Berniukai ir mergaitės: Kuo skiriasi jų pasauliai ir auklėjimas?

Du skirtingi pasauliai kieme

Ar teko stebėti kieme žaidžiančius vaikus? Žvilgtelėkite pro langą. Tikėtina, kad pamatysite du gana skirtingus pasaulius: būrelį mergaičių, ramiai žaidžiančių su lėlėmis ar žaisliniais indeliais, ir būrį berniukų, lakstančių, važinėjančių dviračiais, garsiai šūkaujančių. Nors šis vaizdas stereotipinis, jis dažnai atspindi tam tikrus skirtumus tarp mažų „moteryčių“ ir mažų „vyrukų“. Ar kada susimąstėte, kodėl šie pasauliai tokie skirtingi ir kam – berniukams ar mergaitėms – gyvenime tenka lengvesnis kelias?

Svarbi pastaba: Šiame straipsnyje apžvelgiami dažnai pastebimi berniukų ir mergaičių raidos bei auklėjimo skirtumai, remiantis tam tikrais psichologiniais stebėjimais ir visuomenėje paplitusiais stereotipais. Svarbu suprasti, kad tai yra apibendrinimai, o kiekvienas vaikas yra unikali asmenybė. Šiuolaikinė psichologija ir pedagogika skatina auginti vaikus neįspraudžiant jų į griežtus lyčių rėmus.

Amžius: Nuo gimimo iki 2 metų

Berniukų gyvenimo pradžia fiziškai dažnai būna sunkesnė. Tyrimai rodo, kad vyriškos lyties vaisius dar motinos įsčiose patiria daugiau vystymosi sutrikimų. Berniukai dažniau gimsta šiek tiek silpnesni, ne tokie atsparūs ligoms, kartais auga lėčiau nei mergaitės – vėliau pradeda vaikščioti, kalbėti, jiems dažniau prireikia gydytojų pagalbos.

Jau pirmaisiais mėnesiais tėvai intuityviai su vaikais elgiasi šiek tiek skirtingai. Pastebėta, kad tėčiai su sūnumis dažniau sugalvoja aktyvių, „beprotiškų“ žaidimų: mėto aukštyn, dūksta, rengia lenktynes keturiomis, taip tarsi skatindami aktyviai pažinti pasaulį. Tuo tarpu su mergaitėmis bendraujama ramiau: tėvai dažniau jas kalbina, glosto, nei žaidžia judrius žaidimus. Nustatyta, kad mažoms mergaitėms paprastai tenka daugiau fizinio švelnumo nei berniukams. Šiame amžiuje formuojasi svarbiausios asmenybės savybės, o vaikai greitai perpranta, ko iš jų tikisi tėvai. Jau stebint dvimečius matyti, kad berniukai paprastai rečiau glaustosi prie mamų nei mergaitės.

Amžius: Nuo 3 iki 5 metų

Šiame tarpsnyje lyčių skirtumai žaidimuose ir elgesyje tampa dar ryškesni. Berniukai paprastai yra judresni (hiperaktyvių berniukų yra gerokai daugiau nei mergaičių), savo žaislus ir nuomonę linkę ginti fiziškai. Sunkesnėse situacijose daugelis tokio amžiaus berniukų jau elgiasi „vyriškai“ – užsisklendžia savyje ir neparodo jausmų. Mergaitės tokiais atvejais dažniau „eina pasiskųsti“ – ieško tėvų ar auklėtojos paramos ir paguodos.

Tėvų auklėjimo stilius taip pat išryškėja. Iš mažų berniukų neretai reikalaujama: „Neverk, juk tu vyras!“ Suaugusieji dažnai ragina juos imtis naujų, ryžtingų veiksmų, drąsina bandyti dar kartą, net jei nepasisekė, tarsi įteigdami: „Tu gali pakeisti pasaulį“. Iš mergaičių paprastai nereikalaujama tiek drąsos ir pasitikėjimo savimi. Joms leidžiama ieškoti paramos, pagalbos ir užuojautos pas mamą, todėl jos ilgiau išlieka tvirtai „įsikibusios į jos sijoną“.

Nors tėvų skatinimas suteikia berniukams drąsos, jiems vis dar nelengva atsiskirti nuo mamos, ypač jei trūksta vyriško pavyzdžio (daug mamų vaikus augina vienos, tėčiai daug dirba, darželiuose dirba beveik vien moterys). Todėl galima sakyti, kad emociškai šiuo amžiaus tarpsniu lengviau mergaitėms, gaunančioms daugiau palaikymo ir artumo. Bet vėliau mergaitėms, įpratusioms prie nuolatinės pagalbos, gali būti sunku tapti savarankiškoms.

Amžius: Nuo 6 iki 9 metų

Pradėjus lankyti mokyklą, dažnai lengviau sekasi mergaitėms. Jos geba geriau sutelkti dėmesį, būna stropesnės, lengviau prisitaiko prie mokyklos tvarkos ir reikalavimų (kuriuos dažniausiai nustato mokytojos). Berniukams ramus sėdėjimas pamokose dažnai kelia nuobodulį, jų sąsiuviniai priterlioti, o drausmės ir tvarkos reikalavimai prieštarauja jų prigimčiai. Į pastabas jie neretai atsako agresyvumu ar užsisklendimu. Dėl to mokytojos (ir tėvai) dažnai jais būna nepatenkinti.

Užtat laisvalaikiu berniukai „atsigriebia“: aplinkinių „tetulių“ pykčiui laksto kaip akis išdegę, šėlsta su draugais. Tuo tarpu mergaitės dažniau renkasi ramesnę veiklą: susiranda nuošalią vietelę, pasitiesia paklotėlį ir žaidžia „namais“ su lėlėmis, kartais bandydamos įkalbėti pro šalį pralekiantį berniuką pabūti „tėčiu“.

Tėvai berniukų mokymusi dažniausiai susirūpina tik pasipylus blogiems pažymiams. Tai, kad jų atžala linksniuojamas kaip didžiausias klasės mušeika ar visą popietę pradingsta kieme, neretai nekelia didelio nerimo. O mergaitės ir toliau apgaubiamos tėvų globa, kartais – net perdėta, joms neleidžiama be priežiūros išeiti į kiemą. Taip įsitvirtina auklėjimo formuojami bruožai: judrus, pasauliui atviras berniukas (ekstravertas?) ir tylesnė, ramesnė mergaitė (intravertė?). Tačiau psichologai perspėja, kad demonstratyvus berniukų elgesys dažnai yra tik kaukė – jie vis dar ilgisi tėvų globos, gali jaustis vieniši, jiems sunkiau užmegzti artimus ryšius. Šiuo laikotarpiu ryškėjantys vyrų ir moterų elgesio skirtumai ateityje gali lemti konfliktus šeimoje.

Amžius: Nuo 10 iki 13 metų

Šiame amžiuje lyčių skirtumai tampa dar pastebimesni. Berniukai dažniausiai domisi sportu, kompiuteriais, technika. Mergaitės visur vaikšto su „geriausia drauge“, stebi žmones, pradeda domėtis mada, išvaizda. Jos bręsta anksčiau nei berniukai, todėl dažnai varžosi savo besikeičiančio, moteriškėjančio kūno.

Nors šio amžiaus berniukai akivaizdžiai lėčiau bręsta už bendraamžes, tėvai jiems paprastai suteikia daugiau laisvės, leidžia daug ką spręsti patiems. Su dukromis dažnai elgiamasi kitaip – virš jų ir toliau laikomas „apsauginis skėtis“. Psichologų nuomone, tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl daugelis mergaičių paauglystėje ima save prasčiau vertinti.

Šiuo laikotarpiu tiek berniukų, tiek mergaičių tėvai ypatingą dėmesį turėtų skirti ryšiui su vaiku palaikyti. Vėliau taisyti klaidas gali būti per vėlu. Šio amžiaus mergaitės tėvams paprastai kelia mažiau rūpesčių: geriau mokosi, deramai elgiasi, mandagiai bendrauja. Tačiau tai nereiškia, kad jos neturi problemų. Turi! Tik kitaip nei berniukai į jas reaguoja. Berniukai dažnai savo įtampą „iškrauna“ agresyviu elgesiu, o mergaitės linkusios slėpti neigiamas emocijas savyje. Nereta jų reakcija į stresą – padidėjęs apetitas (dėl ko gali atsirasti antsvoris, o tai sukelia naują stresą) arba skundimasis įvairiais fiziniais negalavimais.

Amžius: Nuo 14 iki 17 metų

Vyresnėje paauglystėje berniukams svarbiausia tampa priklausyti kokiai nors grupei, „chebrai“. Pagal nerašytas paauglių taisykles, jei priklausai grupei, privalai visiškai jai paklusti, už kitokią nuomonę gali būti pašalintas. Grupėje dažnai nėra vietos jausmams ir užuojautai, nes tai laikoma „bobiškomis“ savybėmis. Tai pavojinga, nes bręstantis vaikinas, grupei reikalaujant ar norėdamas įsitvirtinti, gali ryžtis ir labai blogiems poelgiams – pradėti vartoti alkoholį, narkotikus, įsitraukti į nusikalstamą veiklą. Jie dažniau už tai ir baudžiami.

Mergaitės šiame amžiuje lieka ištikimesnės ankstesnėms taisyklėms: joms svarbu dailiai atrodyti, turėti madingų daiktų ir gerą draugę, kuriai galima patikėti paslaptis.

Šeimose su tokio amžiaus vaikais dažni konfliktai. Paaugliai bet kokia kaina gina savo nuomonę ir savarankiškumą. Didelė problema tėvams (ypač tėčiams) tampa augančios dukros seksualumas. Dažnai tėvai labai stengiasi, kad dukra kuo ilgiau nesidomėtų intymiuoju gyvenimu. Berniukams šioje srityje paprastai paliekama daugiau laisvės. Įdomu tai, kad mergaitės, pasielgusios „vyriškai“ (pvz., besimušančios, vartojančios alkoholį), visuomenėje dažnai sulaukia mažiau kritikos nei berniukai, parodę „moteriškas“ silpnybes (pvz., verkiantys, pernelyg jautrūs).

Akivaizdu, kad berniukų ir mergaičių patirtys augant skiriasi. Nors įgimti skirtumai egzistuoja, didelę įtaką daro ir visuomenės primetami lyčių vaidmenys bei auklėjimo stereotipai. Svarbiausia tėvams – mylėti savo vaiką tokį, koks jis yra, skatinti jo stipriąsias puses, padėti įveikti sunkumus ir leisti jam (ar jai) augti laisva, pasitikinčia savimi asmenybe, nepriklausomai nuo lyties.