Kai šeimoje auga ne vienas vaikas…

Žmogaus charakteris priklauso ir nuo to, ar didelėje šeimoje jis augęs, kelintas vaikas buvo. Tinkamai elgdamiesi tėvai gali ne išryškinti vaiko trūkumus, o išnaudoti privalumus.

Geras pirmagimio startas

Privalumai. Tėvai atsidavę tik šiam, kol kas vieninteliam vaikui. Pirmaisiais gyvenimo metais kūdikiui skiriama labai daug laiko ir dėmesio. Dažniausiai juo rūpinasi ne tik tėvai, bet ir seneliai. Pirmagimiui perkami nauji drabužiai ir žaislai. Kai tą „vietą” užima broliukas arba sesute, vyresnėlis stengiasi išsaugoti tėvų dėmesį. Labai greitai supranta, kad lengviausia tai padaryti rūpinantis ir prisiimant atsakomybę už mažylį. Tai vaiko pečiams nelengva našta, tačiau vėliau gyvenime labai praverčia- pirmagimiai greičiau tampa savarankiški, yra rimtesni, darbštesni, nebijo prisiimti atsakomybę už savo poelgius.

Trūkumai. Pirmagimis- „bandomasis triušis” nepatyrusiems tėvams, kurie padaro daug auklėjimo klaidų. Vyriausieji vaikai turi daugiau pareigų nei jaunėliai ir dažniausiai turi dalytis žaislais.

Koks bus užaugęs? Užaugęs jis bus linkęs kontroliuoti kitus, versti gyventi pagal jo nuomonę. Stengsis būti dėmesio centre, visuomet teisus ir pasiekti tai, ko nori. Nesėkmės atveju labai jautriai reaguos į kritiką.

Komplikuotas viduriniojo vaidmuo

Privalumai. Jis auga laisviausiai, nes tėvai skiria mažiausiai dėmesio. Gerosios savybės ir ydos retai iškyla į paviršių, nes jis dažnai slepiasi vyresniojo brolio ar sesers šešėlyje. Vyresnėlis globoja jį ir dalijasi patirtimi, o jis pats savąja gali pasidalyti su pagranduku. Vidurinysis yra jauniausiojo vaiko ir pirmagimio tarpininkas, todėl abu su juo bendrauja.

Trūkumai. Antrajam vaikui tėvai skiria kur kas mažiau laiko. Jei netrukus atsiranda ir pagrandukas, vidurinysis jaučiasi siek tiek apleistas, nes tėvams trūksta jėgų rimtai jį auklėti. Jis negali naudotis nei vyresniojo vaiko teisėmis, nei jaunesniojo privilegijomis. Tėvai juo nepasitiki kaip pirmagimiu. Vidurinysis vaikas rečiausiai gauna naujų drabužių ir žaislų.

Koks bus užaugęs? Užaugęs tarp kitų šeimos vaikų, vidurinysis lengvai prisitaiko prie įvairių aplinkybių, moka bendrauti su visokiais žmonėmis. Tačiau jis neturi lyderio bruožų kaip vyriausias ir negali būti toks neatsakingas kaip jaunėlis. Suaugę vidurinieji vaikai dažnai jaučiasi nemylimi ir išnaudojami.

Pagranduką visi lepina

Privalumai. Pagrandukas turi mažiau pareigų nei kiti vaikai. Visuomet gali tikėtis ne tik suaugusiųjų bet ir vyresnių brolių bei seserų globos, pagalbos. Jam su niekuo nereikia dalytis žaislais. Be to, jaunėliui vėl perkami nauji drabužiai, nes du vyresnieji vaikai jau senuosius sunešiojo.

Trūkumai. Pagrandukui reikia ilgai laukti, kol galės daryti tai, kas leidžiama vyresniems vaikams. Tėvai su jaunėliu paprastai nesieja didelių vilčių, todėl jis ir pats iš savęs daug nereikalauja. Jaunėlis neišmoksta atsakomybes.

Koks bus užaugęs? Mielas ir simpatiškas- leis kitiems spręsti savo problemas ir atlikti už jį kokius nors darbus. Mielai leisis globojamas stipresnio asmens.

Brolio ar sesers atsiradimas neretai sujaukia vyresnio vaiko gyvenimą. Juk mažylis kėsi­nasi į viską, kas brangiausia. Pasa­koja jau suaugę Arūnas (vyriausias) ir Rasa (jaunėlė).

Arūnas. Kai gimė Rasa, iš karto pasijautau nesaugus. Staiga pasirodė, kad tėtis ir mama nebeturi man laiko. Nesupratau, kodėl visi taip susižavėję žiūri į mažą, negražų, rėkiantį padarėlį. Mama ją glaudė ir maitino krūtimi. O aš? Niekas nebesidomėjo mano piešiniais. Jeigu mama ir prieidavo, tai su Rasa ant rankų. O aš norėjau pabūti tik su ja! Vėliau su sese turėjau dalytis žaislais, saldumynais, net kambariu. Man visuomet atrodė, kad tėvai ją labiau myli. Ji sugebėdavo prisimeilinti arba viską išsireikalaudavo verksmu. Tėvus tai visuomet paveikdavo. Ypač tėtį, nes Raselė buvo jo numylėtinė. Be to, pirmūnė! Man tėvas neatleisdavo jokios silpnybės, o Rasai visada (juk ji- „dar mažytė”!). Jaučiausi nuskriaustas. Pavydėjau sesei, todėl kartais dėl menkiausios priežasties pratrūkdavau pykčiu. Mudviejų vaikystė prabėgo nuolat barantis.

Rasa. Arūnui esu „dėkinga” už nepilnavertiškumo kompleksą. Nuo mažų dienų iš jo tik ir tegirdėjau: „Kvailė!”, „Idiotė!”. Man su juo nebuvo lengva. Juk buvau jaunesnė. Visą laiką kovojau dėl mamos meilės, nes atrodė, kad Arūną ji dievina. Buvau įsitikinusi, kad iš tikrųjų mamai tik jis rūpi. Stengiausi pelnyti mamos meilę- net pirmūne tapau. Nesupratau, kodėl ji tiek daug laiko skiria Arūno mokslams. Norėjau, kad padėtų ruošti pamokas ir man. Dažnai vaidindavau, kad sergu. Brolis sugebėdavo atskleisti mano apgaulę ir pykdavo, nes tėvai tikėjo manimi. Prisimenu, labai mėgdavau miegoti tėvų lovoje. Tada atrodydavo, kad jie tik mano vienos. Tačiau man leisdavo tai daryti tik tada, kai sirgdavau. Todėl ir stengdavausi „susirgti” kuo dažniau. Žinau, kad kartais būdavau nepakenčiama, ypač kai ko nors įsigeisdavau. Rėkdavau, kandžiodavausi, spardydavausi. Man reikėjo pripažinimo. Kovojau dėl savo vietos šeimoje. Taip ir liko: visuomet kovoju dėl jausmų.

Psichologo komentaras

Kaip elgtis, kad vaikai nejaustų tokių nuoskaudų? Vyresnėlis turi būti tikras, kad tėvai jį myli taip pat kaip anksčiau. Čia kalbama ne apie žodžius, o apie tinkamą tėvų elgesį. Paprastai tėvai labai ruošiasi antrojo vaiko atėjimui į pasaulį. Deja, dažnai pamiršta psichologinį pasiruošimą tapti jau dviejų vaikų tėvais. Akivaizdu, kad netekęs išskirtinės padėties šeimoje pirmagimis išgyvena šoką. Vaikas pasijunta atstumtas, nemylimas, nereikalingas. Jam sunku be suaugusiųjų pagalbos suprasti, kad nebebus dėmesio centre, kad su kažkuo turės dalytis brangiausiais žmonėmis. Todėl jį reikia paruošti šiai situacijai.

Arūnas Rasos gimimą prisimena kaip skaudžią vaikystės traumą. Tada jam ypač reikėjo tėvų meiles, rūpesčio ir jautrumo. Arūnas jautėsi vienišas. Jam trūko dėmesio. Todėl labai pyko ant Rasos- naujo tėvų susižavėjimo objekto. Seseriai vietoj meilės pradėjo jausti neapykantą, varžytis su ja. Tokie brolio jausmai veikė ir seserį. Neturėdama vilties užkariauti jo jausmų, mažyle kovojo dėl tėvų meiles. Čia ir yra Rasos „ligų” bei Arūno pykčio priepuolių šaknys. Laiku tai pastebėję tėvai būtų užkirtę kelią neigiamiems vaikų jausmams. Pavydą nesunku sušvelninti leidžiant vyresnėliui rūpintis mažyliu, abiem vaikams skiriant pakankamai laiko ir dėmesio. Beje, iš pradžių, kol mažylis dar guli vystykluose, vyresniajam kaip tik reikia skirti daugiau laiko!

Patarimai tėvams

Nelyginkite. Kartais kyla pagunda vienam vaikui pavyzdžiu rodyti kitą. Taip galima sukelti įtampą ir pavydą. Vaikai, kuriems pavyzdžiu rodomi jų broliai, jaučiasi nemylimi ir prastesni, o tie, iš kurių liepiama imti pavyzdį, pradeda pernelyg tuo didžiuotis.

Bauskite tik kaltininką. Tėvai dažnai laiko „kolektyvinės atsakomybes metodą”, net kai kaltas būna tik vienas vaikas. Kili tada jaučiasi nuskriausti. Vaikai iš tėvų laukia teisingumo ir individualaus pripažinimo. Geriausia į kiekvieną kreiptis vardu, o ne bendriniu „vaikai”.

Tinkamai paskirstykite pareigas. Galima ir reikia vyresniųjų vaikų prašyti padėti jaunėliams, bet „nepaskirkite” jų auklėmis. Juk tai jūsų, o ne jų vaikai. Neužkraukite jiems per didelės atsakomybės. Be to, kokių nors pareigų privalo turėti ir pagrandukai.

Girkite visus. Dvejų metų vaikui batų raištelių užsirišimas- rimtas gyvenimo įvykis. Todėl mažylį girkite taip pat, kaip ir vyresnį brolį už dešimtukus mokykloje. Negalima vienodais matais matuoti visų šeimos vaikų laimėjimų. Vienas geriau piešia, kitas skaito ar noriai padeda namuose. Kiekvieno kitoks temperamentas, gabumai, pomėgiai. Bet visi turi būti pripažinti ir jausti, kad tėvai juos pastebi.

Neverskite nuolaidžiauti. Vyresnysis vaikas neturi atiduoti mėgiamų žaislų jaunesniajam vien todėl, kad šis mažesnis. O jaunėlis neturi nusileisti vyresniojo jėgai. Nustatykite griežtas taisykles ir aiškiai apibrėžkite, kas yra bendra, o kas priklauso kiekvienam iš vaikų.