Brazilija- ne tik samba…
„Jeigu jau važiuoti į Braziliją- tai tik per Rio de Žaneiro karnavalą!”- įsitikinę daugelis. Išties- neįtikėtina šėliojančių žmonių grūstis, kraują kaitinantys sambos ritmai ir spalvų šėlsmas palieka neišdildomų įspūdžių vasario pabaigoje į šią šalį užklydusiam turistui. Tačiau Brazilija įspūdinga visais metų laikais. Europiečius, ko gero, labiausiai žavi laukinė gamta, kuri iki šiol sugeba atsispirti civilizacijos įgeidžiams.
Iš pirmo žvilgsnio Brazilija atrodo linksmiausia ir laimingiausia iš visų Pietų Amerikos kraštų. Lėktuvui leidžiantis salone nuvilnija susižavėjimo šūksniai: iš paukščio skrydžio ši valstybė atrodo kaip neaprėpiamas žalias miškas, skalaujamas mėlynų vandenyno bangų. Paskui lyg iš niekur išdygsta Rio de Žaneiro dangoraižiai, garsioji Cukrinė Galva ir iš tolo matoma didžiulė Jėzaus skulptūra.
Braziliška kava
Būti Brazilijoje ir neparagauti nuostabios braziliškos kavos cafezinho? Tai neįmanoma! Kavą čia geria net tie turistai, kurie šiaip jau yra prisiekę arbatos mėgėjai. Braziliška kava ruošiama su cukranendrių cukrumi (kurio į nedidelį puodelį dedama gana nemažai). Įdomu, kad tikroji braziliškos kavos tėvynė- Etiopija. Pirmosios ją „atrado” Afrikos ožkos. Tik gerokai vėliau rudosios pupelės įvairiais keliais pasiekė Braziliją. Šiandien retas brazilas težino, kad jų „maitintoja” kilusi iš Afrikos. Daugeliui vielinių gyventojų sezoninis darbas didžiulėse kavos plantacijose- vienintelis pragyvenimo šalimis. Derliaus nuėmimo metu į plantacijas iš miestų suvažiuoja ištisos šeimos. Lukštenti, rūšiuoti ir pakuoti kavos pupeles sunkus ir prastai apmokamas darbas. Mat jeigu derlius geras, mažėja kavos kaina pasaulinėje rinkoje, todėl darbininkams mokama mažiau; o tais melais, kai derlius menkas, žmonėms paprasčiausiai trūksta darbo.
Rio de Žaneiro kontrastai
Kava ir cukrus, kuriuo ji saldinama,- ne vieninteliai dalykai, kurių skonis skiriasi nuo mums įprasto. Net ir oras kitaip kvepia- tai vandenyno, saulės įkaitintos žemės ir džiūvančių augalų kvapas. Jis vilioja, neleidžia sėdėti viešbutyje.
Rio de Žaneiras- buvusi Brazilijos sostinė- įsikūręs taip kalnų ir vandenyno. Visa pakrantė nusėta gerai įrengtais paplūdimiais (taip jų- ir garsusis Kopakabanos paplūdimys, besidriekiantis beveik 5 km). Atrodo, kad tokioje vietoje negali jaustis nelaimingas. Iš tikrųjų- didmiesčio gyventojai didesnę laiko dalį praleidžia paplūdimiuose, rudindami šokolado spalvos kūnus, šokdami sambą, gerdami kavą ar alų ir žiūrėdami futbolo rungtynes. Negali atsistebėti, kad šiame visuotinai paplitusios tinginystės krašte vyksta intensyvus verslo gyvenimas, tiesiami vis nauji geležinkeliai, statomi fabrikai. Patys brazilai juokauja, jog taip yra tik todėl, kad Brazilijoje- gausybė dirbti nusiteikusių emigrantų.
Tačiau Rio- tai ne tik žavūs paplūdimiai, dangų remiantys pastatai ir prabangūs viešbučiai su terasomis, iš kur atsiveria nuostabi vandenyno ir kalnų panorama. Beveik pusė gyventojų, deja, gyvena vargingųjų kvartaluose. Turistai iš karto įspėjami po šiuos kvartalus verčiau neklaidžioti, ypač sutemus. Bet juk draudžiamas vaisius saldžiausias- po tokio perspėjimo labiausiai maga būtent ten užsukti. Vaizdas- sukrečiantis. Namai, jeigu juos galima taip pavadinti, sulipdyti iš kartono dėžių, paramstyti pagaliais. Visą tokios lūšnos gyventojų turtą lengvai supakuotum į didesnę skarą.
Turistų pramogos
Rio de Žaneiro svečiams pirmiausia siūloma apžiūrėti Cukrinę Galvą (Pão de Açúcar). Tai neįprastas 396 m aukščio kalnas, iškilęs virš Guanarabos įlankos ir tarsi saugantis miesto prieigas, nes kiekvienas į uostą įplaukiantis laivas turi aplenkti šį keistą kalną.
Į jo viršų galima pakilti lynais traukiamais kelto vagonėliais. Įdomiausia Rio panoramą apžvelgti saulei leidžiantis. Iki pat horizonto- vandenynas, lėktuvai, Kopakabanos paplūdimys ir prie pat jo- dangoraižiai, ištaigingi viešbučiai, restoranai. Restoranuose rengiami sambos vakarai, bet jie „adaptuoti” turistams. Cariocas (vietiniai gyventojai) šokti eina į kitas vietas.
Turistai paprastai neaplenkia dar vieno garsaus Rio kalno- Korkovado (Corcovado). Jis dvigubai aukštesnis už Cukrinę Galvą, bet vilioja ne tuo. Ant jo pastatyta visame pasaulyje garsi Kristaus Išganytojo skulptūra. 30 m aukščio ir daugiau nei 1000 t sveriantis akmeninis Jėzus išskėstomis rankomis stūkso čia jau ne vieną dešimtmetį, (šį kalną galima pakilti elektriniu traukinuku. Tie, kam pasiseka atsisėsti dešinėje pusėje, 20 minučių gali grožėtis nuostabiais vaizdais: visoje įkalnėje plyti žmogaus dar beveik nepaliestos džiunglės
(tik viršukalnėje netrūksta civilizacijos pėdsakų: nespėjusius iš traukinuko iškelti kojos turistus
apspinta daugybės suvenyrais prekiaujančių kioskelių ir krautuvėlių pardavėjai).
Kelionė traukiniu
Važiuojant traukiniu per Braziliją galima pasigrožėti ir nepaprastais gamtos vaizdais, ir žmogaus rankų kūriniais- virš bedugnių pakibusiais geležinkelio viadukais, ant paties skardžio krašto pastatytais dangoraižiais. Populiariausias maršrutas- „Parangua- Kurytyba’. Jis pagrįstai laikomas vienu gražiausių ir įdomiausių visoje Brazilijoje, Parangua- miestas prie jūros, pradėtas statyti Brazilijos „aukso karštligės” laikais. XVII a. antrojoje pusėje šioje vietoje išsilaipinusi portugalų ekspedicija tuojau pat įkūrė gyvenvietę. Naivūs, ateivių kėslų neperpratę indėnai atvykėliams mielai parodė gausius aukso klodus, stūgsančius aplink gyvenvietę, ir tuo pasirašė sau mirties nuosprendį. Netrukus vietiniai gyventojai buvo beveik visiškai išnaikinti. Tik iš pradžių dar suspėjo savomis rankomis pastatyti jėzuitų kolegiją ir bažnyčias. Šiuo metu senojoje kolegijoje įsikūręs muziejus, kurio įdomiausi eksponatai susiję su indėnais ir šio regiono istorija.
Amazonės upė
Valtimi ar kanoja plaukiant Amazone galima pasiekti Brazilijos miestą Manausą. Šis miestas- tarsi vartai į Amazonės rojų. Iš jo prasideda visos ekskursijos į džiungles. Amazonės- didžiausios pasaulio upės- regionas yra turbūt paskutinė dar iki galo neištyrinėta mūsų planetos vieta, kur žmonių laukia daug netikėtumų ir atradimų: pažintis su džiunglių flora, fauna ir… vietiniais gyventojais.
Kadaise Manausas (kai buvo pradėtas eksploatuoti kaučiukas) buvo vienas turtingiausių pasaulio miestų. Kai nebeliko šios žaliavos, miestas sumenko. Nuo „kaučiuko bumo” laikų liko įspūdingų statinių- XIX ir XX a. kaučiuko baronų rūmai. Šiuo metu vis dar gyvuoja tik Amazonės teatras, kadaise traukęs pasaulinio garso operomis. Jis šiame apsnūdusiame mieste yra bene vienintelė turistus viliojanti vieta.
Beje, Manauso miestas yra laisva ekonominė prekybos zona. Todėl būtent jame geriausia pasirūpinti lauktuvėmis.
Ten, kur sueina Brazilijos, Paragvajaus ir Argentinos teritorijos, nuo pusračiu išlinkusios 3 km ilgio ir 80 m aukščio pakopos krinta apie 300 krioklių.
Šie kriokliai- dviejų didžiulių upių- Paranos ir Iguasu- lūžis. Susijungusi į vieną, plati, tingiai tekanti upė staiga krinta ir garma nežinia kur. Šioje vietoje yra dviejų pakopų tektoninis lūžis. Beveik iki pat Velnio Žiočių galima nusileisti laipteliais. Aplink žalumoje šmėkščioja įvairiausi gyvūnai. Vis stiprėja vandens keliamas triukšmas, pagaliau virstantis griausmu. Virš krintančio vandens galima matyti vaivorykštę, o kur nugarma vanduo- nesimato. Stovėti taip arti nežabotos stichijos baisoka, bet nepavojinga- krioklio srovė dar nepasiglemžė nė vieno turisto gyvybės. Todėl verta nugalėti baimę, nes įspūdžiai- nenupasakojami.
