Beždžionių ir žmonių planeta
Čarlzas Darvinas ir jo rūšių atsiradimo teorija kartais tikinčiųjų sulaukia kritikos, žmonėms maloniau tikėti savo dieviškąja kilme. Tačiau mokslininkai, analizuodami beždžionių elgesį, vis dažniau prieina prie išvados: žmonės, net ir nebūdami tolimi šių gyvūnų giminaičiai, vis dėlto savo manieromis tam tikrais atvejais mažai kuo nuo jų skiriasi.
Ar žinote, kaip beždžionės patinas skiria pasimatymą patelei? Susitikimas paprastai įvyksta laukymėje, kurios centre stūkso vienišas medis arba akmuo (pavojaus akimirką tai- geriausias prieglobstis). Patinas ateina kiek anksčiau ir, laukdamas patelės, ima nervingai sukti ratus apie medį. Retkarčiais jis šlapinasi- šitaip žymi savąją teritoriją. Tuo pačiu tikslu mėto aplinkui ir žolės kuokštus bei šakeles. Prieš tai šiuos daiktus patrina į apatinę nugaros dalį, kurioje yra liaukų, išskiriančių specialius kvapus. Patelė tuo metu tupi artimiausiuose krūmokšniuose- laukia, kol laukymė bus paruošta pasimatymui.
Žmonių elgesys šioje situacijoje labai panašus. Žinoma, civilizacija daro savo. Spręskite patys: pasimatymo vieta- aikštė prie laikrodžio arba paminklo. Vyriškis ateina anksčiau, o moteris lyg ir vėluoja. Tačiau dažniausiai ji paprasčiausiai lūkuriuoja už kampo ir stebi, kaip mylimasis, laikydamas puokštę už nugaros, suka ratus. Jis, pats nesuvokdamas kodėl, siaubingai užsinori į tą vietą, kur karaliai pėsčiomis vaikšto… Šiuo momentu vyro šlapimo pūslės temperatūra pakyla keliais laipsniais (tai fiziologų ištirta). Paslaptis paprasta- instinktas liepia „žymėti teritoriją”…
Be abejo, daugelis gali papriekaištauti, kad ši analogija labai nekorektiška. Galbūt. Tačiau kaip tik šitokiu būdu gretindami žmonių ir beždžionių elgesį Simferopolio (Ukraina) universiteto specialistai sugebėjo sumažinti skyrybų skaičių Tolimųjų Rytų žvejų šeimose.
Viskas prasidėjo nuo to, kad vietinė valdžia labai susirūpino savo regiono šeimų netvarumu. Buvo kreiptasi į mokslininkus. Šie davė gana keistą patarimą tegul vyras ir žmona kiekvieną vakarą ne mažiau kaip dešimt minučių neatitraukdami darni akių žiūri vienas į kitą. Šeimose, kurios pamėgino taip daryti, netrukus įsivyravo taika ir ramybė. Kodėl? Pasirodo, vėl viską lemia „beždžioniška” žmonių prigimtis. Mes pamiršome senąją – kūno gestų, mimikos- kalbą, kuria kažkada susišnekėdavo mūsų protėviai. Beždžionių patinų Įdėmus ir ilgas žvilgsnis reiškia iššūkį, o jeigu šitaip žvelgdamas jis dar ir išsišiepia – grasinimą.
Žvejai, laive ilgus mėnesius gyvendarni vyriškame kolektyve, instinktyviai pasirinkdavo nekonfliktišką bendravimo manierą- susitikę su kolega, akis iš karto nukreipdavo į šalį. Per ilgą laiką šis elgesys tapo žvejų bendravimo norma.
Grįžę namo, vyrai iš įpratimo elgda-vosi su žmonomis taip pat kaip ir laive su bendradarbiais. (Tačiau beždžionių patinas, susitikęs su patele, elgiasi visiškai kitaip!) Nukreiptas šalin akis moteris supranta vienareikšmiškai- jis manęs nemyli, yra man neištikimas! Norėdamas užglaistyti neįsiplieskiantį barnį, vyras dar žemiau nuleisdavo akis. Tai tik dar labiau pablogindavo situaciją. Tačiau pakakdavo šeimai, psichologų patartai, vakarais pažaisti žaidimą „Pažiūrėk į mane 10 minučių”, ir šeimyniniai santykiai pasitaisydavo.
Įdomi beždžionių bandos ir žmonių kolektyvo valdymo metodų analogija. Gorilų vedlys vadinamas „sidabrine nugara” (mat palei jo stuburą driekiasi žilų plaukų juosta) su savo bandos nariais elgiasi kaip su giminaičiais. Tačiau įsiutęs dėl jų netinkamo elgesio gali smarkiai aprėkti. Vedlys nekerštingas- myli savo bandos narius ir rūpinasi jais.
O dabar palyginkite, kaip su savo pavaldiniais elgiasi kai kurių firmų vadovai žilstelėjusiais smilkiniais. Jie taip pat moka ir rūsčiai apibarti, ir švelniai pagloboti.
Makakų vedlys – baisus despotas, kurio banda paniškai bijo. Mat vadovauti jis ėmė savo priešininkus nugalėjęs fizine jėga. Vedlys noriai naudojasi visomis ,tarnybinėmis” privilegijomis, bet nesuteikia jų net ir stipriausiems kitiems bandos patinams.
Ir vėl pasitelkime pasitelkime analogija. Panašaus despotiško tipo vadovų yra ir mūsų visuomenėje. Paprastai jie yra didelių koncernų, sujungtų piramidės būdu, vadovai. Šie ledinio balso žmonės visada sugeba išlaikyti deramą distanciją ir nesibičiuliauja su savo pavaldiniais.
Mažiau pastebimas negu kiti beždžionių vedliai, švelnesnis ir komunikabilesnis šimpanzių vedlys valdo, padedamas savo sąjungininkų.
Daugelis įmonių vadovų (taip pat kaip ir šimpanzių vedliai ir- vėl tas primityvus palyginimas, bet ką darysi!) sugeba manipuliuoti kolektyvo nariais, nes laikosi lanksčios vadovavimo politikos. Atsižvelgdami į darbuotojų socialinę padėtį, jie lengvai sutaria su dešimtimis įvairiausių individualybių.
Žodžiu stambios įmonės vadovas (kaip ir beždžionių bandos vedlys) lengvai išsiskiria iš kitų. Jis deda nemažai pastangų, kad būtų pastebimas: stengiasi solidžiai atrodyti, garsiai kalba, nesidrovėdamas ilgai žiūri pašnekovui į akis.
Kokios išvados peršasi? Jeigu norite pelnyti viršininko palankumą, niekada nežvelkite jam tiesiai į akis. Tuo labiau šypsodamasis. Net ir inteligentiškiausiam šefui tai nepatiks.
O jeigu norite pademonstruoti pasitikėjimą savo jėgomis ir profesionalumu, niekada nenukreipkite nuo pašnekovo akių ir nesėdėkite užsimetęs koją ant kojos. Sukryžiuotos kojos rodo varžovo baimę. Beždžionių bandos vedliai visada sėdi plačiai išsižergę, tarsi demonstruodami savo „vyriškumą” patelėms ir kitiems- pavaldiems- patinams.
Ir dar- kaip žinome, beždžionės daug laiko praleidžia ieškodamos blusų ir kasydamos viena kitą.
Analogiška situacija žmonių visuomenėje – plepėjimas rūkomajame, bendri iš gėrimai, draugiški plekšnojimai per petį ir pan.
Krizių metu, teigia mokslininkai, dalis vadovų stengiasi vengti tiesioginių kontaktų su pavaldiniais. Visai be reikalo. Sutelkę pavaldinius (beždžionių bandos vadas grėsmės metu visada susišaukia savuosius), jie lengviau įveiktų visus sunkumus
Taigi gal iš tikrųjų verta prisiminti senąją kūno, gestų ir mimikos kalbą…
