Perskirta siela trokšta susijungti

Suvokti pasaulio tvarką Rytų žmonėms padeda tikėjimas sielų persikūnijimu. Vakarų ezoteriniai mokymai taip pat kalba apie sielų keliones. Savaip. Anot jų, siela atkeliauja į šį pasaulį, ilgėdamasi pilnatvės, kurią patirs tik radusi savo tikrąją antrąją pusę.

Sielų persikūnijimas- mažai kam žinoma, kad ši tema turi gilias šaknis Vakarų ezoterikos tradicijoje. Paprastai manoma, kad tai- rytietiška egzotika. Tuo tarpu vakarietiški ezoteriniai mokymai apie sielų keliones kalba plačiai ir išsamiai.

Nauja karta- naujas tų pačių sielų „kursas”

Slaptieji mokymai teigia, kad sielų, migruojančių tarp šio- materialaus ir anapusinio- dvasinio pasaulio, skaičius yra pastovus. (Esą vis dažniau gimstantys dvyniai, trejetukai ir ketvertukai yra atsvara abortų madai, kuri trukdo įsikūnyti į šį pasaulį susirengusioms sieloms.) Gyvenimą vienokiame ar kitokiame kūne baigusi siela iškeliauja, kad po kurio laiko sugrįžtų su nauja užduotimi, pajėgi surinkti ir įsisąmoninti naują, sudėtingesnę už anksčiau turėtą, patirtį.

Todėl prabylama apie sielos amžių, t. y. kiek kartų ji buvo įsikūnijusi ir kiek patirties galėjo sukaupti. Jaunos sielos „apgyvento” žmogaus elgesys neabejotinai skiriasi nuo to, kuriame gyvena brandi siela.
Sielos kokybė lemia ir tai, kokį kūną ji gauna konkrečiai įsikūnydama. Nuo sielai „išmokti privalomų” dalykų priklauso žmogaus genetinis kodas, kūno formos, jo fiziologinės bei psichinės savybės. Būtent sielos poreikiai turi įtakos tam, kokiais talentais, išvaizda, lytimi ir pan. pasižymi jai dovanojamas kūnas.
Beje, žmogaus vardas yra raktas, padedantis įminti konkretaus įsikūnijimo mįslę.

Kančia- botagas, genantis aukštumų link

Siela, kuriai pasisekė žemiškajame pasaulyje įsikurti patogiai ir jaukiai, rizikuoja aptingti, užsnūsti. Kad taip nenutiktų, žmogaus gyvenimo kelias nužymimas išbandymais, sunkumais, skaudžiais praradimais… Kokia tos kančios prasmė? Anot ezoterikos aiškintojų, kančia- sielos progreso varomoji jėga, mat trokšdama išsivaduoti iš kankinančios padėties siela ieško kelių, kurie priartintų ją prie dvasios pasaulio.

Kai susitinka dvi tos pačios sielos dalys, pasaulis praturtėja nepaprastai laiminga pora. Nereikėtų manyti, kad tie žmonės būna vienodi- tiesiog jie stulbinamai papildo vienas kitą.

Visas sielas sieja daugybė tiesioginių ir netiesioginių ryšių. Galima sakyti, kad visos būtybės- tai viena milžiniško dydžio dvasinė esybė. (Ją įsivaizduoti lengva pasitelkus savojo organizmo pavyzdį. Juk jį, tokį vientisą ir darniai funkcionuojantį, sudaro milijonai ląstelių.) Tą esybę sudarančios skirtingų lygių sielos gyvena tarsi skirtingais laikais.

Glaudžiai susijusios sielos neišvengiamai veikia viena kitą. Jų tarpusavio santykių taisymas, tobulinimas- puiki galimybė kiekvienai atskirai pažaboti savo egoizmą, išmokti ne tik imti, bet ir duoti.

Kaip sutaikyti laisvą valią ir lemtį

Suvokus sielų persikūnijimų, jų bendrabūvio bei išsiskyrimų dėsningumus, darosi lengviau išspręsti amžinų konfliktų, kylantį tarp žmogaus laisvos valios ir jam skirto likimo.

Gyvenimo pradžioje žmogus iš tikrųjų yra tarsi žaisliukas likimo rankose. Visus jam nutinkančius dalykus lemia iš ankstesnių įsikūnijimų atsineštos klaidos, kurias būtina ištaisyti. Tačiau metai eina, žmogus mokosi, kaupia patirtį ir palengva išsilaisvina iš kadaise jį supančiojusių neteisingų veiksmų. Sielai perėjusį aukštesnį sąmonės lygmenį, likimo pančiai gerokai palaisvėja arba net visai nukrinta. Žmogus tampa nauju, švariu indu, atvertu pripildyti naujo turinio. Nuo tos akimirkos jo nebeveikia praeitis, vadinasi, ir lemtis nebevaldo. Prasideda etapas, kai žmogus tampa savo likimo (būsimo!) kalviu.

O kaip siela? Tuo metu ji labiau išsigrynina, kyla aukštyn, vis labiau priartėdama prie savo tikrosios prigimties, kartu padidindama galimybę darniai susijungti su kitomis sielomis.

Šeima ir… žmogaus sukūrimas

Žmogaus kūną ezoterikos žinovai vadina „sielos marškiniais”. Tačiau „pasiūti” tie „marškiniai” dieviškai tobulai. Juk būtent kūnas leidžia sielai justi turtingiausią šio pasaulio įvairovę, ir tik būdama kūne ji gali šiame pasaulvje būti apskritai.

Kūnas ir materialusis pasaulis neatskiriami. Kūnas atsiranda iš kitų dviejų kūnų sąjungos, santuokos. Kadangi kūnais apsigobusios sielos kuria pasaulį, galima sakyti, kad visas šis pasaulis gimsta šeimoje, kad pasaulis tai dviejų priešingų pradų, vyriškojo ir moteriškojo, susijungimo mylint rezultatas.

Nuo ko priklauso, kokia siela „įžengs” į naujagimį? Ezoteriniai mokymai tvirtina, kad lemiamą įtaką tam turi poros išgyvenimai per sueitį. Kas vyrą ir moterį įstūmė vienas kitam į glėbį: instinktas? Aistra? Meilė?.. Atsakymas į šį klausimą leidžia spėti, kokie jausmai, emocijos, mintys juos persmelkia apėmus susiliejimo ekstazei. Būsena, kurią jie patiria tą akimirką, ir lemia, kokiomis savybėmis apdovanota siela apsigyvens naujai pradėtame kūne.

Kas vyrą ir moterį įstūmė vienas kitam į glėbį: instinktas? Aistra? Meilė?.. Būsena, kurią jie patiria sueities akimirką, ir lemia, kokiomis savybėmis apdovanota siela apsigyvens naujai pradėtame kūne.

Fizinę energiją vaikas gauna iš motinos, t. y. moteriškojo prado- negatyvaus, tamsaus, pasyvaus, inertiško, „trokštančio gauti”. Sielos jėgą vaikui duoda tėvas, t. y. vyriškasis pradas- pozityvus, tvirtas, šviesus, aktyvus, „trokštantis duoti”. Ateinančio žmogaus kūną ir sielą formuoja energija, kurią sueities momentą išspinduliuoja tėvų asmenybės. Naujos gyvybės pradėjimo minutę porą gaubianti agresijos, gašlumo, nemeilės, pykčio atmosfera privilioja sielą, kuriai būtina pereiti „pataisos mokyklą”, kuriai reikia vaduotis iš ydų ir įveikiant sunkumus išsiugdvti vertingas savybes. Jeigu susijungti du žmones, vyrą ir moterį, pastūmėjo tik troškimas patenkinti kūno geidulius, noras patirti fizinį pasitenkinimą, galima neabejoti, kad ryškiausias jų pradėto vaiko bruožas bus egoizmas ir savanaudiškumas. O štai pora, kurią sieja stipri meilė, abipusė pagarba bei savitarpio supratimas, savo vaikui išrūpina pačiomis kilniausiomis savybėmis apdovanotą sielą.

Tą momentą, kai besimylintys vyras ir moteris tampa tėvais, jie atveria kelią sielai, kuri jų gyvenimo taurę papildys laime arba kančia. Manoma, kad vaiko gimimas atneša laimę tiems, kurie yra tikroji (kosminė) sutuoktinių pora.

Kaip surasti savo tikrąją porą

Tikrąją sutuoktinių porą vakarietiška ezoterika lygina su šakomis, išaugusiomis iš vieno kamieno. Tas „kamienas” stiebiasi iš dvasinės realybės, kur prieš įsikūnydamos vyro ir moters sielos buvo viena. Dvasios pasaulyje visos sielos gyveno pilnatvėje. Dažnai jos apibūdinamos kaip belytės, nes vienodai svarbus buvo tiek jų vyriškasis, tiek moteriškasis pradai. Prieš iškeliaudamos į materialųjį pasaulį, sielos buvo perskirtos į dvi dalis: taip atsirado vyriškoji ir moteriškoji (dešinioji ir kairioji) sielos pusės, paprasčiau sakant, vyras ir moteris. Tik daug vėliau šį principą žemiškajame pasaulyje išreiškė Adomas ir Ieva.

Kai susitinka dvi tos pačios sielos dalys, pasaulis praturtėja nepaprastai laiminga pora. Nereikėtų manyti, kad tie žmonės būna vienodi- tiesiog jie stulbinamai papildo vienas kitą, idealiai vienas kitam tinka. Deja, jokioje kartoje tikrųjų porų nebūna daug. Mat paprastai tikrosios puselės susitinka tik tuomet, kai ir viena, ir kita būna išėjusios visus joms privalomus „mokslus” ir iki galo ištaisiusios savo trūkumus. Pasitaiko, kad „dvasinės brandos atestatą” jau gavusi sielos pusė sugrįžta į materialųjį pasaulį vien tam, kad surastų ir padėtų sparčiau taisytis antrajai (šį teiginį galima iliustruoti visai neromantišku pavyzdžiu šeimos, kur vyras ir žmona atrodo vienas kitam pridarą tik vargo. Tačiau kas žino, gal kaip tik tokios pamokos kuriam nors iš jų tetrūksta, kad visiškai išgrynintų savųjų dvasių ir pagaliau galėtų pereiti į aukštesniuosius pasaulius).

Atsitiktinių santuokų nebūna

O kaipgi tie milijonai, milijardai vyrų ir moterų, kasdien susitinkančių, susijungiančių į „netikras” poras, kuriančių šeimas?..

Anot slaptųjų mokymų, visatoje nėra nieko atsitiktinio. Atsitiktinumų nebūna ir žmonių gyvenime. Viskas, kas mums nutinka,- anksčiau (gal net labai tolimoje praeityje, ankstesniuose įsikūnijimuose) padarytų veiksmų, puoselėtų minčių ir jausmų rezultatas. Taigi ir žmonės, kuriuos sutinkame savo kelyje, dažniausiai jau iš anksčiau yra vienaip ar kitaip su mumis susiję. Jeigu ryšį tarp dviejų sielų įsivaizduotume kaip grandinę, tai santuoka tam tikroje atkarpoje būtų viena ją sudarančių grandžių. Jos negalima laikyti nei atsitiktine, nei netikra. Ko gero, tokią sąjungą tiktų pavadinti laikinąja. Tiesiog tai atkarpa kelio, kuris veda į galutinį tikslą. Juo šis tikslas arčiau- juo svarbesni įvykiai, lemtingesni pasirinkimai, sielai reikalingesni ryšiai pripildo žmogaus gyvenimą. Juo daugiau brandos įgyja siela- juo rečiau stabteli prie laikinų ryšių. Ji sparčiai žengia pirmyn, ir pavyti ją, susigretinti bei eiti šalia gali tik tokio pat lygio siela. Natūraliai ratas, kuriame mėginama rasti savo antrąją pusę, siaurėja. Mažėja ir galimybė apsirikti.

Bilietas palaimon „išrašomas” vyriškosios pusės vardu

Įdomu tai, kad tikrosios poros susitikimo bei susijungimo sėkmė labiausiai priklauso nuo vyro sielos kokybės. Ezoterikos žinovai sako, jog taip yra dėl vyriškosios sielos pusės aktyvumo, kuris duoda galimybę sukaupti daugiau ir įvairesnės patirties; antra vertus, tai – daugiau ir didesnių klaidų, kurias sunkiau ištaisyti.

(Beje, vyriškoji siela tik sąlygiškai tapatinama su vyru, t. y. vyro kūnu. Manoma, kad vyriškų savybių turtinga siela gali apsigyventi ir moters kūne. Esą tokią sielą turinti moteris negali turėti vaikų, o jeigu ris dėlto gimdo, tai- tik mergaites.)

Neatsikračiusi ydingų savybių, vyriškoji siela neįstengia nei surasti savo tikrosios antrosios pusės, nei su ja susijungti. Trumpai tariant, kol deramai nesubrendo vyriškoji tikrosios poros pusė, perskirtoji siela negali susigrąžinti pirmapradės vienybės ir sugrįžti į palaimingą dvasios pasaulį.