Stereotipai valdo, kaip jiems atsispirti?

Stereotipai trukdo gyventi, bendrauti, ieškoti mylimųjų. Neleisk, kad tavo likimą griautų įsisenėję mąstymo bei elgsenos stereotipai!

Nors Diana ir Tadas susituokę tik keli mėnesiai, jaunąją moterį pradėjo daug kas erzinti. Pirmiausia, kad daugelį vakarų ir savaitgalių tenka praleisti vienai- Tadas dirba dviejose vietose. Diana nuo vaikystės žinojo, kad geras vyras yra tas, kuris grįžta namo šeštą valandą vakaro ir su žmona žiūri televizorių, o sekmadieniais eina pasivaikščioti į parką. Kaip tėtis. Moteriai buvo sunku suvokti, kad laikai pasikeitė- pinigai mokami už atliktą darbą, o ne „išsėdėtas” valandas, kaip būdavo sovietmečiu. Šeimoje brendo rimta krizė. Laimei, pora ją įveikė, padedant psichologams.

Lina dar paauglystėje įsikalė į galvą, kad jos vyras būtinai bus blondinas mėlynomis akimis. Kitos išvaizdos vyrai jai neva buvo nepatrauklūs. Be didelio gailesčio Lina nutraukdavo draugystes su rudaakiais brunetais, kurie lyg tyčia lipo kaip musės prie medaus. Pagaliau svajonių princas pasirodė! Aukštaūgis, šviesios garbanos, mėlynos it ežerai akys… Laiminga ir iki ausų įsimylėjusi Linutė negalėjo akių atitraukti nuo savo išsvajotojo. Netrukus jiedu susituokė, gimė vaikai. Deja, gyvenimas parodė, kad yra daug didesnių vertybių nei vyriškio plaukų ar akių spalva. Linos išrinktasis turėjo pernelyg didelę puokštę neigiamų savybių, todėl jų santuoka greitai iširo.

Stereotipai kenkia

Tai tik keli pavyzdžiai, ko gero, ne taip jau retai pasitaikantys mūsų gyvenime, kai žmonės beatodairiškai paklūsta stereotipams. Mąstymo, elgsenos. Paveldėtiems iš tėvų ar susikurtiems pačių. Stereotipai klastingi, neretai žmogų atveda į aklavietę, trukdo surasti racionalų sprendimą. Įsisenėję stereotipai daro žalą ne tik pačiam, bet ir aplinkiniams. Kiek konfliktų dėl vaikų auklėjimo kyla tarp anytų ir marčių, motinų ir dukterų! Juk jos, vyresnės kartos moterys, net pašiurpsta, pamačiusios, kad brangieji jų anūkai valgo, ką nori ir kada nori… arba atvirkščiai.

Stereotipų aplink knibždėte knibžda. Daugybę metų rengiami „baliai”, į kuriuos ateina tie patys svečiai, susėda tose pačiose vietose, valgo taip pat paruoštą silkę ar mišrainę, dainuoja tas pačias dainas ir išsiskirsto tokie pat girti kaip ir pernai. Arba dar vienas- perdėtas polinkis kolektyvinius sodus paversti daržais. Juk gerai paskaičiavus, netrunki įsitikinti, kad nusipirkti daržovių yra pigiau nei kiekvieną savaitgalį lenkti nugarą kolektyviniame sode. Bet daugelis baiminasi: „Ką kaimynai pasakys, jei tik žolę auginsiu?”

„Ką žmonės pasakys?”- vienas ydingiausių stereotipinio mąstymo pavyzdžių. Gyvenimas tuomet susiaurėja iki neįmanomai mažo dydžio rėmelio- gyveni įsitempęs, nuolat galvodamas, ką apie tave mano kiti. Bijai, ką žmonės pasakys, kad augini nesantuokinį vaiką, kad automobilis trečia savaitė neplautas, kad namą perdažei ne ta spalva… Gyvenimas tuo ir gražus, kad jis siūlo didžiulę pasirinkimo laisvę, plačią spalvų ir fantazijos paletę. Žmogus laisvas pasirinkti- gyvenimo būdų, draugą, būstą, elgseną, suprantama, laikydamasis moralinio kodekso.

Iš kur jie atsiranda

Iš vaikystėje įskiepytų nuostatų, iš draugų pasakojimų, iš žiniasklaidos įpirštos nuomonės. Iš kur tik nori. Jei informacija dažnai kartojama arba šiaip, dėl kokių nors priežasčių užsifiksavo sąmonėje, ji greitai gali virsti stereotipu.

Stereotipai guli būti bendri visai žmonių grupei. Pavyzdžiui, daugelio žmonių sąmonėje susiformavęs nepasitikėjimo ir baimės policijai stereotipas. Vakaruose paklausti policininko kelio ar šiaip paprašyti pagalbos- įprastas dalykas.Dar ne taip seniai, pas mus pamatęs uniformuotą pareigūną, skubi aplenki jį iš tolo- pernelyg daug neigiamos informacijos turėjome apie tvarkos sergėtojus. Tiesa, pastaraisiais dešimtmečiais situacija pasikeitė.

Egzistuoja ir individualūs stereotipai, kaip, pavyzdžiui, jau minėti Linos bei Dianos atvejai.

Stereotipais nelengva atsikratyti, mat daugeliui jie asocijuojasi su tvirtos nuomonės turėjimu ar patirtimi, kuri, neva, apsaugos nuo klaidingų sprendimų. Tačiau jei jie trukdo gyventi, tai padaryti tiesiog būtina. Kaip? Vieno recepto, tinkančio visiems atvejams, be abejo, nėra. Pamėgink kuo daugiau bendrauti su įvairiausio amžiaus ir pomėgių žmonėmis. Semkis iš jų patirties, lygink su savąja. Nebijok fantazuoti. Būk tolerantiška kito nuomonei, ir, žinoma, gerbk savąją. Jeigu nori basa palakstyti po balas, tai ir lakstyk, negalvok, ką pasakys kaimynė iš trečio aukšto. Jei įkyrėjo rengti „balius”, tai ir pasakyk draugams: „šiemet manęs nebus namie”. Ir vaikus auklėk taip, kaip geriau tau atrodo, o ne anytai, ir vaikų nekrikštyk, jei nenori, nors visa tavo ar vyro giminė spaus. Pamatysi- kvėpuoti bus lengviau, o gyvenimas įgaus naujų spalvų.