Psichologija

Kai baimė trukdo gyventi

Markas Aurelijus yra pasakęs: „Gyvenimas yra toks, kokį jį daro mūsų mintys”. Gerai, jeigu jas lydi džiaugsmas. O jei nerimas ir baimė nuspalvina tamsiomis spalvomis? Ką daryti, kaip elgtis, kad neprastume dvasios ramybės?

Kuo nerimas skiriasi nuo baimės?

Nerimas, baimė- šios emocijos žmogų lydi jau nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų. Vaikas augdamas susiduria su labai daug naujų (todėl bauginančių) dalykų. Daug kas priklauso nuo tėvų elgesio: ar jie mėgins savo atžalą apsaugoti nuo nemalonių emocijų, ar mokys jas įveikti. Štai pavyzdys: pirmokas Tadas bijo vienas išeiti į kiemą. Tėveliai jam sako: „Sūneli, jeigu tau nedrąsu, tai ir neik. Būk namie”. O Rūtelės tėvai laikosi visiškai kitos pozicijos: „Dukryte, mes suprantam, kad tau baisu kieme, nes nieko nepažįsti. Tačiau išdrįsk, pamėgink. Jei mūsų prireiks, būsim prie lango ir tau padėsim”. Tėvai skatina mergaitę tyrinėti pasaulį. O tai būtina! Antrą kartą Rūtelė jau ne taip bijos, o trečią- galbūt ir visiškai drąsiai jausis kieme…

O dabar išsamiau pakalbėkime apie kiek kitokį nerimą. Apie tą, kuris ne tik neskatina asmenybės augti, tobulėti, bet ir smukdo ją. Šį nerimą galima būtų apibrėžti kaip tam tikrą vidinę būseną, kai žmogus negali nusakyti, ko bijo.

Nerimas paprastai kyla dėl vidinių žmogų draskančių konfliktų. Tarkim, žmona laukia smarkiai iš darbo vėluojančio vyro. Jai į galvą lenda įkyrios mintys: „Ko gero, grįš užgėręs…” Moteris pradeda jaudintis. Ir jaudinasi ji ne todėl, kad bijo, jog grįžęs vyras ją muš. Moterį kankina neramios mintys, nes ji mano, kad susibars su vyru. („Jei būsiu per daug griežta, ginčo tikrai neišvengsiu. O jei nuolaidžiausiu? Vyras su manimi, ko gero, ateityje visiškai nebesiskaitys”.) Susisielojusią žmoną drasko vidinis konfliktas- ji kovoja pati su savimi. Čia pateiktas pavyzdys gal kiek ir primityvus, tačiau gerai atskleidžia nerimo ištakas.
Dažnai nerimo apskritai neįmanoma suvokti. Žmogus paprasčiausiai nežino, kodėl jį kankina nerimas. Jis sako: „Neramu, ir tiek!” Tai iš pasąmonės gelmių ky­lantis nerimas. Jį paprastai išgyvena sa­vojo vidinio konflikto nepajėgiantis su­ vokti žmogus. Tokį nerimą galima apibū­dinti kaip savotišką nerimastingą laukimą. Kad asmenybę žalojantis nerimo po­ veikis sumažėtų, neretai prisieina ieškoti profesionalios pagalbos- kreiptis į psi­choterapeutą…

Baimė- natūrali žmogaus reakcija į tai, kas nauja, nežinoma, grėsminga. Baimė nėra silpnumo požymis.

Kuo nerimas skinasi nuo baimės? Ar šios sąvokos nėra tapačios? Ne, nėra. Nerimas- tai labiau neapibrėžtas grėsmės jausmas, nuo baimės besiskiriantis pavojaus nekonkretumu. Nerimo priežastys dažniausiai slypi vidiniame žmogaus konflikte, o baimės priežasčių reikia ieškoti realybėje. Baimė (prisiminkime pradžioje pateiktą pavyzdį apie vaiką, bijantį išeiti į kiemą)- natūrali žmogaus reakcija į tai, kas nauja, nežinoma, grėsminga. Baimė nėra silpnumo požymis. (Kai kam atrodo, kad bailus, vadinasi, silpnas…)

Vis dėlto koks gi žmogus yra silpnas? Ogi tas, kuris bijo savo baimės, kuris bijo tą baimę parodyti. Juk ir drąsa- tai ne baimės neturėjimas, o greičiau tam tikras sugebėjimas (nepaisant baimės!) išbūti (ir atlikti deramus veiksmus!) tam tikroje nemalonioje ar net siaubingoje situacijoje. Drąsus žmogus yra tas, kuris bijo ir stengiasi įveikti savo baimę. Baiminasi lipti į kalną, bet lipa!

Baimės šaltinis paprastai yra išoriniame pasaulyje. Ko dažniausiai bijomasi? Įvairių dalykų: kad šuo užpuls, automobilis užlėks, žaibas trenks, namas sugrius… Žodžiu, baimės objektą nesunku apibrėžti.

Mėgindami apibūdinti, kaip elgiasi baimės apimtas žmogus, nesunkiai išskirsime specifinę reakciją-vengimą, šalinimąsi. Kad būtų lengviau suprasti apie ką kalbame, pateiksime gyvenimišką pavyzdį: tarkim, moteris tvarkosi virtuvėje ir staiga pamato pelę. Kaip ji elgiasi? Galimi du variantai: pirmas- užsimerkia ir drebėdama laukia, kol šis jai šlykštus gyvūnėlis pabėgs; antras- pasiima šluotą ir imasi aktyvių veiksmų. Taigi pirmuoju atveju moteris, norėdama išsisukti iš nemalonios situacijos, tiesiog visiškai nieko nesiima, antruoju nors ir bijodama, daro tai, kas jos manymu, būtina.

Kaip supratote, riba, galinti parodyti, kada baimė natūralus, o kada nevisiškai sveikas dalykas, nėra labai aiški. Tai labai individualu. Jeigu vertinsime grynai medicinos požiūriu, baimė, kaip liguista būsena randasi tada, kai žmogus dėl savo bailumo turi rūpesčių ir pats suvokia savo elgesio nenormalumą. Tuomet tai jau gydymo reikalaujantis psichinio sutrikimo simptomas.

Image by master1305 on Freepik

Fobija- baimės rūšis

Taigi atėjo laikas pasikalbėti apie fobijas. Fobija tai pataloginė baimės rūšis. Paprastai bijomasi konkrečių daiktų arba išorinių situacijų. Fobijų pagrindinis požymis baimę sukėliančių daiktų ar situacijų vengimas.

Fobijos kamuojamas asmuo paprastai labai jautriai reaguoja į jį bauginanti reiškinį. Žmogų išmuša prakaitas, jam sutrinka kvėpavimas, darosi silpna, dreba rankos, svaigsta galva… Norėdamas nepatirti šių nemalonių būsenų, žmogus vengia atsidurti, pavyzdžiui ankštoje patalpoje, skristi lėktuvu ir pan. Be šios reakcijos (vengimo, šalinimosi), fobijos nėra! Sakykim, pagyvenęs ponas bijo keltis liftu (kartą jau buvo užstrigęs!). Jis masto „Bijau keltis tuo prakeiktu liftu, tačiau ką darysi- juk į devintą aukštą baisiai sunku užlipti” ir žmogus apsisprendžia keltis liftu. Jam neramu, bet, kaip sakoma, kentėt galima.

Tačiau jei žmogus, užuot važiavęs liftu, iš baimės lipa laiptais (arba atsi­dūręs lifte labai kenčia: jį išmuša prakai­tas, jis šnopuoja, dūsta), jo būsena jau pa­tologinė- fobija.

Specialistai apie fobijas

Viena iš teorijų, aiškinančių fobijas, remiasi I. Pavlovo aprašytu sąlyginio reflekso principu. Pagal šią teoriją, fobijas galima paaiškinti susiformavusiu sąlyginiu refleksu. Todėl žmogui, vos tik jis eilinį kartą atsiduria nemalonioje situacijoje, primenančioje kažkada buvusią panašią, kyla baimė. Ją lydi sustiprėjęs širdies plakimas, prakaitavimas, rankų drebėjimas.. .

Tačiau yra daug klinikinių atvejų, kai tiesiog neįmanoma atsekti, kada žmogus išsigando ar patyrė liguistą baimę. Atrodo, kad fobija kilo nei iš šio, nei iš to. Šiuo atveju ir pasittelkiama kita fobijų aiškinimo teorija- psichoanalitinė. Anot šios teorijos, išorinis objektas, kurio bijomasi, daugiau yra vidinės žmogaus kovos, vykstančios pasąmonėje, pasekmė. Psichoanalizė ir yra vienintelis būdas, padedantis atrasti šios kovos simbolinę pradžią. Taikant psichoanalizę, neretai „prisikasama” iki nerimą keliančių vidinių dalykų, kuriuos lemia tarpasmeniniai santykiai (dažniausiai tai mamos- tėvo- vaiko trikampis, bet, žinoma, nebūtinai). Kai žmogus suranda savo vidinį konfliktą ir gali jį išreikšti žodžiais, paprastai fobija išnyksta.

Žmogaus, kamuojamo fobijos, būgštavimą, kaip minėta, kartais sunku paaiškinti, nes jis neatitinka tikrosios grėsmės. Pavyzdžiui, panelė, kuri paniškai bijo tamsos, už jokius pinigus nepasiliks užtemdytoje patalpoje; o solidų poną, kaip velnias kryžiaus vengiantį kačių, vien tik mintis, kad prisieis atsidurti šalia šių gyvūnėlių, jau varys iš proto. Tačiau ne visada baimė (kad ir labai stipri) yra fobijos reiškimasis. Jei žmogus, sužinojęs apie artėjantį tornado, saugiai pasislepia tinkamoje patalpoje, jo elgesys- racionalus. Juk kiekviena pripažinsime, kad grėsmė- didžiulė, o papuolusio į bėdą šio nelaimingojo nuogąstavimai- pagrįsti.

Žmonės, kurie bijo iš devintojo aukšto žiūrėti pro langą, bet nepaisant to, vis dėlto sugeba tai padaryti, tiesą sakant, neturi fobijos. Juk aukščio baimė kiekvienam yra natūralus jausmas. Uždara erdvė ir aukštis – tai nėra tos sąlygos, prie kurių mes iš prigimties esame pratinami gyventi. Galbūt dažna nemėgstame lifto, tačiau jeigu jame atsiduriame, nemanome, kad jame atsitiks kas nors siaubingo. O klaustrofobijos kamuojamas žmogaus, prieš savo valią įlaipintas į liftą, gali netgi prarasti sąmonę…

Tie, kuriuos kamuoja fobijos, labai gerai suvokia, kad baimė, kurią jie jaučia, yra nepagrįsta. Tačiau negali jos nei valdyti, nei atsikratyti. Ši negalia riboja žmogaus aktyvumą. Žmogus vis labiau ir labiau įsibaimina, nes fobijos priepuoliai paprastai užklumpa netikėtai.

Bijoti galima visko

Gana daug žmonių skundžiasi įvairiomis fobijomis ir kitokiais psichiniais sutrikimais. Tyrimai, kuriuos atliko JAV psichologai, parodė, kad rizika susirgti fobija gresia 15 procentų amerikiečių. Tai labiausiai šioje šalyje paplitusi psichinė negalia po depresijos. Mokslininkai mano, kad nuo fobijų vidutiniškai kenčia 7- 20 % JAV visuomenės.

Kas šimtasis žmogus patiria itin stiprias fobijas, neleidžiančias jam normaliai gyventi. Kartais baimė taip sukausto nelaimingąjį, kad jis net nepajėgia išeiti iš namų. Toks žmogus dažniausiai kenčia nuo agorafobijos. Jis nepakenčia masinio susibūrimo vietų, minios, atviros erdvės. Bijo keliauti, vaikščioti gatvėmis, nes jam vis atrodo, kad tuoj tuoj atsitiks kokia nors nelaimė ir… niekas nepajėgs pa­dėti. Todėl metų metais agorafobijos ka­muojamas žmogus užsidaro namie. Vasa­rą jis dažnai būna ypač neramus, lengvai puola į depresiją…

Vaikams psichologai neretai konstatuoja… mokyklos fobiją. Yra tokių mokinių, kurie jaučia stiprią baimę tik būdami mokyklos teritorijoje. Juos baido vien mintis, kad reikės eiti į mokyklą. Todėl tokie berniukai ir mergaitės nustoja lankę pamokas. Nuo šio tipo fobijos paprastai kenčia vaikai, turintys perdėtai rūpestingą motiną ir pasyvų tėvą. Tokioje šeimoje auganti mergaitė ar berniukas paprastai būna emociškai nebrandus, nesavarankiški, perdėtai prieraišūs.

Kai kurie jautrūs vaikai atsisako eiti į mokyklą todėl, kad buvo mokytojo išjuokti klasės draugų akivaizdoje… Taigi nuo suaugusiųjų elgesio labai daug kas priklauso.

Kita fobijų rūšis- tai liguista gyvūnų baimė. Jos atsiradimo priežastis gali būti patirtas įkandimas arba susijaudinimas, kai ką nors iš artimųjų sukandžiojo šuo (gal net pasiutęs).

Miglė ėmė bijoti kačių nuo tada, kai pamatė tėvelį skandinantį kačiukus. Aistė paukščių vengia nuo tos dienos, kai vienas netikėtai jai atsitūpė ant peties ir smarkiai išgąsdino.

Daugelį žmonių kamuoja tam tikrų daiktų, transporto priemonių baimė.

Tomas pradėjo vengti kelionių lėktuvu nuo tada, kai ji pasiekė žinia: lėktuvas, kuriuo jis anksčiau skrido, sudužo. Beata negali ne tik žiūrėti į sniegą, bet ir klausytis kalbų apie jį. Visą žiema ji beveik neišeina iš namų. Mat kai buvo vaikas, ją užgriuvo sniego lavina.

Viena iš nerimo pasireiškimo formų tai įkyrumai. Thom Brussig romane „Herojai kaip ir mes” vaizdžiai aprašė liguistą nešvaros baimę. Šios knygos herojaus Klauso Ūlcšto motiną kamuoja įkyri mintis apie visuotinę nešvarą. Ją moteris, pati to nesuvokdama, stengiasi įskiepyti ir savo sūnui. Štai kaip Klausas reaguoja j aplinką: „Laukiamajame pamačiau kėdes. Ar galiu priglausti sėdynę prie kėdės? Kiek priklydusių bakterijų knibžda ant šios kėdės? Tūkstančiai? Milijonai? Penkiasdešimt milijonų? Tupi ten ir laukia nieko neįtariančių pacientų”.

O dabar iš romano puslapių grįžkime į realų gyvenimą ir susipažinkime su Andriumi. Jis visuomet ilgai ilgai plauna rankas. Andriui vis atrodo, kad jos nešvarios. Vien tik žvilgsnis į šiukšlių kibirą jau tarsi įpareigoja vaikiną griebtis muilo. Mat jam atrodo, kad susitepė delnai. Vonioje Andrius praleidžia labai daug laiko. Dėl to pavėluoja į darbą, įvairius susitikimus. Pagaliau baimindamasis, kad susiteps, vengia apskritai išeiti iš namų…

Nemažai žmonių bijo, jog susirgs kuria nors pavojinga gyvybei liga. Baiminamasi AIDS, širdies ligų, vėžio. Dėl šios įkyrios minties kenčiantis žmogus nuolat savo organizme ieško kokių nors patologinių pakitimų. Pagreitėjęs širdies plakimas, galvos arba skrandžio skausmai iš karto priskiriami onkologinių ligų požymiams. Šios mintys labai dažnai pradeda kamuoti jautresnės psichikos žmones, kurie slaugė sunkų ligonį. Aprašytais atvejais žmogus supranta, kad jo baimė perdėta ir nepagrįsta, tiki gydytojo paaiškinimais, kad šiomis ligomis neserga, bet… išėjęs iš kabineto, negali nusikratyti įkyrių minčių.
Tačiau yra ir kitokių atvejų: žmogus, praradęs ryšį su realybe, ima bijoti savo paties klaidingų įsitikinimų- kliedesių. Tokiais atvejais jis yra įsitikinęs savo kliedesių teisingumu ir jokie argumentai negali jo paveikti. Pavyzdžiui, jau treti metai į vieną higienos centrą reguliariai skambina vyriškis, kuris būtinai nori pasiskiepyti nuo pasiutligės. Ieškantysis pagalbos tvirtina, kad vaikystėje jam įkando šuo ir nuo to laiko jis… serga. Beje, vyras yra įsitikinęs, kad užkrėtė visą šeimą. Naktį jis dažnai prabunda suprakaitavęs, išsigandęs, dūsta. Šie požymiai esą rodo, kad jo dienos jau suskaičiuotos. Žmogus nesistengia įsiklausyti j jam pateikiamus racionalius argumentus, kad susirgus pasiutlige mirštama netrukus, kad ligos požymiai yra visiškai kitokie nei jį neraminantys negalavimai.

Šiuolaikiniame pasaulyje gana daug žmonių jaučia baimę aplinkiniams. Šio kliedesio kamuojami jaučia į save nukreiptą kieno nors žvilgsnį. Nelaimingieji visuomenės nariai užsidaro namie tarp keturių sienų ir stengiasi būti nematomi- vengia susitikti su pažįstamais, nevalgo draugijoje. Kartais visai nebeišeina iš namų.

Mokslininkai svarsto, kodėl tokia dažna tamsos fobija? Kodėl kai kurie žmonės bijo sulaukti nakties, o visiškai nebijo užsivilkti pižamos? Juk ji taip pat siejasi su naktimi. Kodėl daugelis jaunų ir senų žmonių kenčia nuo fobijos įvairiems gyvūnams, bet visiškai nebijo paimti į rankas peilio. Juk jis irgi gali tapti skausmo arba mirties priežastimi.

Pasirodo, kad daugelis plačiai paplitusių fobijų yra susijusios su žmogaus vystymosi raida. Pati evoliucija tarsi nurodė homo sapiens, kokių pavojingų situacijų reikėtų saugotis. Tik vengdami jų, mūsų protėviai ir sugebėjo išlikti. Ši teorija tai savotiškas atsakymas į klausimą, kodėl žmogui sunku sukelti baimę, rodant elektros rozetę ar peilį. Mat šie daiktai yra pernelyg šiuolaikiški, kad praeityje būtų galėję turėti įtakos natūraliajai žmonių atrankai.

Image by cookie_studio on Freepik

Fobijas dažnai lydi depresija ir priklausomybė nuo alkoholio. Liguista ir įkyri baimės būsena neatsiranda iš niekur. Ji viena iš daugelio psichikos sutrikimų apraiškų, liudijanti apie savotišką žmogaus prisitaikymą prie nepalankios gyvenimo situacijos. Ligoms tokiu būdu nesamoningai nori atkreipti kitų dėmesį į savo bėdas. Pavyzdžiui, vienas karininkas kentėjo nuo agorafobijos. Kai tik atsidurdavo gatvėje vienas, jį pradėdavo pykinti. Pasirodo, jis turėjo daug rūpesčių darbe ir nuolat konfliktuodavo su žmona. Šeimai ėmė grėsti skyrybos. Fobija tapo sunkios ir neaiškios situacijos savotišku pateisinimu- turėjo padėti karininkui sulaikyti žmoną.

Tai buvo tarsi gynybinė siena, turėjusi apsaugoti vyriškį nuo nemalonumų darbe ir šeimoje.
Kai fobija sukelia kančią ir rūpes­čius, žmogui gali padėti specialisto kon­sultacija.

Specialistai, psichologai, psichoterapeutai, tyrinėjantys žmogaus vidaus pasaulį, išskiria net tris šimtus fobijos rūšių. Trumpai susipažinkime su kai kuriomis iš jų:

  • Agorafobija – įkyri atviros erdvės baimė. Žmogus bijo viešų vietų, gatvių, aikščių. Bijo, kad gatvėje gali pakliūti po automobiliu ir pan.
  • Akrofobija – įkyri aukščio baimė. Ji apima žmogų tada, kai jis stovi, pavyzdžiui, daugiaaukščio namo balkone, ant aukšto skardžio krašto, bokšte ir pan.
  • Eritrofobija – liguista baimė parausti žmonių draugijoje.
  • Klaustrofobija – liguista uždarų, ankštų patalpų baimė.
  • Klitrofobija – tvankių patalpų, kuriose bijoma uždusti, baimė.
  • Noktofobija – liguista nakties, tamsos baimė.
  • Nozofobija – įkyri, liguista baimė susirgti: kancerofobija- baimė susirgti vėžiu; kardiofobija- baimė numirti nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, infarkto; venerofobija – baimė susirgti venerinėmis ligomis.
  • Tanatofobija – liguista baimė mirti.

Išeities keliai

Ištisai nesvarbu, kas žmogų bekamuotų: perdėtas nerimas, tam tikra fobija ar panikos priepuoliai- tai jau rim­tas signalas, kad jo dvasiniame pasaulyje kažkas ne taip. O surasti priežastį gali psichoanalitiškai orientuota psichoterapija besiskverbianti į pasąmonės dalykus ir ieškanti vidinio konflikto ištakų…

Gydydamas kurią nors fobiją, gydy­tojas psichoterapeutas kartu su ligoniu ieško atsakymo į klausimą, kas galėjo su­kelti liguistą baimės būseną. Psichotera­peutas suteikia galimybę fobijos kanki­namam žmogui iš šalies, be jokių emocijų pažvelgti į situaciją, kurioje jis atsidūrė. Kai negalios priežastis nustatyta, drauge ieškoma išeities. Pavyzdžiui, minėtajam karininkui buvo pasiūlytą pakeisti darbą. Jo sveikata pagerėjo. Šeimyninė terapija padėjo abiem sutuoktiniams išvengti ne­sibaigiančių konfliktų.

Fobijos- tai savotiška „civilizacijos dovana”. Tačiau įkyrias baimės būsenas įmanoma įveikti arba sumažinti tam tik­rais sąmoningai kartojamais veiksmais. Į pagalbą kenčiančiam nuo fobijų žmogui ateina psichoterapija, o kartais ir gydyto­ jo paskirti medikamentai.

Back to top button

Adblock Detected

Please consider supporting us by disabling your ad blocker