Zanzibaras- prieskonių karalystė

Jeigu jūsų nebaugina dvylikos valandų kelionė lėktuvu, būtinai aplankykite šią dar neišrankiotą po kaulelį, legendomis neapipintą salą.

Zanzibaras. Egzotiškas mažyčio žemės kampelio vardas reiškia „juodukų šalis”. Pavadinimas kilęs iš arabiškų žodžių derinio zinj ir barr, kurie išvertus reiškia „juodas” ir „šalis”.

Turtinga krašto istorija

Dabar Tanzanijai priklausančios salos istoriją ištisus šimtmečius kūrė gausybė „lankytojų“ iš viso pasaulio. Zanzibaras kadaise buvo ir „piratų sala“, ir dramblių bei vergų prekybos centras, ir turtus susikrovusi „prieskonių karalystė“.

Indijos vandenyne prie rytinių Afrikos krantų (40 km nuo Tanzanijos) stūksanti sala traukia poilsiautojus iš viso pasaulio švelniu atogrąžų klimatu, akinamai balto smėlio paplūdimiais, žydromis vandenyno gelmėmis, sodria augmenija, egzotiška gyunija, ekologiška aplinka ir daugybe istorijos paminklų.
Zanzibaras tai dvi salos Pemba ir Unguja bei 50 visai mažyčių salelių. Jos ilgis- 86 km, plotis- 39 km. Beje, Zanzibaru vadinama ne tik pati šalis, bet ir joje esantis miestas, salos administracinis centras.

Vietiniai neskuba rodyti svetingumo

Permainingais praeities įvykiais galima paaiškinti pirmąjį įspūdį, kurį turistams daro vietos gyventojai. Žvejų ir amatininkų tautos atstovai kuklūs, santūrūs, su atvykėliais neskuba bendrauti. Tačiau nusišypsokite, parodykite bent truputį dėmesio, ir iškart įsitikinsite, jog čia įsikūrę be galo svetingi, draugiški, turintys ypatingą humoro jausmą žmonės. Jie turistams savotiškai pasiaukojo persikeldami į šiaurinę šalies dalį balto smėlio paplūdimiais išvagotą rytinę pakrantę geranoriškai palikdami svetimtaučiams.

Šioje saloje nesiburiama į gentis, nors taip elgtis itin mėgsta Kenijos ir Pietų Afrikos bendruomenės. Gyvenimo būdą nulėmė šalies valdžia, nes nuo 1960 metų pradėjo taikyti gentis skaldančią politiką, tokį sprendimą valdininkai priėmė ne be pagrindo- gentinėse visuomenėse dažnai kyla kruvinų konfliktų.

Saloje gyvena beveik 900 tūkst. žmonių, daugiausia afrikiečiai (hadimu, tumbatu ir pembos tautelių palikuonys). Kone visi kalba angliškai, kai kurie ir itališkai bei arabiškai. Per pastarąjį dešimtmetį jie tapo gerokai raštingesni- jaunimas mokosi bent 10 metų.

Apniukusią dieną vietiniai turistus guodžia sakydami: „Džiaukitės, nes tai puiki proga pailsėti nuo saulės. Juk nenorite tapti tokiais juoduliais kaip mes”.

Nežinia, išsilavinimas ar religija lėmė, kad krašte gana saugu. Nors viešbučių darbuotojai perspėja turistus vakarais niekur neiti, saugoti rankines, plėšimai ir vagystės pasitaiko itin retai. Prabilus apie žmogžudystę, vietiniai energingai purto galvas tikindami, jog net tokia mintis- šventvagystė.

Štai tokioje aplinkoje 1946 m. gimė Farroklias Bulsara, kuris vėliau pasivadino Freddie Mercury ir visame pasaulyje išgarsėjo kaip roko grupės „Queen” dainininkas.

„Amžinai” nėščios moterys

Stipriosios lyties atstovams leidžiama turėti keturias žmonas. Tiesa, tai nėra populiaru, nes kiekvienas žino- žmoną reikės išlaikyti. Dažniausiai vyrai turi po dvi sutuoktines: vieną- apie 16 metų, kitą dviem dešimtmečiais vyresnę. Žmonos gyvena atskiruose namuose, tarpusavyje nebendrauja, o ką jau kalbėti apie draugystę. Tėvų ir vaikų santykiai labai šilti, jie dažnai būna kartu. Su viena žmona vyras sugyvena vidutiniškai šešis vaikus. Tad gatvėje dažnai galima pamatyti svetimtaučių akiai neįprastą vaizdą: eina moteris su mažyliais po vieną vedasi už rankų, pora pėdina šalimais, dar vienas tupi ant kupros, šeštas pilve…

Skuba lėtai

Nedidelis namukas. Šalia po keletą kokosinių palmių ar mangamedžių, ananasai. Medinis suolelis pavėsyje. Ant jo sėdi pagyvenęs vyriškis su pypke dantyse. Tai tipiškas zanzibariečių gyvenimo epizodas. Ilgiau pasisvečiavęs šalyje imi suvokti, koks pragariškas mūsų, europiečių, gyvenimo ritmas. Čia žmonės viską, ko reikia, gauna minimaliomis pastangomis. Vietiniai pragyvena iš 50 dolerių per mėnesį. Kartais susidaro įspūdis, kad jie apskritai rankose nelaiko pinigų (matyt, krašte dar vyksta mainai).

Vyrų ir moterų dienotvarkė skiriasi. Pastarosios niekuomet nesėdi prie namų. Jos gamina šeimai valgį, prižiūri gausybę vaikų, išsiruošia į pakrantę pasirinkti jūros išmestų gėrybių. Pogulis vidurdienį nėra populiarus, tačiau šią dienos dalį stengiamasi praleisti pavėsyje. Pats darbymetis prasideda po ketvirtos valandos, kai atvėsta. Vietiniai augina gausybę prieskonių: gvazdikėlius, vanilę, cinamoną, imbierą, kardamonus, prižiūri didžiulius ryžių laukus. Ketvirtadalis gyventojų dirba valdžios institucijose, kiti verčiasi žvejyba.

Rusiškos pirties sindromas Žinoma, Zanzibare karštis ne toks kaip rusiškoje pirtyje, tačiau drėgmė tikrai ne mažesnė.

Kalendorius. Birželis- spalis: lyja nedaug, temperatūra apie 25 laipsnius, drėgmė nedidelė. Šiuo laikotarpiu žmonių nedaug, todėl į kraštą važiuoja tie, kurie pasiilgę ramybės. Lapkritis- kovas: tai patys geriausi mėnesiai, nes lyja retai, karšta, drėgmė- 60- 90 procentų. Balandis gegužė: tai musonų metas- prilyja ligi kelių.

Bent kartą per savaitę lyja visus sezonus. Apniukusią dieną vietiniai turistus guodžia sakydami: „Džiaukitės, nes tai puiki proga pailsėti nuo saulės. Juk nenorite tapti tokiais juoduliais kaip mes“.

Nors karštis didelis, miestuose švaru, įvesta kanalizacija, stūkso daugiaaukščiai, boluoja mečetės, švyti sultono rūmai. Po salą pabirusiuose kaimeliuose kasdienybė, švelniai tariant, šiek tiek kitokia. Molinga žemė, į kurią gausus lietaus vandenys susigeria labai nenorom, verčia gyventi kitaip. Būstai maži, apdrėbti moliu, be durų ir langų paliktos tik siauros angos. Aplinkui daugybė palmių. Juodaodžiai čia pat prie namų verda valgį, apkuopia gyvulius, prižiūri daržus…

„Vaikštantis” vandenynas.

Kas yra potvyniai ir atoslūgiai, žinome visi, tačiau šioje saloje tai jaučiama itin stipriai. Pavyzdžiui, per pilnatį apie devintą ryto vanduo pradeda slūgti ir per porą valandų nuo kranto atitolsta daugiau nei kilometrą. Ant nusausėjusio dugno lieka vandens žvaigždės, kriauklės, jūrų ežiai… Būtent tada moterys ir vaikai skuba į pakrantes: kol vandenynas „grįžta”, jie spėja prisirinkti pilnus krepšius Poseidono dovanojamų gėrybių.

Aštuonkojai, kalmarai, krevetės, vištiena…

Vietiniai pasigardžiuodami valgo vaisius (apelsinus, kokosus, ananasus, mangus, papajas, rambutanus, arbūzus), daržoves, jautieną, vištieną, jūros gėrybes. Visa tai jie užsiaugina ar susižvejoja patys. Omąrai, krevetės patiekiami šiek tiek rečiau, kalmarai ir aštuonkojai- kasdienybė. Žvejojama tinklais arba paprasčiausiai smaigstoma aštriomis lazdomis. vandenynas toks skaidrus, kad stambesnės žuvys matyti kaip ant delno. Viešbučių valgiaraštis keičiamas kasdien. Galima paragauti mongoliškų, kiniškų, itališkų. prancūziškų valgių. Beje, svečiams visuomet suteikiama laisvė pasirinkti.

Egzotiški reginiai- penas akims

Dievinantys paplūdimio saulę lieka patenkinti auksine pakrante ir turkio mėlynumo jūros įlankomis. Egzotikos mėgėjai grožisi senais baobabais, prieskonių plantacijomis, milžiniškais vėžliais ir retomis beždžionių rūšimis, susipažįsta su vietos tautelių papročiais. Vandens turizmo šalininkų laukia netradicinės pramogos- aštuonkojų žvejyba, plaukiojimas su delfinais, nardymas tarp koralų. Istorijos tyrinėtojai palydimi į Stountauną. Jo senamiestis- viena įspūdingiausių vietų visoje šalies pakrantėje: senovinių gatvelių labirintai, žalvariu kaustytos drožinėtos namų durys, nesibaigianti parduotuvėlių, mečečių, kiemų, tvirtovių ir turgaviečių virtinė…

Žalumos pasiilgę atvykėliai paprastai traukia į džiungles, įspūdinga pramoga- ekskursija po Jozani mišką. Tai natūralus rezervatas, garsėjantis raudonosiomis beždžionėmis colobus, kurias galima pamatyti tik Zanzibare. Turistai traukia specialiai nutiestais takeliais: ekskursijos vadovas supažindina su eukaliptu ar figmedžiu, pakelia lentą ir parodo krabo buveinę, pakelia kitą- išlenda didelis šimtakojis…

Milžiniški iš Seišelių salos atgabenti sausumos vėžliai gyvena atskiroje salelėje. Yra ir šimtamečių senolių, ir visiškai mažyčių. Paėmus į ranką žalią špinatų šluotelę, visi jie neįtikėtinu greičiu ima ropoti artyn.

Vietiniai dažniausiai važinėja japoniškomis mašinomis, motociklais, dviračiais. Tokias transporto priemones gali išsinuomoti ir užsieniečiai. Saloje eismas vyksta priešinga puse nei pas mus. Nors vairuotojai garso signalui užrūdyti neleidžia, važinėja itin atsargiai, o didžiausias leistinas greitis- vos 70 kilometrų per valandą.

Iš rankų į rankas

Iki XV a. šis Afrikos užkampis tebuvo nedidelis arabų ir afrikiečių prekybos centras. Tačiau kai saloje apsilankė Gerosios Vilties kyšulį apiplaukęs Vasco da Gama, į šitą rojaus kampelį plūstelėjo portugalų kolonistų būriai. XVII a. juos išstūmė Osmano sultonato arabai. Prasidėjo žemės ūkio reformos, sala virto prieskonių (pipirų, kardamonų, muskatų ir cinamono) karalyste, kurioje dirbo vergai iš visos Rytų Afrikos. XIX a. sala šešerius metus priklausė Vokietijai, vėliau britams, galiausiai tapo savarankiška valstybe.

Jei nusprendėte vykti į Zanzibarą, neužmirškite, kad Afrika yra Afrika- savo saugumu turite pasirūpinti patys. Šį žemės kampelį aplankę turistai perspėja dėl trijų svarbiausių dalykų: saulės, maisto ir vandens. Saulė čia labai intensyvi, svilina negailestingai. Nevalgykite tiesiog gatvėje ruošiamo maisto, vaisius būtinai nulupkite. Vandenį gerkite tik iš butelių. Tada prisiminimai iš kelionės dvelks saldžiu vanilės kvapu…