Septyni Antikinio pasaulio stebuklai

Stebuklo ilgimės ne tik vai­kystėje. Tiesa, gyvenimui įsilinguojant, stebuklingais pradedame laikyti visai ne pasakiškus dalykus, o…

Galime tik spėlioti, kodėl antikos laikų gyventojai užsispyrė, kad stebuklai tėra septyni. Pakluso skaičių magijai? Paisė žmogiškosios atminties galimybių? Bijojo peržengti antikinio pasaulio ribą?..

Vėlesnės žmonijos kartos mėgino taisyti protėvių „ri­botumą”, pridurdamos aštuntąjį pasaulio stebuklą – kas Koliziejų, kas Sankt Pe­terburgą ar Eifelio bokštą… Tad „aštuntųjų” – kiek nori. O štai septyni – tik jie.

1. Egipto piramidės

Labiau žinomo statinio Žemėje tikrai nėra. Milžiniškos Egipto faraonų kapa­vietės- vienintelis ir pats seniausias iš septynių pasaulio stebuklų, išlikęs iki mūsų dienų. Ketvirtosios faraonų dinasti­jos valdymo laikais (beveik prieš penkis tūkstantmečius) iškilusių piramidžių ne­pajėgė įveikti nei užkariautojai, nei laikas.

Nors 1889 metais pastatytas Eifelio bokštas „praaugo” Egipto piramides ir jos jau nėra pats aukščiausias statinys že­mėje, faraonų kapaviečių didybės tai ne­prigesino. Glumina ne tik piramidžių aukštis- aukščiausia 137 m (prieš nu­griūvant viršūnei buvo 147 m). Kvapą gniaužia sumanymo užmojis (turint galvoje tų laikų statybos techniką- pleištus ir kaltus). Pavyzdžiui, Cheopso pirami­dės statybai panaudota 2 300 000 stropiai apdorotų kalkakmenio luitų, iškirstų kita­me Nilo krante ir svėrusių ne mažiau kaip 2 tonas. Istorijos tėvas Herodotas tvir­tina, kad piramidės statybos truko dvi­ dešimt metų, o vienu metu jose dirbdavo ne mažiau kaip šimtas tūkstančių žmonių, kuriuos kas trys mėnesiai keisdavo nauji darbininkai. Kiek jų likdavo gyvų, žinojo tik faraono raštininkai. Kitiems, taip pat ir mums, liko paslaptis, kiek gyvybių pa­klota įrengiant kapą vienam valdovui.

Iš tikrųjų su piramidėmis siejama ne viena mįslė. Tarkime, įmanoma gigan­tiškų kapaviečių statymą pagrįsti ekono­miškai (valstybė suklesti!) ir psichologiš­kai (faraono amžinoji buveinė turi atspin­dėti Žemės ir Dangaus jam suteiktą ga­lią!)… Tačiau kodėl pasirinkta būtent mil­žiniškos piramidės forma, kurioje lyg vabalėlis obuolyje tūnos sarkofagas su pa­laikais? Kas pasiūlė tokią konstrukciją?

Kai kurie svaiginasi spėjimu, kad tai gali būti aukštesniojo kosminio proto pa­mėtėta idėja…

Tačiau istorikai mano, kad genijaus, įkalbėjusio faraoną šiai beprasmiškai, bet labai įspūdingai avantiūrai, vardas Imchotepas. Taigi Leonardas da Vinčis turėjo įstabų pirmtaką. Su genialaus architekto, mago ir žynio Imchotepo veikla siejamas ir akmeninės architektūros atėjimas į se­novės Egiptą. Tiesa, be dieviškųjų jėgų neapsieita. Pats Imchotepas po mirties buvo paskelbtas dievu- raštininkų globėju.

2. Semiramidės sodai

Garsieji Babilono kabantieji sodai jaunesni už piramides. Tačiau tas stebuk­las artimesnis Egipto kultūrai nei antikai. Šie sodai atsirado apie 330 metus pr. Kr., kai tarpupio valstybė- Egipto amžininkė ir varžovė- išgyveno savo saulėlydį. Egipto piramidės tapo kietu riešutu pačiam laikui. O štai iš kabančiųjų Babilono sodų liko tiek, kiek iš paties Babilono- graži legenda.

Sukurti puikiuosius sodus buvo despotiško Babilono valdovo Navuchodonosoro užgaida. Kilni, nes gimusi iš meilės jaunai žmonai, Midijos princesei, ka­muojamai gimtinės ilgesio. Valdovas pa­darė tai, ko negalėtų joks mirtingasis: jis neperkėlė sostinės arčiau žaliųjų Midijos kalvų, užtat jų gaivi iliuzija buvo sukuria karščio ir dulkių išvargintame Babilone.

Sodui – jaunosios karalienės prie­globsčiui įruošti buvo mestos visos se­nosios karalystės pajėgos, visa matema­tikų ir statybininkų patirtis. Babilonas įrodė pasauliui, kad gali sukurti pirmąjį meilę šlovinantį monumentą.

Pasakiškai keistai Nabuchodonosaro mylimos žmonos vardas ainių atmintyje susimaišė su kitos asirų valdovės pa­veikslu ir kabantieji Babilono sodai iš­ garsėjo Semiramidės vardu.

Sodai buvo išskleisti per keturias pa­kopas. Kiekvieno aukšto skliautą rėmė 25 m kolonos, o pagrindą, sudėtą iš akmeni­nių plokščių, dengė nendrių sluoksnis, užpiltas asfaltu ir užklotas švino lakštais, kad drėgmė neprasisunktų į žemesnįjį aukštą. Kiekviename aukšte buvo supil­tas sluoksnis žemių, pakankamai storas net dideliems medžiams augti. O aukštus jungė platūs spalvotų plytelių laiptai.

…Dar tebestovėjo statybų pastoliai, teberūko plytinių kaminai ir vežimų vilkstinės tebevežė iš Eufrato žemupio derlingą dumblą, kai iš šiaurinių kraštų buvo atgabentos rečiausių rūšių augalų sėklos bei sodinukai. Žiemą, orams kiek atvėsus, jaučių jungais buvo atvežti kruopščiai į drėgnas kempines įvynioti dideli medžiai…

Nabuchodonosaras įrodė savo meilę: virš Babilono sienų, labai aukštų ir tokių plačių, kad užtekdavo vietos prasilenkti dviem kovos vežimams, sužaliavo sodo medžių karūna. Dieną naktį vergai iš Euf­rato pumpavo vandenį, kurio čiurlenimas guodė jaunąją karalienę, iš sodų paunks­nės stebėjusią nuobodžias savo valdų apylinkes. Ar ji buvo laiminga?..

Karingų vyrų nesantaika sudraskė Babilono valstybę, potvyniai sugriovė Nabuchodonosaro rūmus, o medžiai ir egzotiškos gėlės žuvo pirmiausia – nebu­vo kam dieną naktį juos laistyti upės van­deniu. Dabar Semiramidės sodų vietoje dunkso rusva kalva, kurios molis pilnas buvusių statinių nuolaužų.

3. Efeso Artemidės šventykla

Su šiuo stebuklu- tikra painiava! Mat ne visai aišku, kuri iš dviejų nuosta­bių šventyklų yra tikroji. Paskutinioji Efeso šventykla buvo perstatoma ne vieną kartą. Mediniai statiniai vis susidė­vėdavo arba sugriūdavo nuo gan dažnų tose vietose žemės drebėjimų. Todėl VI a.pr Kr. graikai nutarė nepagailėti laiko ir lėšų ir pastatyti savo miesto globėjai Ar­temidei jos vertą buveinę. Po kelių šimt­mečių romėnų istorikas Plinijus rašė, kad 127 šventyklą supančias kolonas padova­nojo 127 kaimyninių valstybių valdovai. Vargu ar tiek jų ir buvo! Tačiau tikėtina, kad Efeso Artemidės šventykla pritraukė viso antikos pasaulio dėmesį.

Architektų ir dailininkų bado tikrai nesijautė! Statyba buvo patikėta žymia­ jam Chersifronui, tvirtinusiam, kad Arte­midės šventykla turi būti marmurinė. Ne­ įprastas buvo ir šio architekto sprendimas pastatyti šventyklą pelkėtoje upės pa­krantėje (jeigu jau tvirta žemė nuolat dre­ba…). Kad šventyklos akmenys nenugrimztų, milžiniška pamatų duobė buvo paversta savotiška pagalve – pripilta ak­mens anglies ir vilnos. Ta „pagalvė” pa­teisino į ją sudėtas statytojų viltis ir užtik­rino ilgą amžių pastatui. Tiesa, kitam.

Galvosūkių šventyklos statytojams tikrai pakako: pavyzdžiui, kaip per pelkę atgabenti ne vieną toną sveriančias kolo­nas? Kai didysis Chersifronas pasijus­davo bejėgis, pagalbon ateidavo Artemi­dė (aiškiai suinteresuotas asmuo!). Sta­tybų rūpesčiai per kelerius metus smar­kiai pagraužė architekto nervus: tiekėjai sukčiavo, miesto tėvai ragino paskubėti, pavydūs kolegos rezgė pinkles, minios žioplių trukdė… Vienu metu niekaip nesi­sekė padėti slenksčio plokštės. Nuspren­dęs, kad jau visko sotus, meistras nutarė nusižudyti ir užsidarė dirbtuvėse. Iš ten ji išviliojo balsai žmonių, šaukusių, kad per naktį plokštė pati įsmuko į reikiamą vietą. Artemidė padarė, ką galėjo.

Šventyklos užbaigimo Chersifronas nesulaukė. Šimtmečio statyba virtusiame objekte po jo dirbo dar bent trys architek­tai. Deja, neišliko jokių žinių apie tai, kaip ištapyta ir išpuošta, kokiomis skulp­tūromis apstatyta buvo šventykla. Chersifrono ir jo bendražygių triūsą sunaikino garbėtroška Herostratas.

Herostratas, pilkas žmogelis, troškęs žūtbūt išgarsėti, turbūt pirmasis žmonijos istorijoje išmėgino būdą tapti nemirtin­gam per niekšybę. Trokšdamas įsiamžin­ti, 356 m. pr. Kr. jis padegė nuostabiąją Artemidės šventyklą. Saulės išdžiovintos medinės pastato dalys, rūsiuose saugotos grūdų atsargos, paveikslai bei šventikų drabužiai virto gardžiu kąsniu ugniai.

Filosofiškieji efesiečiai nusprendė, kad teisingiausias nuosprendis piktada­riui bus užmarštis. Uždraudę tarti Herostrato vardą Efeso gyventojai ėmėsi atsta­tyti Artemidės šventyklą. Dar didingesnę ir gražesnę: naujos šventyklos ilgis – 109 m, plotis – 50 m. Dviem eilėmis ją juosė 127-ios dvidešimties metrų aukščio mar­murinės kolonos, kai kurios iškalinėtos talentingo skulptoriaus Skopaso… Naujo­sios šventyklos statybos truko kur kas trumpiau: juk tereikėjo pakartoti jau pra­eitą kelią. Pasisekė taip puikiai, kad teko Efeso Artemidės šventyklą pripažinti pa­saulio stebuklu!

4. Halikarnaso mauzoliejus

Halikarnaso mauzoliejus buvo antro­sios Artemidės šventyklos bendraamžis.

Tam tikra prasme, ir šį mauzoliejų galima vadinti paminklu meilei, kaip tai sakoma apie Babilono sodus arba Indijos Tadž Mahalą. Tik šie du buvo skirti my­limoms (todėl įsivaizduojame, kad mie­loms, geroms ir kilniaširdėms) moterims. O mauzoliejus Halikamase, Karijos sostinėje, turėjo įamžinti atminimą žmo­gaus, kurio nekentė ir bijojo ne tik visa Karija, bet ir aplinkiniai kraštai. Nuosta­bus statinys iškilo sielvartaujančios val­dovės Artemisijos paliepimu. Galbūt Artemisija, Karijos valdovo Mavsolo sesuo ir žmona, buvo vienintelis Mavsolą mylėjęs žmogus. Tačiau jos meilė buvo nepaprasta. Pasakojama, kad savo ašaro­mis nupraususi mirusio vyro kūną, Artemisija liepusi jį iškilmingai sudeginti. Paskui pelenus sumaišiusi su kvapais, subėrusį į taurę vandens ir išgėrusi.

Ugningą Artemisijos meilę įkūnijo ir mauzoliejus, priskirtas prie pasaulio ste­buklų. Šis mauzoliejus gerokai skiriasi nuo kitų panašios paskirties statinių, sta­tytų Mažojoje Azijoje. Statyta pagal grai­kiškas tradicijas, Halikamaso tirono ka­pavietė turi ir ryškių rytietiškos architek­tūros bruožų. Beveik taisyklingo kvadra­to formos pastatą, kurio plotas maždaug 5 tūkst. kv. m, aukštis – 20 m, statytojai ap­dėjo poliruotomis balto marmuro plokš­tėmis. Iš išorės pirmąjį aukštą juosė ba­reljefas, vaizduojantis helenų ir amazo­nių kautynes. Antrajame pastato aukšte, apjuostame kolonų, buvo saugomi auko­jimų ritualams reikalingi daiktai. O mau­zoliejaus stogas buvo piramidės formos. Ant nukirstos viršūnės puikavosi ketver­tu žirgų pakinkytas kovos vežimas, kuria­me tvirtai laikėsi Mavsolo ir Artemisijos stovylos. Mauzoliejaus prieigos buvo apstatytos liūtų bei ant žirgų šuoliuojančių raitelių skulptūromis.

Halikarnaso mauzoliejus ženklino klasikinio Graikijos meno pabaigą. Grei­čiausiai jis buvo pernelyg turtingas, kad būtų tikrai gražus.

Beveik šešiasdešimties metrų aukš­čio pastatas, stovėjęs pakrantėn besilei­džiančio miesto centre, turėjo puikiai ma­tytis iš jūros. Ne šiaip sau aplinkiniuose kraštuose mėginta mėgdžioti šį mauzo­liejų, pristatyta tūkstančiai jo kopijų, taip ir neprilygusių Halikamaso stebuklui.

5. Rodoso kolosas

304 m. pr. Kr. Rodoso gyventojai šventė pergalę. Jų miestas ištvėrė ilgą priešo apgultį. Užkariautojai pasitraukė, išplaukė, pakrantėje pametę savo karinės technikos pasididžiavimą- apgulties bokštą. Rodosą sugužėję pirkliai pasi­siūlė nupirkti iš miestiečių tą „metalo lau­žą”. Už gautus pinigus laimingi rodosiečiai sumanė pastatyti didžiulę Helijo, miesto globėjo, statulą. Jie šventai tikėjo, kad visa Rodoso sala iš vandenų dugno iškilo tik Helijo valia.

Darbas atiteko skulptoriui Charesui. Jis pasiūlė pavaizduoti Heliją, kuris stovi kairėje rankoje laikydamas ligi žemės nu­sidriekusį apsiaustą, o dešinę priglaudęs prie kaktos stebeilija į jūros platybes. To­kia poza neatitiko kanonų, tačiau Charesas suprato, kad jeigu dievas išties ranką į priekį, kolosas neišsilaikys.
Ūgio Helijui buvo nepagailėta – 36 m. Tris tvirti stovylą laikę stulpai suma­niai buvo paslėpti stabo kojose bei po ap­siaustu. Ant stulpų pritvirtintą geležinį karkasą dar reikėjo uždengti kaltos bron­zos lakštais. Kolosas stiebėsi pakrantėje, ant baltu marmuru išklotos kalvelės. Dvylika metų statulos niekas nematė. Nes kai tik darbai pajudėdavo aukštyn, apatines karkaso dalis dengusios plokštės buvo užželiamos biriomis medžiagomis, kurios saugojo kolosą ir leido meistrams lengviau pasiekti reikalingas vietas.

Tik nužėrus pylimą, rodosiečiai pa­galiau pamatė savo dievą globėją su spin­dulių vainiku ant galvos. Spindintis die­vas matėsi iš taip toli, kad garsas apie jį netruko pasklisti po visą antikinį pasaulį. Deja, nepraėjo nė pusė amžiaus, kai že­mės drebėjimas partrenkė didingąjį ko­losą ant žemės. Paaiškėjo, kad silpniausia jo vieta buvo kojos. Turbūt nuo tų. laikų ir gyvuoja kandi užuomina apie milžiną molinėmis kojomis.

Rodosiečiai mėgino kolosą pakelti. Bet… Tūkstantį metų išgulėjo jis įlankos pakrantėje, vis storiau samanomis ir sak­mėmis apaugdamas, kol 997 metais pi­nigų pristigęs Rodoso vietininkas parda­vė jį kažkokiam pirkliui. Šis turėjo at­siginti net 900 kupranugarių, kad išsiga­bentų į gabalus supjaustytą bronzos le­gendą.

6. Aleksandrijos švyturys

Nilo deltoje išsidriekusios Aleksand­rijos gyvenimas buvo skaičiuojamas nuo 332 m. pr. Kr. Tai buvo pirmasis helenizmo epochos miestas, statytas pagal vien­tisą planą. Jame stovėjo didžiojo Alek­sandro Makedoniečio sarkofagas, jame radosi vietos mūzijonui- mūzų buveinei, įvairių menų ir mokslų centrui. Mūzijone tilpo mokslų akademija, mokslininkų gy­venamosios patalpos, techninis centras, mokykla ir milžiniška biblioteka, turėjusi apie pusę milijono papiruso ritinėlių.

Beje, Aleksandrijos įlanka, tuometi­niame pasaulyje pati judriausia, ko gero, buvo ir pati nepatogiausia! Troškimas pa­lengvinti jūreivių dalią paskatino alesandriečius Faroso saloje, Aleksandrijos prieigose, pastatyti švyturį. Sala pylimu buvo prijungta priežemyno ir imtasi sta­tybų. Darbai užtruko tik penkerius metus. Triaukštis švyturio bokštas iškilo 120 metrų. Kvadratinis pirmasis aukštas buvo sukrautas išakmens luitų ir tapo patikima atrama aštuoniabriauniam bokštui, kurio apdailai buvo panaudotas baltas marmuas. Trečiajame aukšte, apskritame, kolonomis apjuostame bokšte, amžinai liepsnojo didžiulis laužas, kurio šviesą stipri­no specialiai įtaisyti veidrodžiai.

Švyturys buvo ir Aleksandrijos gy­nybinis bei stebėjimo postas: iš jo aukšty­bių priešų laivus būdavo galima pamatyti gerokai anksčiau, nei šie prisiartindavo prie kranto. Švyturio bokštas buvo grūste prigrūstas visokių „gudrių” įrengimų.

Švyturys buvo tikrai puikus. Projek­to autorius Sostratas Knidietis susikrim­to, kad busimosios kartos nesužinos, kas šį stebuklą sumanė. Rizikuodamas užrūs­tinti Aleksandrijos valdovą, švyturio papėdėje jis visgi iškirto savo vardą, tik paslėpė jį po tinko sluoksniu. Laikas tinką turėjo nutrupinti ir tada… Deja, mūsų eros XIV amžiuje iš Aleksandrijos švyturio neliko net griuvėsių…

7. Dzeuso Olimpiečio statula

Šis stebuklas (vienintelis iš septynių) buvo Europos žemyne. Graikų manymu, nė viena iš Elados šventyklų nebuvo ver­ta stebuklo vardo. Stebuklu laikę Olim­piją, antikos žmonės įsiminė ne pačią šventyklą, o joje stovėjusią statulą.

Dzeusą su Olimpija siejo tiesioginis ryšys. Kiekvienas tų vietų gyventojas žinojo, kad būtent ten Dzeusas nugalėjo savo kraugerį tėvą Kroną. Šio įvykio garbei Olimpijoje buvo pradėtos sporto varžybos, kurios visada prasidėdavo at­našavimu Dzeusui.

Svarbiausia Olimpijos šventenybė buvo Dzeuso šventykla su paties Fidijo sukurta Dzeuso statula. Statula buvo salėje, į ilgį nusidriekusioje 64 m, į plotį — 28 m. Patalpos aukštis buvo apie 20 m, o gale salės sėdinčio Dzeuso figūra galva rėmė lubas. Pusnuogis Dzeusas buvo išskobtas iš medžio. Jo kūną dengė šilto rausvo atspalvio dramblio kaulo plokštelės, o drabužį – aukso lapeliai. Vienoje rankoje Dzeusas laikė auksinę Nikės – Pergalės deivės – skulptūrėlę, ki­ta rėmėsi į ilgą lazdą. Fidijas buvo paten­kintas kūriniu. Pasakojama, kad baigęs darbą skulptorius priėjo prie virš juodo marmuro grindų tarsi plaukiančios statulos ir paklausė: „Tu patenkintas, Dzeu­se?” Atsaku buvęs griaustinis, suskaldęs grindis statulos papėdėje. Dievas buvo patenkintas.

Daug vėliau skulptūra buvo pervežta į Konstantinopolį. Bizantijos imperato­riai, nors buvo krikščionys, nedrįso su­ naikinti dieviško pagonių kūrinio. Tiesa, V a. tai už juos padarė gaisras. Septintojo pasaulio stebuklo neliko.