Mums reikia pasikalbėti…

Kodėl vos išgirdęs tokius moters žodžius net galingas vyras sudreba lyg vėjo papūstas epušės lapelis? Moteriai taip pradėti pašnekesį įprasta ir natūralu. Kas žino, kaip paskui pakryps pokalbis- ji stengsis išsiaiškinti netikėtai iškylančias problemas, bandys išsakyti seniai kirbančius priekaištus, mėgins išspręsti kokią bėdą ar paprasčiausiai norės išsipasakoti. Bet vyras, vos pajutęs sunkaus pokalbio grėsmę, pasijunta beviltiškai įklimpęs. Jis tikrai padarys viską, kad tik kaip nors nuo jo išsisuktų.

Kaipgi šitaip? Nejau mo­teris taip ir liks pa­smerkta bet kokios bė­dos užklupta bėgti pas ištikimiausią draugę ir su ja po siūlelį narstyti savo gyvenimo smulkmenas? Juk ir jie, vyrai, be­siginantys logika, išmintimi ir sveiku protu, taip pat sugeba kal­bėti, mąstyti, daugelis turi gilius jausmus. Tad kodėl jais nepasidalija? Atrodo, jie, gudruoliai, geriau moka bendrauti, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, tačiau dažnai turi savanaudiškų priežas­čių vengti intymaus dialogo. Kaip bebūtų keista, viena iš jų-baimė: „Jeigu ji nori pasikalbėti, vadinasi, kažkas negerai.”

Pokalbio rimtumas ir sudė­tingumas paprastai priklauso nuo to, apie ką susirūpinusi moteris nori kalbėtis. Liūdna vyrų patirtis byloja, kad dažniausiai moterys paskelbia blogas naujienas. „Mums reikia pasikalbėti”, kaip įprasta, būna pirmieji žodžiai, ku­riuos vyras išgirsta, kai moteris jam nori pasakyti, kad myli kitą vyrą, kad prapuolė menstruacijos (blogiausia, ko būtų galima tikėtis!) arba kad ji sužinojo apie jo meilės nuotykį. Vyrai turi patirties ir žino- ką jie bepasakytų šių pokalbių metu, tai gali būti panaudota prieš juos pačius- lyg bendrautų su areštuojančia policininke. Kruopščiai parinkti žodžius- labai jau varginantis darbas, dažnai nepakeliamas tvirtiems vyriškiems pečiams. Tuo labiau, kad visos pastangos į bloga krypstančios padėties dažniausiai nebepataiso.

Liūdna vyrų patirtis byloja, kad dažniau­siai moterys paskelbia blogas naujienas. „Mums reikia pasikalbėti”, kaip įprasta, būna pirmieji žodžiai, ku­riuos vyras išgirsta, kai moteris jam nori pasakyti, kad myli kitą vyrą, kad prapuolė menstruacijos (blogiausia, ko būtų galima tikėtis!) arba kad ji sužinojo apie jo meilės nuotykį.

Ne vienas vyras iš savo patirties galėtų papasakoti istorijų apie liūdnai pasibaigusius atvirus pašnekesius. Jos tikriausiai mažai tesiskirtų nuo šios: „Prieš kelerius metus susitikinėjau su viena moterimi. Pirmaisiais mėnesiais mes taip gerai sutarėme, kad net nepastebėjome, kokie esame skirtingi. Ji buvo vyresnė už mane, turėjo puikų darbą, buvo pasiruo­šusi santuokai ir tesvajojo apie naujas sukneles savo dukrelei. Aš buvau bebai­giąs universitetą, ateities planai buvo labai migloti, o kaip reikėtų tvarkytis gyvenimą po vedybų- visai nenutuokiau. Koks pokalbis apie mūsų ateitį galėtų iš­ spręsti tokius, švelniai tariant, nesklandumus? Vengiau jo kaip ugnies. Ir ką aš galėjau pasakyti- palauk penkerius me­tus, kol aš užaugsiu? Galiausiai mes vis dėlto pasikalbėjome ir, nepaisant mano aistringų meilės prisipažinimų (net mal­davimų nesiskirti), ryšys nutrūko, kaip aš ir tikėjausi. Likau vienišas ir dabar turiu pačią blogiausią nuomonę apie atvirus pokalbius”.

Vyrai turi ir kitokių priežasčių vengti tokių pokalbių, ne vien tik bijodami, kad jų jautrios širdys neatlaikys išsiskyrimo. Ne mažesnė trauma vyriškai ambicijai- bent mažiausia galimybė išgirsti kritišką nuomonę apie save. Tokie pokalbiai, net moteriai turint geriausius ketinimus, jų akyse pavirsta kaltinimo monologais. Ar daug atrastumėte vyriškių, kuriems patinka, kai pirštu badoma į jų trūkumus?

Net iš pirmo žvilgsnio nekalti klausimai gali priversti vyrą gintis. Mat jų skausminga patirtis išmokė, kad negali­ma atvirai atsakyti į tokius klausimus: „Papasakok, kaip tave pirmąkart suvilio­jo?”, „Kas manyje tau labiausiai nepatin­ka?”, „Su keliomis moterimis tu dalijaisi savo lova?” Kodėl? Štai atsakymas- vienas liūdnos patirties prisipažinimas:

„Kai mano mergina išgirduisi atsakymą į pastarąjį klausimą, privertė mane pasitikrinti, ar neprilipo kokia Veneros dovana. Tikriausiai ji turėjo teisę žinoti, bet manyje iki šiol gyvas jausmas, kad buvau nubaustas už tiesos sakymą.

Kodėl vyras turėtų bijoti rimto pokal­bio, jei ji yra laiminga, o jis nepadarė nieko blogo? Atsakytume paprastai: jis gali bijoti pasakyti ką nors blogo arba nepasakyti ko nors gero, o dar blogiau gali iš viso nežinoti ką sakyti.

Tačiau pirmo karto neužteko pasimokyti- pabandęs būti nuoširdus dar sykį, šįkart jau pats merginai suteikiau progą apkaltinti mane palaidūniškumu, o mano santykius su moterimis apšaukti lengvabūdiškais. Tad jau ji pati padarė išvadą, kad ir mūsų ryšys yra nerimtas. Man beliko tik svarstyti, ar ji būtų neatlaidesnė mano trūkumams, jei nebūčiau toks atlapaširdis?”

O ką, jei tarpusavio santykiai geri? Kodėl vyras turėtų bijoti rimto pokalbio, jei ji yra laiminga, o jis nepadarė nieko bloga? Atsakytume paprastai: jis gali bijoti pasakyti ką nors blogo arba nepasakyti ko nors gero, o dar blogiau- gali iš viso nežinoti ką sakyti. Štai dar viena graudi istorija:

„Praeitą savaitę mano mergina pasiteiravo, kaip klostosi reikalai darbe, o po to paklausė, ar esu laimingas. „Taip”,- atsakiau. Ji, pasirodo, manė, kad tai gražaus pasisakymo pradžia. Aš esu laimingas. Ką dar gali pridurti? Tik kai pajutau jos pyktį, supratau, kad klausimas buvo užuomina pasisakyti, kad ją myliu. Tikra bėda, kad aš niekada nesusikuriu pokalbio scenarijaus.”

Taigi, kad ir kaip pradėtumėte pokalbį (ir kodėl vyrai mano, kad reikia pasikalbėti”- bloga pašnekesio pradžia?!), jis bet kuriuo atveju- geresnė išeitis nei įprotis kaupti savyje kankinančias abejones ar laikyti, kad jausmai, savaime suprantami ir nebereikia apie kalbėti. Pamėginti verta jau vien dėl to, kad sugriautumėte žmonėse vyraujančią nuostatą moterų tylėjimą laikyti bejėgiškumo, o vyrų – jėgos ženklu.