Atvirumas būtina pasitikėjimo sąlyga
Kodėl reikia kalbėti apie jausmus?
Vienos poros mano, kad geriau pasakoti vienas kitam viską, nes tai- tarpusavio pasitikėjimo požymis. Kiti įsitikinę, kad atvirumas irgi turi ribas. Kurie yra teisūs ir ką verta, o ko neverta sakyti savo artimam žmogui?
Emocinio atvirumo, be kurio artimi santykiai neįmanomi, pagrindas- mokėjimas nusakyti savo jausmus, išreikšti juos ir pasidalyti jais su partneriu. O štai neišsakyti jausmai ir mintys pamažu renčia tarp jūsų sieną- ir kuo jų daugiau, tuo ji aukštesnė. Beje, nepakanka tiesiog pareikšti, kaip jūs jaučiatės,- pridurkite, ko jūs tikitės iš partnerio.
Jeigu neišsakysite savo minčių, didės nepasitenkinimas vieno kitu. Kai kurios poros mano, kad, siejant meilei, partneris privalo atspėti, kas vyksta, būtinai pakeisti savo elgesį ir suteikti tai, ko trokštama. Tačiau tai beveik neįmanoma, jeigu nesate telepatas.
Kodėl verta kalbėti apie baimes?
Jei dėl kokių nors sumetimų slepiate savo nerimą, vadinasi, tikrosios jūsų jaudulio ar baimės priežasties sutuoktinis taip ir nesužinos. Nesužinos ir negalės nieko dėl jūsų padaryti, net jei ir norėtų. Atvirumas- tokia santykių išraiška, kai abu yra pasiruošę atverti savo esmę, vidinius išgyvenimus. Savo pažeidžiamumo pripažinimas ir sutuoktinio pasirengimas tai irgi pripažinti suteikia saugumo pojūtį. Tuomet galima aptarti bet kokias temas ir ieškoti sprendimų.
Yra kiekvienam skausmingų temų – pinigai, atsakomybė, santykiai su giminaičiais, auklėjimas. Šiose srityse jaučiamės pažeidžiami,neatsargias partnerio pastabas girdime kaip kaltinimus ir kritiką. Skausmingų temų aptarimas- visada rizika, tačiau jų vengimas tik dar labiau nutolins vieną nuo kito.
Kodėl dera kalbėti apie nepasitenkinimą?
Atvirumas padeda išlaikyti nematomą partnerių ryšį, net jeigu jį sukurti ir sunku. Poros gyvenimas be konfliktų- tiesiog ne įmanomas, tačiau svarbu mokėti „teisingai” bartis ir pripažinti kito teisę jaustis dėl ko nors nepatenkintam.
Kaip pasakyti partneriui, kad jis ką nors daro ne taip? Kaip jam papasakoti, ko norite? Kaip išgirsti jį? Kol abu vaidinsite, kad viskas yra gerai, įtampa ir nepasitenkinimas kaupsis ir problema savaime neišsispręs.
Pasitikėjimas ar atvirumas?
Taip, tai skirtingi dalykai! Būna pasitikėjimas be atvirumo, kai sutuoktiniai tiesiog nenori giliau „kapstytis”: „Aš žinau, tu- geras, gerbiu tavo asmeninę erdvę, ir mes esame kartu.” Būna atvirumas be pasitikėjimo: tuomet gali būti pasakomi skausmingi dalykai nesusimąsčius apie partnerio reakciją, t. y. tai, ką jis jaučia, išgirdęs tokius žodžius. Yra porų, kurias sieja ir atvirumas, ir pasitikėjimas- jos tiesiog kartu aptaria visas gyvenimo detales. Yra ir tokių porų, kur nėra nei pasitikėjimo, nei atvirumo, tačiau žmonės vis tiek būna kartu- kontroliuodami vienas kitą ir saugodamiesi vienas kito, slėpdami savo žaizdas, ignoruodami kito pažeidžiamumą ir tuo pat metu jausdamiesi reikalingi vienas kitam.
Neišsakyti jausmai ir mintys pamažu renčia tarp žmonių sieną
Nėra jokio ypatingo būdo kitą paversti atviresniu: bet koks spaudimas gimdo uždarumą. Kartais žmonės visą gyvenimą taip ir vaikosi partnerį, net jei partneris nieko neslepia. Padėtį išgelbės, jeigu pats besivaikantysis sutiks atsiverti kaip kriauklė- juk galima pradėti daugiau pasakoti apie save ir savo jausmus. Tiesa, toks įprasto scenarijaus pokytis gali sukurti didesnį pasitikėjimą arba pastūmėti į santykių krizę, kaip ir bet kurios kitos permainos.
Kodėl tylime?
- Bijome nuvilti. Vengiame atvirai kalbėti apie savo abejones, nes stengiamės apsisaugoti: juk kaip reaguos mūsų sutuoktinis, kai supras, kad esame toli gražu ne išsvajotas idealas? Pasmerks mus? Jei kamuoja baimė prarasti meilę, lieka mažiau vietos kitiems jausmams.
- Bijome sužeisti. Pasakysime ką nors ne taip- ir partneriui bus skaudu, jis taip nusimins, kad… O kas įvyks? Jam taip skaudės, kad jis subyrės į šipulius? Jis nebenorės daugiau būti su jumis? O kaip jūs elgtumėtės juo dėti?
- Bijome neigiamo atsakymo. Prašyti baisu, nes tai gali būti ženklas, kad nesame ganėtinai geri. Tačiau neigiamas atsakymas- ne visada atstūmimas!
- Bijome atrodyti pažeidžiami ir silpni. Vis dėlto taip jau esame sutverti, kad būtent iš to pažeidžiamumo ir gimsta tikrasis artumas: kai abu žmonės yra atviri ir pasiruošę pripažinti savo silpnumą, kaukės nukrenta, pradingsta ir išryškėja mūsų tikrasis „aš”- toks neidealus, sutrikęs dėl savo patiklaus naivumo, tačiau labai tikras ir žmogiškas.