Ką švebeldžiuoja vaikai…

Pasak Prancūzijos mokslininkų, dar motinos įsčiose „mažieji žmogučiai” girdi jį supančio pasaulio garsus, jaučia šviesą ir tamsą, spaudimą. Tyrinėjimai parodė, kad vaikai yra užsiėmę ir „rimtesniais dalykais”- prieš pat gimimą jie jau pradeda skirti gimtosios kalbos garsus.

Žmogaus balsas malonesnis už tylą

Būsimoms motinoms buvo pasiūlyta paskutiniąsias šešias nėštumo savaites garsiai skaityti trumpą pasakojimą. Tuo metu, kai jos skaitydavo, vaisiaus širdies ritmas sulėtėdavo- atrodė, kad jis „įsiklausydavo” į „savo” istoriją, kurią greitai išmoko atskirti nuo kitų, nežinomų.

Naujagimiai visuomet teikdavo pirmenybę šiai „savo” istorijai- netgi tuomet, kai ją skaitydavo nepažįstamas balsas.

Po gimimo vaiką užgriūva ištisa garsų simfonija. Tačiau, atrodo, kūdikis jau moka juos skirti ir vertinti: jam labiau patinka žmogaus balsas nei tyla arba nepažįstamas triukšmas, jis labiau mėgsta klausytis dainų nei instrumentų atliekamos muzikos.

Naujagimis tarsi pasirenka iš garsų kakofonijos tai, kas po kurio laiko padės jam prabilti, skatins mąstyti.

Tėvų kalba – kaip pirmasis oro gurkšnis

Paryžietis psichologas J. Bertoncini su grupe Prancūzijos mokslininkų, dirbusių Nacionalinio mokslinių tyrimų centro psicholingvistinėje laboratorijoje, studijavo, kaip naujagimiai girdi ir suvokia gimtąją- motinos kalbą.Pasirodo, keturių parų kūdikiai jau ne tik moka ją atskirti nuo svetimos, bet ir pastebi fonemas, garsus, skiemenis, žodžių grupes bei kitus kalbos vienetus.

Visa tai jie geba „pagauti” netgi svetimoje kalboje, skirtingai nei suaugusieji, kuriems kita kalba- nepertraukiamas garsų srautas, kur neįmanoma atskirti žodį nuo žodžio.

Psichologas mano, kad kūdikystėje daug ryškiau nei suaugus atsiskleidžia gebėjimas garso signalą suskaidyti į segmentus.

Pavyzdžiui, buvo nustatyta, kad naujagimiai japonai be jokio vargo skiria garsus „R” nuo „L” nors suaugusiems tos tautos atstovams tai- ganėtinai keblu, nes jiems šie garsai yra veik vienodi.

Nenuostabu, kad turėdamas tokius gebėjimus keturių mėnesių kūdikis jautriai įsiklauso į frazės ritmą ir intonaciją.

Jis turi gana gerą supratimą apie sintaksę: skaitant sakinį su pauzėmis, vaikas reaguoja į frazės padalijimą tuomet, kai pauzė atitinka skyrybos ženklą.

Vizitinė vaiko „kortelė„

Tačiau kūdikis ne tik klausosi- jis bando ir pats skleisti garsus. Ilgą laiką manyta, kad rėkdamas vaikutis paprasčiausiai treniruoja balso stygas.

Vis dėlto riksmas vaiko gyvenime- labai svarbus. Pirmiausia, tai- kūdikio „vizitinė kortelė”, kad tėvai visada atskirtų savo mažylio balsą nuo kitų, lyg ir panašių, riksmų.

Kai kurie tyrinėtojai vadina riksmą „akustine bambagysle”, pabrėždami, kad motina su kūdikiu ir toliau lieka sujungti.

Jeigu vaikutis nerėkia, jis švebeldžiuoja, burbuliuoja. Iki penkių mėnesių kūdikio švebeldžiavimas „be ryšio”- gali būtu, kad tuo metu mažylis mokosi naudotis savo kalbos padargais.

O štai nuo penkių mėnesių vaikas pradeda mėgdžioti gimtosios kalbos ritmą- jo švebeldžiavimas susideda iš dalių, primenančių suaugusiųjų kalbos elementus.

Profesorė G. Konopčinskaja iš vieno Prancūzijos universiteto pavadino tokį burbuliavimą „pirmakalbe” arba „pseudokalba”. Ji pastebėjo, kad iki penkių mėnesių vaikai daugiausia „mokosi” pagrindinių balsių: pavyzdžiui, dažnai pasitaiko visa eilė atvirų „a-a-a-a”, kuriuos ištaria vienu įkvėpimu. Kiti garsai lyg ir primena priebalsius, nors kartais praslysta vienas kitas skiemuo, panašus į „agu”. Ne veltui mamos džiaugiasi, kad mažutėlis jau „guguoja”.

Gimtosios kalbos intonacijos

Nuo penkių mėnesių į vaiko kalbą įsiveržia priebalsiai. Kreipdamasis į suaugusius jis stengiasi pavartoti trumpus garsų ir skiemenų junginius, imituojančius žodį.

Gimtoji kalba yra tarsi dar vienas organas, padedantis surūšiuoti ir išsaugoti gaunamą informaciją

Baigiantis šeštajam gyvenimo mėnesiui „pseudokalba” įgauna kalbos, kurią vartoja aplinkiniai, lingvistinių požymių: suaugusiems kinams, Alžyro gyventojams ir prancūzams buvo duota paklausyti įrašų- švebeldžiuojančių šešių mėnesių kūdikių. Kiekvienas visiškai lengvai atpažino „savuosius”- savo tautos vaiką.

Po šešių mėnesių „pseudokalba” įgauna aiškią struktūrą- trumpų skiemenų eilę užbaigia vienas ilgas. Tuo pat metu kūdikis studijuoja kvėpavimo ir balso derinimo galimybes: tai jis „išbando” žemus garsus, tai metasi prie aukštųjų.

Vis dėlto tokius pratimus kūdikiai atlieka tik sau, o kreipdamiesi į kitus žmones kalba „normaliai”, t.y. bendrauja maždaug vienodo dažnio garsais. Šneka jau primena gimtosios kalbos intonacijas- vaikas klausia, džiaugiasi, šaukia.

Iš chaoso gimsta naujas pasaulis

Mokslininkų nuomone, mokydamasis gimtosios kalbos kūdikis bando vienu metu pažinti ir jį supantį pasaulį, o vaiko kalba- savotiška jo gyvenimiškos patirties koduote.

Nuo pat gimimo kūdikį užplūsta daugybė aplinkos impulsų, kuriuos jis mokosi skirti. Pamažu iš jaučiamų, regimų ir kitaip gaunamų chaotiškų nuotrupų vaikas susikuria rišlu pasaulio vaizdą.