Vedybinis musulmonų gyvenimas

Rytų šalyse vyrų gerokai daugiau negu moterų. Galbūt todėl moteris tuose kraštuose – didelę vertę turinti prekė. Tai skamba ciniškai tik mums, vakariečiams…

Dar iš vaikystės pasakų esame girdėję apie kalymą- musulmoniškose šalyse klestintį paprotį už nuotaką mokėti išpirką. Alacho garbintojai tradicijų nelaužo-iki šių dienų daugelio Artimųjų Ryti šalių jaunikiai, norėdami vesti mylimą merginą, turi gerokai papurtyti savo piniginę. Nepasiturinčioms šeimoms kalymą tenka kaupti ilgus metus. Todėl musulmoniškose šalyse pamatyti solidaus amžiaus vyriškį su jaunute žmona- jokia retenybė. Tenykštės moterys nežino, kas yra senmergystė,- vyrai „išgraibo” net pačias nepatraukliausias. Mergaitės gimimas musulmonams- didelė šventė: šeima anksčiau ar vėliau pagerins savo materialinę padėtį.

Daugpatystė islamo šalyse turi labai gilias tradicijas. Musulmonai, žinia, gali vesti ne vieną moterį, tačiau daug žmonų įstengia turėti tik labai turtingi vyrai.

Dar civilizacijos priešaušryje turtingi valdovai savo namuose įrengdavo atskirą patalpą, kurioje gyveno ne tik jų žmonos, bet ir tarnaitės (tai ir buvo haremas). Į jį šiukštu negalėjo įeiti joks vyras, išskyrus šeimos galvą, jaunesnius nei penkerių metų jo sūnus bei dvasininkus. Tiesa, hareme kada panorėjęs galėdavo apsilankyti tos šalies šachas arba sultonas. Moterys neturėjo jokių teisių- iš savo kambarių jos tegalėjo išeiti pasivaikščioti į sodą. Bėgti nebūdavo jokios prasmės, rūmus saugojo aukštos sienos ir sargyba. Į ploniausius šilkus įsupti apnuoginti moterų kūnai, kalnai vaisių auksiniuose induose, muzika, fontano čiurlenimas ir intrigos, intrigos… Tokius haremus turėjo tik turkų sultonai, persų šachai ar indų radžos.

Visai kitaip atrodė skurdžios musulmonų šeimynos gyvenimas kokiame nors nuošaliame kaimelyje Afrikos savanoje (ten iki šiol gyvena daug musulmonų)- alinantis darbas laukuose, varganas maistas, skarmalai ir vaikai, vaikai…

Neką geriau afrikiečių gyvenimas atrodo ir šiais laikais. Šeimynos gyvena skurdžiose trobelėse, dengtose palmių lapais, pačioje didžiausioje- šeimos galva su sūnumis, kitose- žmonos su dukromis. Kiekviena moteris- atskiroje trobelėje. Vakare vyras praneša, kurią žmoną aplankys naktį. Likusios laukia savo eilės, įdomu tai, kad tėvams mylintis dukterys iš trobelės neišein- taip jos pratinamos prie būsimo šeimyninio gyvenimo. Miestuose gyvenantys neturtingi musulmonai neturi galimybių atskirai apgyvendinti savo žmonų, tačiau jos puikiai sugyvena- kartu šeimininkauja, auklėja vaikus. Pagal tenykščius papročius, vyras negali mylėtis su nėščia ir kūdikį maitinančia moterimi. Greičiausiai nenorėdamos vėl pastot ir gimdyti kai kurios moterys krūtimi vaikus maitina net iki penkerių metų!

Tačiau klysta tie, kurie galvoja, kad turėti kelias žmonas- neapsakomas malonumas. Norėdamas sukurti poligamišką šeimą, musulmonas privalo paisyti tam tikrų taisyklių. Visų pirma, vedybos labai brangiai kainuoja- jaunikis turi ne tik sumokėti išrinktosios tėvams išpirką, bet ir išlaikyti žmoną bei vaikus visą gyvenimą. Antra, kita žmona namuose gali pasirodyti. tik jei sutinka pirmoji. O jei vyras rengiasi vesti trečią kartą, tada jam reikia gauti abiejų žmonų leidimus. Trečia, poligaminėje šeimoje intymūs santykiai užima deramą vietą. Pagal šariato (religinio įstatymo) taisykles, vyras negali be dėmesio palikti nė vienos žmonos, nebent ji sirgtų arba pati atsisakytų intymių santykių. Be to, vyras po kiekvienos meilės nakties žmonai privalo ką nors padovanoti.

Ir, be abejo, jis turi turėti neblogų diplomatinių sugebėjimų, kad išlaikytų visos didelės šeimos darnius santykius. Taigi, prieš vesdamas antrą, trečią ar ketvirtą kartą, kiekvienas musulmonas pasveria savo galimybes.

Jei vyras nutaria išsiskirti, jis privalo grąžinti tėvams žmoną, o taip pat ir pusę kartu užgyvento turto bei visas jai skirtas dovanas. Islamo šalyse dažnai gali pamatyti moterį, pasipuošusią masyviomis aukso grandinėmis,auskarais ir apyrankėmis. Šie papuošalai ne tik dėl grožio- tai tarsi „draudimo fondas”, jei vyras sumanytų skirtis.

Vestuvių papročiai islamo šalyse taip pat nesikeičia daugybę metų. Štai kaip musulmonai vestuvėms ruošia nuotaką. Pirmiausia skambant apeigų giesmėms jauną mergaitę moterys veda į pirtį. Visą jos kūną nutepa lipniu moliu, o kai šis nudžiūva- nuplauna. Kartu su moliu pašalinami plaukeliai nuo viso kūno, išskyrus pačias jautriausias vietas (jos moliu netepamos- plaukai pašalinami kitokiu, specialiu būdu. Procedūra skausminga, užtat jaunoji žmona pirmąją naktį būna švari, rausva ir kvapni lyg kūdikis). Ikivedybiniai lytiniai santykiai islamo šalyse griežtai draudžiami. Iki šių dienų kai kuriose šalyse išlikęs paprotys po pirmosios nakties viešai apžiūrėti paklodę ir taip sužinoti, ar nuotaka buvo nekalta.

Vestuvių dieną musulmonų moteriai- vienintelis kartas gyvenime, kuomet jai leidžiama žmonėse pasirodyti be čadros ar skaros. Tačiau atidengusi veidą ji gali pabūti labai trumpai tik kol nueina nuo namų durų iki automobilio, kuriuo vyksta į sutuoktuves.

Vestuvių apeigos paprastai vyksta mečetėje. Vestuvės- didelė šventė Rytų šalyse. Jaunųjų kortežas skęsta ryškiaspalvėse skintose gėlėse, visi pro šalį pravažiuojantys automobiliai sveikina jaunuosius garso signalais ir žibintų šviesomis, praeiviai moja rankomis. Išties įspūdingas reginys, ypač jei vyksta pagal papročius- antrą valandą nakties.

Na, o po to prasideda vestuvių puota. Pasiturinti šeima paprastai išnuomoja kelias restorano sales. Gėlės, saldumynai, muzika, tačiau nė lašo alkoholio- tai griežtai draudžia šariatas. Moterys linksminasi atskiroje salėje, į kurią negali užeiti joks vyras, net padavėjai. Jos nusimeta savo beformius musulmoniškus apdarus ir apsivelka elegantiškas europietiškas sukneles. Turtingi jaunieji, puotai pasibaigus, išvažiuoja į povestuvinę kelionę, vargingiau gyvenantieji grįžta namo.

Musulmonų šeimose gerbiamas ir jaunas, ir senas. Dauguma moterų nedirba- jos prižiūri namus, augina vaikus. Beje, su savo atžalomis musulmonės bendrauja labai geranoriškai, kantriai, nešaukdamos ir nedrausdamos, juolab nesigriebia rykščių ar diržų. Tėvai leidžia pasireikšti vaikų individualybei, gerbia mažo žmogaus asmenybę. Vaikai už tai atsidėkoja gilia ir tikra pagarba bei rūpesčiu senatvėje.