Baimė kaip savigynos menas

„Žudikas tebesiautėja”… „Tave parduos kaip lėlę”… „Pakelės maniakas vėl tyko grobio”… Ar jums neatrodo, kad esam gąsdinamos be saiko ir be proto? Žiniasklaida neriasi iš kailio siausdama mums plaukus ir pataikaujamai kutendama mūsų baimes.

Ar jums nebado akių nuolat pabrėžiamas aukos bejėgiškumas? Žudiko maniako vaizdavimas antžmogiu, kuriam pasipriešinti, regis, beviltiška?

Mus tikina, kad toks yra gyvenimas,- o rodo vietą, kur jis ką tik baigėsi. Mums aiškina, kad tai- dokumentika, užfiksuota bejausmės kameros,- tačiau nutyli, kad ją tam tikra linkme nukreipia žmogaus ranka. Norima mus tarsi geranoriškai įspėti: nekiškit vos sutemus nosies iš namų ir bėkit nuo kiekvieno nepažįstamo vyriškio! Tačiau čia pat tragišku balsu įtikinėja, kad smurtas neišvengiamas kaip mokesčiai ar blogas oras.

Mums aiškina: jie rodo, nes mes žiūrim. Manau, kad yra kiek kitaip. Stengiamasi įvaryti baimės, kuri paralyžiuotų mus prie ekrano ir kartu- pakeltų televizijų reitingus. Kai apie tą pačią žmogžudystę transliuojama penkiais kanalais penkiskart per dieną, tikrai ima rodytis, kad jų buvo dvidešimt penkios. Yra ko gąsdintis! Net užsirakinusi nuosavuose namuose ir vakare įsijungusi televizorių pasijunti esanti pavojingoje zonoje. Regi lavondėmes stambiu planu ir girdi tragišką žurnalisto balsą: „Deja, šiai moteriai nepavyko jų išvengti..

„Pakaks!- nebesitveri nesušukus.- Tik jau negąsdinkit manęs lavondėmėmis!”

Juolab kad mitas apie aukos (dažniausiai, žinoma, moters) bejėgiškumą palaipsniui griūva.
Net fiziškai silpna moteris, tapusi smurto ar agresijos taikiniu, nebūtinai tampa bejėge auka.
Ar žinote, kad baimė gali ne tik paralyžiuoti, bet ir skatinti mąstyti, veikti? Kad išgąstis kartais gali būti ne tik mirtinas, bet ir protingas. Apie tai- amerikiečio Gavino de Beckerio knyga „Baimės dovana„. Ji moko, kaip pasinaudoti savo baime ir pasikliauti intuicija, užuot pasidavus panikai ir likimui. Tai, kad knyga tapo bestseleriu, rodo, jog moterys nebenori būti vargšėmis aukomis ir nuolankiai laukti raumeningo gelbėtojo, kuris gal būt ir neateis. Ji turi mėginti išsigelbėti pati.

Pats „Baimės dovanos” autorius vaikystėje buvo terorizuojamas narkomanės motinos ir nuolat juto pavojų gyvybei. Ne viena patėviui skirta kulka prazvimbė Gavinui pro pat galvą. Tačiau jis nepalūžo, nepasidarė baimingas neurotikas: patyręs prievartą savo kailiu, užaugęs ėmėsi rimtų jos tyrimų. G. de Beckeris dirbo JAV prezidentų R. Reagano, G. Busho ir W. Clintono saugumo patarėju, o jo vadovaujama agentūra sėkmingai saugo įžymybes nuo persekiotojų maniakų.

Intuicija- centrinė smegenų žvalgyba

Puiku, jei moki šaudyti ir nešiojiesi ginklą arba esi įvaldžiusi savigynos metodus. Tačiau pasinaudoti jais gali ir nespėti, jei nelavini… intuicijos.

Tau nereikia karštligiškai mąstyti, kaip išsitraukti šį subtilų „ginklą” iš rankinuko. Užpuolikas negali išmušti jo tau iš rankos ar atimti ir atsukti prieš tave. Būtent intuicija suteikia tau galimybę laiku pastebėti pavojų ir jo išvengti, o jei jau per vėlu- staigiai sumesti, kaip atremti antpuolį.

Įprasta manyti, kad intuicija- tai menkai pagrįstos spėlionės, kažkas alogiška, iracionalu. Kai kurie vyrai moterišką intuiciją laiko lygiaverte moteriškai logikai. Tačiau intuicija- tai pažinimo procesas, nors ir skiriasi nuo sąmonės kontroliuojamo analitinio mąstymo. Tai numatymas, atsirandantis iki žinojimo. Savotiška aiškiaregystė, tik be mistikos. Psichologai intuiciją apibūdina kaip žaibišką smulkių pojūčių, nepasiekusių sąmonės slenksčio, sintezės veiksmą. Liaudyje intuicija vadinama tiesiog nuojauta, „šeštuoju pojūčiu”, o G. de Beckeris ją vadina „žinojimu dar nežinant kodėl”. Kilus pavojui turi pasikliauti būtent intuicija, kurią, deja, dažnai atmeti kaip nepagrįstą ir neprotingą.

Mes skiriamės intuicijos galia, netgi pasitikėjimo ja laipsniu. Vyrai labiau pasikliauja pistoletu ir savo protu, o neturėdami nei vieno, nei kito paprastai griebiasi akmens. Antra vertus, tą „šeštąjį pojūtį” neretai atbukina kompleksas „pirmenybė protui”, nuotykių troškimas ir, žinoma, alkoholis.

Ignoruoti intuicijos kuždesį neprotinga, kartais- ir pavojinga. Įsivaizduok, kad atsiduri lifte viena su vyriškiu: kažkuo jo elgesys ar išvaizda verčia tavo širdį smarkiau daužytis. Turėtum suklusti ir išlipti, o ne tikinti save, kad baimės akys didelės ir kinkos tau suvirpo be priežasties. Geriausia neparodžius baimės ryžtingai paspausti mygtuką ir išlipti kitame aukšte, o ne važiuoti su įtartinu pakeleiviu… nežinia kur.

Atpažinti maniaką

Maniakai mus labai domina, ypač seksualiniai. Taip pat- serijiniai žudikai ir panašūs tipai. Mums rūpi, kaip jie iki to nusirito, kas buvo jo mamytė ir žmona. Itin dosniai šios informacijos pažeria Holivudas. „Avinėlių tylėjimas” tapo kultiniu filmu, o jo herojus kanibalas populiarumu gali rungtis su žaviausiais Holivudo širdžių ėdikais.

Kai šaukštai po pietų, visiems atrodo: aš tai jau atpažinčiau užpuoliką ir kiaurai permatyčiau jo kėslus! Tačiau prisiminkime visiems mums gerai žinomą pakelių maniaką Jonaitį, kuris prie 20 metų žudė jaunas merginas.

Tikrai simboliška ir jo pilkai padori išvaizda, ir pavardė. Toks statistinis Lietuvos pilietis, ramiai sau važinėjęs tarnybon. Jo buvę bendradarbiai ir kaimynai skėsčioja rankomis: kas galėjo pamanyti? Žmonos negainiojo, su kaimynais nesiriejo, dirbo be pravaikštų… Kaip tuomet atpažinti Jonaitj Skerdiką tarp kitų Jonaičių? Kaip atskirti žudiką nuo padoraus piliečio tamsioje tarpuvartėje ar dykvieteje? Juk kiekvieno vakare sutikto nelaikysi Jonaičiu Skerdiku. Deja, pavojingiausi tipai neturi ypatingų skiriamųjų požymių. Netikėk Holivudu: serijiniai žudikai nenešioja juodų skrybėlių, neišsiskuta pakaušyje svastikos, neturi grėsmingų tatuiruočių ar auskarų, įsegtų į spenelius. Jie atrodo „kaip visi”, nes sąmoningai stengiasi neišsiskirti. Tačiau kad ir kaip siekia būti paprastučiai ir simpatiški, jie ne demonai ir neišgali visko kontroliuoti. Juos išduoda smulkmenos, kurias pirmiausia pastebės tavo intuicija ir pakuždės apie pavojų intuityvios baimės balsu.

Baimė- patarėja

Intuityvi baimė, ne paralyžiuoja, o skatina susitelkti ir veikti. Išmok ją atskirti nuo užkrečiamos panikos, nepagrįstų nuogąstavimų ar išankstinio nerimo:

• Jeigu staiga jau pajutai pavojų, turi justi jį nuolat ir aiškiai.
• Jei pajutai nerimą, mėgink suvokti, kur jo šaltinis.
• Jei nieko nepajutai, nesistenk kažko pajusti.

Ši „veikli baimė” sukelia mūsų psichofiziologinę „trauktis ar kautis” reakciją: širdis ima greičiau plakti, raumenys įsitempia, suaktyvėja dėmesys ir atmintis; tu susitelki atpažinti pavojaus žymes ir perprasti nusikaltėlio elgesio stilių. Juk vieni stengiasi pulti iš už kampo, kiti mėgsta susipažinti ir pavaišinti. Kai kurie prievartautojai, pavyzdžiui, yra linkę užmegzti pažintį ir suvaidinti meilę iš pirmo žvilgsnio.

Taigi nepasiduok gundoma, neskubėk ištirpti, jei tave pavaišino tikru šampanu, o žvelk atidžiau

Jeigu nors trumpai šmėstelėjo negeras įtarimas- pasitikėk verčiau juo, o ne nepažįstamojo gera valia.
Jeigu staiga apėmė bloga nuojauta nedrįsk nekreipti į ją dėmesio.

Jeigu šmėkštelėjo „nepaaiškinama baimė” neužgniaužk jos: dažnai būtent tokiu pavidalu intuicija siunčia pavojaus signalus.

Saugiau būti kiek įsitempusiai negu beatodairiškai drąsiai. Jeigu esi psichiškai sveika, baimė ar nerimas negali kilti nei iš šio, nei iš to.

Tu taip pat gali išgąsdinti užpuoliką ir priversti jį pakeisti planus netikėtu judesiu, klausimu ar pareiškimu. Jie prisibijo nenuspėjamų aukų juos traukia lengvai ganomos avelės.

Sumelavau, bet išsigelbėjau… Prie manęs, tamsia gatve grįžtančios namo, prisikabino įtartinas tipas ir užsispyrė „palydėti”. Iškart sumečiau, kad šaukti „gelbėkit” beprasmiška. Nors iš baimės tirtėjo keliai. sukikenau: „Privalėsite atsiklausti mano vyro, jis jau išėjo pasitikti. Šūktelėkit, turėtų jus išgirsti…” Palydovas kaipmat dingo nė nepravėręs burnos.

Rasita

Aš pasikliauju pirminiu nepažįstamojo vertinimu, kurį pavadinčiau žaibiška simpatija arba antipatija. („Nežinau kodėl, bet šis tipas man nepatinka… Suprantu, kad reikia pasitikėti žmonėmis, būti mandagiai, tačiau… .Jei jau pajutai žaibišką antipatiją- nešk kudašių, kol nevėlu!

Raminta

Iškart nepatiko jo rankos ir nagai. Nervingai jas gniaužė, barbeno pirštais- visa prieštaravo ramiam balso tonui. Vėliau jis tomis rankomis gniaužė man kaklą, mėgindamas išprievartauti… Ištrūkau, ir dabar manęs nepriversi likti su vyriškiu, kurio rankos man nepatinka!

Sonata

Atsarga gėdos nedaro

Ar dėtum pinigus į bet kurį banką ir pietautum bet kokioje karinėje? Manau, kad ne. Pirma išsiaiškinsi, ar bankas patikimas, o nepažįstamoje kavinėje priekabiai dairysies, tyrinėsi valgiaraštį. Jeigu nepriimtinas kvapas ar dėmė ant staltiesės, gali atsikelti ir drožti kitur. Tu nepatiki kam pakliūva savo pinigų ir skrandžio. Bet kodėl kartais įsėdi į pirmą sustojusį automobilį ir patiki nepažįstamajam savo saugumu, o gal ir gyvybę?

Patyrę kriminalistai tvirtina, kad auka nesąmoningai provokuoja žudiką elgdamasi kaip potenciali auka. Žudikas tarsi pajunta bejėgiškumo kvapą. Juk net pats šėtonas negali pasirinkti nelaimėlės: jis sugundo tik tas, kurios pasirengusios su juo susitikti ir neatsispirti gundymams.
Dažnai girdi postringaujant, kai šaukštai jau po pietų: „O ko ji ten ėjo? Ko valkiojosi patamsiais? Ko sėdo į nepažįstamo vyriškio automobilį?” Išties vėjavaikiškumas ir lengvapėdiškumas gali pražudyti. Tačiau nė viena- nė viena!- negali būti „pati kalta”, kad ją sumušė, išprievartavo ar nužudė.

Kaip išvengti aukos statuso

• Išmok pastebėti primestas sąlygas ir nesiduok išmušama iš vėžių. Nusikaltėlis dažnai paspendžia spąstus, reikalaudamas dėkingumo už tariamą paslaugą ar pagalbą. Moterys ypač dažnai į juos patenka- matyt, joms įprasta nuolat jaustis dėkingoms. („Jūs iškart sustojote stabdomas ir išgelbėjote mane nuo lietaus- koks jūs geras!”)
• Atpažink požymius prievartos, dar netapusios veiksmu. Prieš smurto aktą prievartautojas jaudinasi, tačiau tai slepia. Jį gali išduoti pasikeitusi veido spalva ir išraiška, sutankėjęs kvėpavimas, pakitęs balso tonas, besigniaužiantys kumščiai.
• Ugdyk gebėjimą atsispirti svetimai valiai. Auka dažnai pasidaro priklausoma nuo užpuoliko valios daug anksčiau, nei jis suima už gerklės. Prievarta prasideda ne tada, kai užpuolama, o kai esi verčiama paklusti, būti „gera mergaite”. Mergaitės, neišmokusios ištarti „ne”, ypač rizikuoja tapti prievartos aukomis. „Visad sutrinku, kai reikia atsilaikyti prieš kito žmogaus spaudimą”, prisipažįsta dažna moteris, ne kartą patyrusį smurtą.

Pati auka sumanumu bei valios pastangomis gali primesti užpuolikui savas žaidimo taisykles. Štai į Andželos butą įsibrovęs vyriškis ją išžagino grasindamas pistoletu. Mirtino pavojaus akivaizdoje moteris sugebėjo susiimti ir net perimti iniciatvvą: įtraukė prievartautoją į intensyvų pokalbį ir išsigelbėjo- įkalbėjo jį verčiau dar kartą su ja susitikti. Vėliau Andžela sužinojo, kad tas psichopatas prieš kelias dienas buvo nužudęs žmogų.

Taigi užuot drebėjusi ir gręžiojusi galvą eidama apytamse gatve, užuot spoksojusi į svetimas lavondėmes televizoriaus ekrane išmok trijų dalykų, kurie padės tau jų išvengti:

• Pasikliauk savo nuojauta ir intuityvia baime.
• Nevykdyk svetimos valios.
• Nesielk kaip auka.