Burokėliai- tikras vitaminų rinkinys

Jau prieš 4 tūkstančius metų asirai, babiloniečiai ir persai raudonąjį burokėlį vartojo ir kaip maistą, ir kaip vaistą.

Iki šiol nenustatyta iš kur kilę raudonieji burokėliai, manoma, kad juos pirmiausia pradėjo auginti Viduržemio jūros šalyse, kuriose ir dabar auga jų laukinių rūšių.

Maždaug prieš 2500 metų Europoje imta vartoti maistui burokėlių lapus, o Azijoje- šakniavaisius, nes jie pasirodė esą sotesni ir skanesni.

Netrukus ir europiečiai pasekė azijiečių pavyzdžiu. Tuo metu garsusis Teofrastas traktate „Apie augalų tyrimus” rašė, jog burokėlio šaknis „stora ir mėsinga, saldaus malonaus skonio, todėl kai kas ją valgo ir žalią”. Yra duomenų, kad raudonosios daržovės pateko į Lietuvą iš Kijevo kunigaikštystės maždaug 11- jame amžiuje. Apie tai galima spręsti iš įrašų vienuolynų pajamų ir išlaidų knygose.

O 16- 17 amžiuje burokėliai taip paplito, jog beveik visose šalyse buvo laikomi seniausia vietos daržove.
Beje, senovėje, ypač senovės Graikijoje ir Romoje, buvo laikomi vaistinguoju augalu. Hipokratas šią daržovę vadino „nepamainomais vaistais” ir buvo įtraukęs į dešimtis receptų. Apie burokėlio gydomąsias savybes rašė Ciceronas, Vergilijus, Plutarchas ir kiti senovės mąstytojai. Vertingų žinių apie šio augalo gydomąją vertę paliko Avicena.

Kodėl burokėlis nusipelnė tokio ypatingo dėmesio? Visų pirma, dėl unikalaus žmogaus organizmui naudingų medžiagų rinkinio- didelio kiekio biologiškai ir fiziologiškai aktyvių medžiagų.

Vertingi ir lapai, ir šaknys

100 g sveriančiame burokėlio šakniavaisyje yra 86,5 g vandens, 1,7 g baltymų, 10,8 g angliavandenių, 0,9 g ląstelienos, 86 mg natrio, 288 mg kalio, 37 mg kalcio, 43 mg magnio, 43 mg fosforo, 1,4 mg geležies.

Aptikta obuolių, citrinos ir kt. organinių rūgščių, nikelio, boro, bario, kobalto, stroncio ir kitų mineralų, o jodo- daug daugiau nei kitose daržovėse.

Esama karotino, B1, B2, B6, E, PP, C vitaminų, folio rūgšties, medžiagų, pasižyminčių vitamino P aktyvumu.
Lapuose kai kurių vitaminų (C- 50 mg, karotino -2,6 mg) yra daugiau nei šakniavaisyje (C- 10 mg, karotino – 0,01 mg).

Stabdo auglių vystymąsi

Burokėlyje yra ypatingų biologiškai aktyvių medžiagų: betaino (0,1 5-0,27 mg) ir betanino (iki 140 mg).
Betainas reguliuoja medžiagų apykaitą, padeda pasisavinti baltymus, mažina arterinį kraujospūdį ir, kas ypač svarbu, stabdo aterosklerozes vystymąsi, neleidžia organizmui kaupti riebalų- netukina.

Betaninas- violetinės spalvos dažanti medžiaga, kuri, kaip rodo pastarųjų metų duomenys, stabdo kai kurių auglių vystymąsi.

Burokėlių sulčių skonis daug malo­nesnis, jei sumaišomos su morkų arba kitų daržovių sultimis

Be to, betaninas ir betainas padeda susidaryti cholinui, kuris skatina kepenų veiklą, ypač- šio organo ląstelių gyvybingumą.

Ląstelių maitintojai

Įvairių šalių mokslinėje ir liaudies medicinoje ši daržovė garsėja kaip vidiniai ir išoriniai vaistai, veikiantys kaip priešuždegiminė, nuskausminamoji, šlapimo varomoji, vidurius laisvinamoji priemonė. Dar viena svarbi jų savybė- burokėliai mažina kraujospūdį.

Šios „burokinės spalvos” daržovės pirmiausia vertinamos dėl unikalaus natrio ir kalio derinio, kurio dėka organizme tirpinamos rūgštynių rūgšties druskos, nusėdančios kraujagyslėse valgant daug virto maisto. Be to, kalcis maitina organizmo ląsteles.

Burokėlyje esantis chloras valo kepenis, inkstus, tulžies pūslę.

Burokėlis burokėliui nelygu

Ruošiant burokėlius maistui, tuo labiau- vaistams, reikia nupjauti ir išmesti viršutinę šakniavaisio dalį- maždaug trečdalį ir grubų stiebą (nepainioti su lapais), nes ten kaupiasi daugiausia nuodingųjų medžiagų.
Jei perpjovus šakniavaisį viduje yra baltų juostų, tai ženklas, kad daržovė netekusi dalies ir maistinių, ir gydomųjų savybių.

Vertingiausiomis laikomos saldžiosios, tamsios spalvos ir pailgos formos daržovės. Patyrę daržininkai žino, kad mažieji šakniavaisiai konservuojami, vidutinio dydžio- vartojami švieži, virti ir t.t., o didieji tinka parduotuvių vitrinoms puošti, parodoms, žodžiu, reklamai.

Lapuose vitamino C daugiau nei šakniavaisyje

Nedideli ir vidutinio dydžio burokėliai, jei nesužeisti, geriau negu stambieji išsilaiko per žiemą. Jie laikomi rūsyje drėgname smėlyje, esant teigiamai kelių laipsnių temperatūrai. Jei nešalta, rūsį reikėtų vėdinti.

Nors šis augalas gerai dera bet kokioje žemėje, nemėgsta kasmet būti sėjamas į tą pačią vietą, be to, „nemyli” tų plotų, kur anksčiau augo špinatai ir lapiniai burokėliai.

Šviežios sultys tinka ne visiems.

Ne visi gali gerti šviežias specifinio kvapo ir skonio sultis- jaučia šleikštulį ar pradeda vemti. Kad taip neatsitiktu, atvirą indą supiltas šviežias sultis reikėtų bent 2 valandas palaikyti šaldytuve. Be to, nemalonu skonis pagerėja sumaišius su kitomis sultimis.

Burokėliai tinka gydant:

• išeminę širdies ligą,
• širdies ritmo sutrikimą,
• galvos smegenų kraujagyslių sklerotinius pakitimus,
• šalinant cholesterolį,
• šalinant sunkiuosius metalus (šviną) ir radioaktyviuosius stroncio junginius.