Pasikeiskite vaidmenimis

Kuris jūsų šeimoje pirmasis rodo iniciatyvą pasimylėti? Kuris pasiūlo išbandyti ką nors nauja? Ir kuris paskui bėga į virtuvę tepti sumuštinių?

Prisimenate, pradėdami savo šeimyninį gyvenimą, jūs buvote kupini ryžto dalytis visas
pareigas perpus. Žadėjote vienas kitam imtis ne tik malonių reikalų, bet ir iš eilės vaikščioti pirkinių, skalbti, virti, plauti indus, kloti lovas.

Laikui bėgant paaiškėjo, kad jūs tapote tiesiog skalbimo ekspertė ir kad jūsų pareiga tapo virimas, o vyras, turintis daugiau pažįstamų ir draugų, organizuoja jūsų bendrus išėjimus į visuomenę ir užsiima pirkiniais. Kiekvienas daro tai, kas jam geriau pavyksta ir kas artimiau jo dvasiai.

Bet, skirtingai nuo kitų šeimyninio gyvenimo sferų, neverta laikytis seksualinių santykių stereotipų. Jeigu vienas iš partnerių nuolat ant savo pečių užsiverčia atsakomybę už tai, kas vyksta miegamajame, o kitas diena iš dienos paklūsta jo valiai, gali kilti kur kas rimtesnių nesusipratimų už tuos, kurie kyla ginčijantis, kam šiandien plauti indus ar gaminti vakarienę.

Žinoma, seksualinio kontakto metu vienas iš partnerių paprastai būna lyderis, siekiantis sutelkti kitam kuo didesnį malonumą. Kitas gi ramiai priima tokį rūpinimąsi.

Idealiausia būtų, jeigu partneriai visą laiką keistųsi vaidmenimis. Šiandien emocinis pakilimas lydi vieną- jis ir pasakys: „Mmm, Kaip tu maloniai kvepi.”

O rytoj, kai jis bus nuvargintas dienos rūpesčių, kitas žengs pirmąjį žingsnį ir imsis visos iniciatyvos pats.

Problemų kyla, kai vienam iš dviejų kiekvieną kartą tenka meilintis kitam ir tai pamažu virsta ne malonumu, o našta (našta, beje, ir tam, kuriam nereikia dėti jokių pastangų. Juk visą laiką pasyviai priimti partnerio glamones nuobodu).

Įsijauskime į vaidmenį

Štai jums konkretus pavyzdys, kokie yra tarpusavio santykiai tų porų, kur vienas visą laiką vadovauja, o antras yra vadovaujamasis. Pas psichologą į priėmimą atėjo pora- Aironas ir Viktorija. Vyras niekaip negalėjo paaiškinti, kuo jo nepatenkina santykiai su žmona, kuri stengiasi daryti viską, kad tik įtiktų jam lovoje… „Žinote, tai kartais erzina. Ji neduoda man galimybės nieko padaryti. Nespėju apie ką nors pasakyti, o ji jau pildo mano troškimą. Žmona negali sulaukti, kol aš imsiuosi to paties taip pat stipriai kaip ir ji.”

Beje, vyras net neįtarė jog žmona taip pat nepatenkinta jų intymiu j gyvenimu, „Aš privalau apie viską galvoti pati,- atsiduso ji. – Jeigu aš nežengiu pirmojo žingsnio, mes tikriausiai niekada neužsiimtume seksu. Manau, jog vyras neturi nei mažiausi noro mūsų intymius santykius padaryti patrauklesnius.”

Pasirodė, kad abu sutuoktiniai klydo. Žmonai, įpratusiai prie sekso lyderio vaidmens, ši pareiga apkarto ir ji jau negalėjo galvoti apie savo malonumą, o tik jaudinosi dė to, kad vyrui būtų gerai. Jai atrodė, jog pačiai nustojus būti aktyviai, seksualinis gyvenimas išvis nustos egzistavęs.

Aironui, atvirkščiai, nekilo jokių abejonių dėl to, kad jo seksualiai aktyvi žmona pati pasiūlys jam išbandyti naują sekso pozą arba pasistengs įgyvendinti vieną iš savo drąsių fantazijų,

„Mano darbas sunkus ir aš jame išeikvoju visas jėgas,- prisipažįsta jis,- Tad kam gi savo namuose vaizduoti aistringąjį Don Žuaną?”

Atrodytų, jeigu žmonės, besilaikantys tokių nuostatų, mėgaujasi seksu ir pasiekia orgazmą, kas gi čia bloga?

Bloga tai, kad po truputį keldami partnerio nepasitenkinimą savo pasyvumu, jie ir iš savęs atima patį pagrindini malonumą- dalyti meilę, padovanoti mylimam žmogui laimės akimirkų.

Kodėl taip atsitinka?

Kodėl mes įeiname į išvažinėtas vėžes ir elgiamės pagal susiklosčiusius stereotipus? Kartais tas, kuris sąmoningai laikosi pasyvaus vaidmens sekse, pernelyg daug jėgų atiduoda savo darbui, nuvargsta ir mano, kad lovoje neprivalo „dirbti”, rodydamas iniciatyvą ir išradingumą. Ypač dažnai šitos nuomonės laikosi moterys, kurios linkusios atsisakyti sekso.

Viena iš seksologinės tarnybos pacienčių, Valerija, niekaip negalėjo prisiversti mylėtis su savo vyru- jai trukdė skriaudos jausmas, kad jis mažai padedąs namų ūkyje.

Kaip malonės tekdavo jo prašyti, jog išneštų šiukšles, nueitų pasivaikščioti su vaikais ar išvestų šunį Valerijai buvo sunku jau vien todėl, jog tiek jėgų tekdavo iššvaistyti įkalbinėjimams, ir po tokių susidūrimų ji jausdavosi visiškai išsunkta. Natūralu, kad visa tai atsiliepė intymiems santykiams- ji ne tik nenorėjo rodyti iniciatyvos lovoje, bet net pasyviai būti jai buvo per sunku.

Jeigu priklausote kategorijai tų, kurie ant savo pečių užsiverčia visą atsakomybę už sekso kokybę šeimoje, jeigu nuolat jaudinatės, kad nenuviltumėte partnerio, tai greičiausiai byloja apie žemą savęs vertinimą.

Bandydami užsitarnauti jo dėmesį, demonstruojate perdėtą aktyvumą. Taip jūs nepagerinsite tarpusavio santykių, nepažadinsite meilės. Geriausiu atveju sukelsite gailestį.

Tą patį galima pasakyti ir apie tuos,, kurie nuolankiai paklūsta kito valiai, nebandydami net užsiminti apie savo troškimus.

Marijos vyras mielai užsiimdavo seksu pačiose netikečiausiose vietose. Nors širdyje ir nepritardama jo įgeidžiams, moteris paklusdavo- bijojo atsisakyti. „Kodėl jo nepatenkina patogi ir švari lova?” – stebėdavosi moteris. Beje, vyras buvo įsitikinęs, kad jo žmona šalta iš prigimties ir negali įvertinti jo išradingumo

Taigi nei viena, nei kita nuostata nesuteikia visiško pasitenkinimo. Tad ar ne geriau palikti įprastinę nišą ir išmokti būti tai aktyviam, tai pasyviam? Beje, šie vaidmenys visai nepriklauso nuo partnerio lyties.

Tikėsimės, kad jūs sugebėsite sukurti harmoniją. Juk seksas- labai svarbi šeimyninio gyvenimo sritis, kurioje jūs privalote išmokti ir imti, ir duoti.