Tunisas- tikras turistų perlas

Šioje Šiaurės Afrikos šalyje išvysi visas vaivorykštės spalvas. Mėlyna Viduržemio jūra skalauja auksinį pakrantės smėlį. Viešbučių aplinką puošia įvairiaspalviai gėlynai, žali palmių vainikai. Už miesto driekiasi apelsinmedžių, citrinmedžių, alyvmedžių giraitės. O pačiame mieste- akinamai balti namai ir neįtikėtini rankų darbo kilimų ornamentai.

Šiame pasaulio krašte nėra mums įprastų keturių metų laikų. Po karštos sausos vasaros (termometro stulpelis dažnai pakyla iki 40°C) prasideda lietūs. Spalis Tunise– lietingiausias metų mėnuo. Vietiniai gyventojai išsitraukia šiltus drabužius. Prasideda žiema: termometras terodo 20⁰ C.

Kartais, ypač gruodį ir sausį pasitaiko tikrų „šalčių“, kai temperatūra nukrenta iki 15°C! Tiesa, būna ir sniego, tik tektų pavažiuoti gilyn į žemyną, į Kroumiro kalnus… Žodžiu, kitoks kraštovaizdis, kita religija, kitokie žmonės.

Pirmąją viešnagės Tunise dieną akys sunkiai pripranta prie neįprasto vaizdo: dangus, regis, guli ant žemės. Paskui supranti, kad tai- ne miražas. Tiesiog prieš saulę akinamai baltų namų sienų nematyti: jose atsispindi dangus. Nežemiškas vaizdas!

Lankantis Tunise tenka išvysti ir ne tokių „saldžių“ vaizdelių (čia nekalbėsime apie netvarką ir purvą, kurio apstu atokiau nuo turistinių vietų…). Poilsiaujantiems europiečiams siūloma aplankyti garsiąją Kartaginą- senovės miestą, iš kurio, aišku, telikę griuvėsiai. Bet įspūdingi. Tiesa, fotografuojantis jų fone neverta įsijausti- už kiekvieną nuotrauką bus pareikalauta po dinarą. (Beje, šių metalinių pinigėlių prireiks kiekviename žingsnyje: net už menkutę paslaugą Tunise tikimasi atlygio.) Kita vieta, kūną verta pamatyti kiekvienam, kuris domisi istorija,- EI Dremas. Šių dienų EI Dremas- mažas, purvinas miestelis. Tik pavažiavus kiek toliau prieš akis atsiveria didingas vaizdas: garsusis EI Dremo amfiteatras. Manoma, kad tai seniausias amfiteatras visame Afrikos žemyne. Išmanantys žmonės teigia, kad griuvėsiai išsilaikę net geriau už žymųjį Romos Kolosą.

Dykumų miražai

Atostogas Tunise galima leisti įvairiai: gulinėti paplūdimyje ir mėgautis viešbučių malonumais, paplaukioti laiveliu, kurio dugnas stiklinis (skaidrios Viduržemio jūros gelmių pasaulis- kaip ant delno). Lankyti istorines vietas arba susigundyti kelių dienų safariu po Sacharos dykumą. Užtenka tik paminėti, kad būtent čia buvo sukamas filmas „Žvaigždžių karai“, ir bus aišku, kokių vaizdų tikėtis. O kai gerklė išdžiūva, tarp dantų girgžda smėlis, ausyse, nosyje ir akyse- taip pat smėlis, galima išvysti tokių miražų!

Dykumoje už nemažą mokestį egzotikos ištroškusiems turistams siūloma pajodinėti kupranugariais. Jausmas niekuo neypatingas (gyvuliai labai romūs), net nemalonus (vilna šiurkšti kaip viela, kupros kietos). Be to, jei norėsite įsiamžinti, teks krapštyti dar vieną kitą dinarą.

O kur čadros?

Nors Tunisas- musulmonų kraštas, gatvėje retai kada pamatysi čadra apsigobusią moterį. Ir drabužiais, ir elgesiu miestietės mažai skiriasi nuo europiečių (tik trumpų sijonukų ir šortų nedėvi). Sakoma, kad tai- buvusio Tuniso prezidento Habibo Burguibos nuopelnas. Jo valdymo metais buvo priimti įstatymai, draudžiantys poligamiją, legalizavę abortus, skyrybas, deklaravę lygias vyrų ir moterų teises į darbą. Šis žmogus skatino moterų emancipaciją, nepraleisdavo progos čadrą pavadinti „dvokiančiu skuduru“. Tiesa, vėliau ir pats tapo tos emancipacijos „auka“- jo veiklioji žmona netrukus pareikalavo skyrybų…

Kai kurie vietiniai gyventojai dar laikosi papročio, nusakančio vyro šeimyninę padėtį: jazmino žiedų puokštelė, užkišta už dešinės ausies, rodo, kad vyras vedęs, už kairės ausies- kad yra viengungis ir dairosi žmonos.

Vietiniai- apsukrūs žmonės

Dar prieš 250 metų vienas keliautojas apie Tunisą yra pasakęs: „Tai civilizuočiausias Viduržemio jūros kraštas. Užuot puldinėję kaimynus, tunisiečiai užsiima pelningesnių dalyku- prekyba. Dėl to jie nusipelno net krikščionių palankumo“. Toks Tunisas ir dabar: tingiai taikus, labai pragmatiškas, iš visko „darantis“ pinigus. Tiesiog gatvėje galima nusipirkti visko: prieskonių, vaisių, drabužių, indų, kilimų. Apsukrūs verteivos čiumpa už skverno kiekvienų žioplinėjantj turistą. Šiam stabtelėjus daug ir garsiai tarška. Pradinė prekės kaina paprastai būna neįtikėtinai aukšta. Tunise tiesiog būtina derėtis. Tada tą patį daiktą nusipirksite už pusę ar net trečdalį užsiprašytos sumos.

Ką nupirkti lauktuvių? „Tipiški“ Tuniso suvenyrai moliniai ąsotėliai, iš alyvmedžio drožti šachmatai ir dykumų rožė- suvenyras iš tam tikros dykumoje randamos uolienos. Retas turistas susigundo rankų darbo kilimais. Pavyzdžiui, už 3×4 m dydžio kilimą tektų pakloti nei daug, nei mažai- 4 tūkstančius eurų …

Rugsėjis- alyvuogių derliaus nuėmimo metas

Alyvmedžiai Tunise auginami nuo seno. Įdomu tai, kad alyvų aliejų vietiniai gyventojai ilgai laikė netinkamą maistui, vertino tik kaip kurą. Net dabar nacionalinėje virtuvėje jo vartojama daug mažiau negu kaimyninėje Graikijoje. Tačiau daug eksportuojama. Daugeliui kaimiečių alyvuogės- vienintelis pragyvenimo šaltinis. Šis verslas atitinka arabų „dvasią“. Mat alyvmedžiams daug priežiūros nereikia. Daugiau paplušėti tenka tik rugsėjį, nes derlių surinkti reikia greitai, kol neprasidėjo lietingasis sezonas. Tada, panašiai kaip per lietuvišką bulviakasį, giminės ir artimieji iš visų šalies kampelių suvažiuoja skinti alyvuogių.

Nustebino tai, kad ką tik nuskintos alyvuogės nė iš tolo neprimena žinomo delikateso. Vaisiai kieti kaip akmenukai ir labai kartūs. Tik po atitinkamo paruošimo alyvuogės įgyja mums įprastą skonį: 6-10 dienų jos mirkomos vandenyje, po to- druskos tirpale, tada konservuojamos. Beje, žaliosios alyvuogės- tai ne kokia kita rūšis. Jos skinamos nuo tų pačių medžių kaip ir juodosios, tik yra neprinokusios. Arabai iš savo alyvmedžių „išspaudžia“ viską: kauliukų branduoliai naudojami muilui gaminti, pasenusių medžių mediena- suvenyrams.

Ramadanas

Turistams, kurie į Tunisą atvyksta per Ramadano mėnesį, iš pradžių sunku suprasti, kas vyksta. Korano priesakų iki šiol šventai laikomasi visose islamo šalyse. Ramadanas- musulmonų kalendoriaus devintas mėnuo, per kurį privalomas griežtas pasninkas. Nė lašelio vandens, nė trupinėlio maisto negali patekti į musulmono burną. Yra ir daugiau draudimų: tabakas, seksas. Tiesa, jie galioja tik dieną- nuo aušros iki sutemos. Taigi sunkiausia būna tais metais, kai Ramadanas išpuola vasarą. Tada vargšai musulmonai būna ypač dirglūs, padažnėja avarijų, šiaip visokių nesusipratimų. Ramadano dienomis daugelis įstaigų ir kavinių (išskyrus kurortus) būna uždarytos. Temstant gatvės dar labiau ištuštėja. Visi skuba namo arba užsiima vietas kavinėse ir laukia, kol artimiausioje mečetėje įsižiebs žiburys. Tai ženklas, kad saulė nusileido ir galima pradėti valgyti. Tada ant stalų mikliai statomi dubenys su tiršta sriuba, atsiranda šebakijų (tokių blynų su medumi) kaugės. Šie tradiciniai blynai kepami tiesiog gatvėse. „Išauklėti” europiečiai dažną Ramadano vakarą gali likti nevalgę, nes kartais jau po pusvalandžio kavinėse nelieka maisto.
Pasisotinę vietiniai gyventojai išeina į gatves, nes sutemus atidaromos parduotuvės. Drabužių prekiautojams Ramadanas- pelningiausias metų mėnuo. Juk visi ruošiasi jo pabaigai. Tada puošiasi (tradiciškai- naujais drabužiais), vieni kitiems dovanoja dovanas (panašiai kaip per mūsų Kalėdas). Miegui lieka nedaug laiko, nes visi stengiasi atsikelti prieš aušrą, kad dar spėtų pavalgyti iki patekant saulei.

Draugiški įspėjimai

• Jokiu būdu negerkite vandens iš čiaupo.
• Didesniuose miesteliuose autobuso maršrutas būna nurodytas dviem kalbomis- arabų ir prancūzų. Deja, tai visai nereiškia, kad autobusas važiuos ten, kur parašyta. Prieš lipant būtina pasitikslinti.