Kur dingo gyvenimo džiaugsmas? Kaip vėl pradėti džiaugtis kasdienybe

Ar mokame džiaugtis? „Sunkiai sveikų“ problema

Ar jums nekyla įtarimas, kad žmogaus gyvenimas turėtų būti kažkas daugiau nei vien pastangos išlikti ir gyventi sočiau už kaimyną? Netgi daugiau už gerą sveikatą, sutvarkytą buitį ar padorų atlyginimą?

Psichoterapeutai dažnai susiduria su pacientais, kurie, nors iš pažiūros yra normalūs, sėkmingai prisitaikę visuomenėje, turintys darbus ir šeimas, skundžiasi viena bendra bėda – bedžiaugsmiu gyvenimu. Jie nelaukia švenčių ir jų nešvenčia, prisimena laimę tik kaip kažką buvusio „seniai seniai“. Vienas psichologijos profesorius tokius žmones vadino „sunkiai sveikais“ (priešingai nei sunkiai sergančius), pabrėždamas, kad padėti jiems kartais būna sunkiau nei išgydyti fizinę ligą. Kodėl taip nutinka ir kaip vėl atrasti džiaugsmą?

Kodėl prarandame džiaugsmą? Pasiteisinimai ir tikrosios priežastys

Paklausti, kada paskutinį kartą linksminosi ar ką nors šventė, „sunkiai sveiki“ žmonės randa daugybę pasiteisinimų:

• „Kaip galima linksmintis, kai tiek bėdų? Neturiu teisės švęsti, kol neįveiksiu sunkumų.“ (Kankinės pozicija)
• „Neturiu laiko linksmintis, per daug darbų.“ (Verslininko pozicija)
• „Aš sergu depresija, neturiu sveikatos ir jėgų linksmintis.“ (Ligonio pozicija)
• „Neturiu pinigų linksmybėms, vos suduriu galą su galu.“ (Aukos pozicija)

Atrodo, kad šioje „ašarų pakalnėje“ laimingi gali jaustis tik vaikai, kvailiai ar loterijos laimėtojai. „Ko čia džiūgauji – gal milijoną išlošei?“ – neretai klausiame linksmesnio žmogaus. Mes tarsi reikalaujame specialių sąlygų savo džiaugsmui.

Nors pinigų stygius yra reali kliūtis džiaugtis tam tikrais dalykais, jų perteklius laimės negarantuoja – tai rodo nelaimingi turtingųjų gyvenimai. Laiko stoka? Tiems „darbo vergams“ kartais sveika pasivaikščioti po kapines ir pagalvoti, ar ten besiilsintys spėjo užbaigti visus savo darbus. Galbūt tuomet kils noras tiesiog įkvėpti ir pasidžiaugti šia akimirka?

Tačiau tikroji priežastis, kodėl prarandame džiaugsmą, slypi giliau. Psichiatrai kaltina endorfinų („laimės hormonų“) trūkumą, pašėlusį gyvenimo tempą, lėtinį stresą, šviesos stygių… Vis dėlto, atrodo, kalčiausias yra išduotas malonumo principas. Įsitvirtina nuostata, kad džiaugsmas – nerimtas dalykas, nevertas nei laiko, nei dėmesio. Pamirštame, kad būtent per džiaugsmą ir pajuntame gyvenimo prasmę.

Džiaugsmo variklis: Endorfinai ir maži malonumai

Jeigu organizme trūksta endorfinų (taip būna sergant depresija), išties sunku džiaugtis. Tačiau čia slypi paradoksas: endorfinai gaminasi būtent tada, kai džiaugiamės, gėrimės, juokiamės, šokame, sportuojame! Jokie antidepresantai nėra tokie veiksmingi, kaip paties žmogaus pastangos susirasti džiaugsmo šaltinį. Pavyzdžiui, viena ilgai depresija sirgusi moteris, ištekėjusi už irklavimo trenerio, atrado, kad plaukiojimas baidarėmis vaizdingomis upėmis draugų kompanijoje veikia geriau už vaistus (žinoma, čia galėjo veikti ir meilė treneriui).

Kasdieniai maži malonumai – tai tos dovanos, kurias dažnai paniekiname ar atsisakome priimti, taip skurdindami savo sielą. Tai gali būti kvapnios kavos puodelis ryte, saulės spindulys, gera muzika, malonus pokalbis, gražus vaizdas pro langą. Būtent šie maži dalykai ir yra tikrieji džiaugsmo „vitaminai“.

Dabarties akimirkos galia: „Čia ir dabar“

Dažnai idealizuojame praeitį („Laimingiausias laikas buvo vaikystė…“) arba gyvename ateities lūkesčiais („Būsiu laiminga, kai…“). Tačiau praeitis ir ateitis tėra vizijos. Realybė – tiktai „čia ir dabar“.

Netekėjusi svajoja ištekėti, ištekėjusi ilgisi laisvės. Dirbantis laukia atostogų, bedarbis trokšta darbo. Nuolat atidėliojame laimę: „Būsiu laiminga, kai pasveiksiu / pasistatysiu namą / užauginsiu vaikus…“ Bet liga praeina, namas pastatomas, vaikai užauga – o vietoj laukto džiaugsmo apima tuštuma, jausmas, kad kažkas svarbaus praėjo pro šalį. Liucijos istorija, kai ji vis atidėliojo sprendimą tekėti už mylimo vyro laukdama „tinkamo meto“, kol galiausiai prarado ir mylimąjį, ir vaikų pagarbą, skaudžiai iliustruoja šią tiesą.

Skubėti ir atidėlioti – vadinasi, nevertinti dabarties akimirkos, nepaisyti paties savęs. Vakarietiška civilizacija, lėkdama paskui technikos pažangą, skatina šį nesveiką gyvenimo būdą. Prisiminkime anekdotą apie kiną ir europietį Niujorke: sutaupę dvidešimt minučių važiuodami greituoju traukiniu, kinas pasiūlė tas dvidešimt minučių ramiai pasigėrėti parku. Kuris vakarietis šiandien tam rastų laiko ir kantrybės? Mūsų laikas – greito maisto ir lėto virškinimo, darbo viršvalandžių ir paviršutiniško bendravimo amžius. Ar nuostabu, kad net sveikindamiesi nesišypsome ir žvilgčiojame į laikrodį?

Pavojingi pakaitalai: Kai ieškoma dirbtinių malonumų

Kodėl sugenda mūsų vidiniai džiaugsmo generatoriai? Kodėl suaugę nebesugebame džiaugtis paprastais dalykais kaip vaikystėje? Nepatirdami smagumo kasdienybėje – valgydami, miegodami, dirbdami, mylėdami – pradedame ieškoti pavojingų, dirbtinių malonumų, stiprių pojūčių.

Veržiamės šokti su guma nuo televizijos bokšto, vykstame į ekstremalias keliones, lošiame azartinius žaidimus, svaiginamės alkoholiu ar narkotikais, ieškome pavojingų seksualinių nuotykių. Kai euforiją sukelia tik „mirties kilpa“, tai ženklas, kad kažkas negerai. Maži gyvenimo malonumai nebedžiugina, nebeišjudina endorfinų „fabrikėlio“. Reikia vis didesnių adrenalino dozių – kibirais! – kad pasijustume gyvi ir reikšmingi.

Laimė – neįperkama ir nepriverstinė („Čik čirik“ metafora)

Laimė – labai intymus jausmas. Jos neįmanoma pasverti, išanalizuoti ar palyginti su kitų laime. Tačiau viena akivaizdu: šalia tikrai laimingo žmogaus gera būti, su juo norisi bendrauti. Matyt, laimė yra kažkas daugiau už mus pačius – ja galima dalytis su kitais be jokio nuostolio sau.

Tačiau negalima kito žmogaus priversti būti laimingu ar džiaugtis. Prisiminkime psichologų pratybas: bandymas „įbrukti“ džiaugsmą kitam sukėlė tik sumišimą ir ašaras. Galiausiai dalyviai suprato, kad vietoje žodžių „laimė“ ir „džiaugsmas“ galima sakyti tiesiog „čik čirik“. Kas privers paukštelį čiulbėti, kai jis to nenori? Turime būti pasirengę priimti džiaugsmą ir nusiteikę būti laimingi. Prievarta to nepasieksi. Negali būti „čik čirik“ labiau, nei pats sau leidi. Niekas neatneš laimės, jei nesugebėsi jai atsiverti.

Kaip susigrąžinti džiaugsmą?

Jeigu įtariate, kad tapote „sunkiai sveika“, neieškokite pasiteisinimų ir nekaltinkite gyvenimo ar aplinkybių. Nekamuokite savęs klausimais: kodėl mano gyvenime taip mažai „čik čirik“? Kodėl kitų „čik čirik“ atrodo didesnis?

Pradėkite nuo mažų dalykų:

• Sąmoningai ieškokite progų nusišypsoti.
• Pastebėkite grožį aplinkui – gamtoje, mene, žmonėse.
• Leiskite sau mažus malonumus kasdien.
• Būkite „čia ir dabar“ – mėgaukitės tuo, ką darote šią akimirką.
• Judėkite, šokite, dainuokite – fizinis aktyvumas skatina endorfinų gamybą.
• Bendraukite su pozityviais žmonėmis.
• Pradėkite rytais niūniuoti vonioje – nuo silpno „čik čirik“ prasideda skambiausios giesmės!