasi vaistų, kuriuos pats gydytojas gamina iš augalinių, gyvulinių bei mineralinių medžiagų. Pavyzdžiui, hepatitą tibetiečiai geba išgydyti per dvi savaites, o akmenis iš šlapimo pūslės išvaryti- per porą dienų. Yra duomenų, patvirtinančių, jog kadaise Tibete klestėjo bendroji chirurgija. Tačiau pastaruoju metu tibetiečių chirurgai apsiriboja mokėjimu nuleisti kraują, atstatyti išnirimus bei gydyti kaulų lūžius.
Tarp tibetiečių išpopuliarėjo iš kinų nusižiūrėta adatų terapija- akupunktūra. Pavyzdžiui, epilepsija gydoma, įbedant į paciento viršugalvį auksinę adatėlę. Vis dėlto pati egzotiškiausia Tibeto medicinos priemonė ir šiais laikais išlieka mantrų kartojimas.
Ligą išveja užkeikimai
Mantromis- tam tikra seka garsų, skiemenų arba žodžių- gydomi patys įvairiausi negalavimai, bet pirmiausia tie, kuriuos, anot tibetiečių, žmogui primeta demonai bei alkanosios dvasios. Netgi budistų dvasininkai dažnai atlieka gydomojo poveikio ritualus, pasitelkdami įvairius muzikos instrumentus (būgnus, cimbolus) ir, žinoma, spalvas bei kvapus. Įspūdingi ritualai turi išvaryti iš žmogaus bei jo gyvenamosios aplinkos dvasias parazitus, niokojančias jo kūną ir psichiką. Prakeiksmo išsigandusios dvasios galiausiai pasprunka, ir žmogus atgauna prarastą gerą savijautą.
Kinija
Gyvenimas- energijos tėkmė
Jeigu tik sugebėsite nukreipti gyvybinę energiją reikiama kryptimi, sugebėsite įveikti bet kokią ligą, įsitikinę kinų gydytojai.
Lengviau ligos išvengti, nei ją išgydyti! Šią išmintį kinai pripažįsta jau tūkstančius metų. Senovės Kinijoje netgi būta papročio- atlyginimą gydytojui mokėjo sveikieji, užtat ligonius jis turėjo gydyti nemokamai, mat liga buvo suprantama kaip gydytojo darbo brokas. Vakarietis gydytojo kabineto duris paprastai praveria tada, kai ligos požymiai jau išryškėjo. O kinas kelis kartus per metus apsilanko pas akupunktūros meistrą, norėdamas pastiprinti sveikatą ir šiaip, dėl bendros tvarkos.
Tradicinė kinų medicina remiasi į amžių patikrintą dao filosofijos pamatą. Esminis šios filosofijos teiginys- visa, kas egzistuoja, yra energija. Ji nepaIiaujamai srūva: iš dangaus leisdamasi žemėn, nuo žemės kildama dangun. Kadangi žmogus gyvena tarp žemės ir dangaus, yra nuolat skalaujamas šių energijos srautų.
