Paliktieji- kaip jiems gyventi…

Dar net nepradėję su kuo nors draugauti, jie nuo pat pradžių žino, kad bus palikti. Šitas žinojimas kartina jiems draugo paieškas. Jie liguistai reaguoja, kai potencialus partneris kokį vakarą atsisako eiti kartu į kiną- aha, vadinasi aš jam nepatinku. Normaliai save vertinantis žmogus pamanytų, kad jo draugas tą vakarą turi darbo arba negali atidėti iš anksto suplanuotų reikalų. O jie taip kenčia nuo minties, kad bus atstumti, jog net nesiryžta padėti pastangų, kad patiktų.

Kai labai pavargsta nuo savo nepatikimo, metasi prie pirmo pasitaikiusio žmogaus- karštligiškai Kad tik šis priimtų, atleistų visus trūkumus, nekritikuotų. Jų siela ilgisi švelnumo, bet patys jie niekada nejaučia, kad eina į priekį kaip buldozeriai, neleisdami kitam su jais nei apsiprasti, nei pasverti, ar norėtų draugauti. Jie ištroškę meilės ir taip išsikankinę dėl to, kad jos negavo, jog nesutinka laukti.

Daugelis iš jų- vyrų ir moterų- iš tiesų žavūs žmonės, verti meilės ir pagarbos, tačiau padaro klaidą pačioje santykių užuomazgoje, nes užpuola kitą žmogų su uragano smarkumu. Jausmų veržlumas yra jų piktoji lemtis.

Moterys

Sulaukusios dėmesio ženklo, kuris dažnai tėra tik paprastas mandagumas, jos linkusios šuoliuoti mintimis į priekį ir nepaprastai viską sureikšminti. Kai tau sako, kad raudona suknelė tinka, kartais juk tiek ir tereiškia: tau tinka raudona spalva. Fantazijomis linkusi gyventi moteris tuoj pat mintyse modeliuoja veiksmą į priekį: kaip ji persijuos plaukus raudonu kaspinu, ir po popiečio arbatos popieriais apverstame kabinete kolega pakvies ją pasivaikščioti. O gal net į kokio draugo tuščią butą- tokiame amžiuje vyrai juk jau įgiję išradingumo. “Toks” amžius gaIi būti keturiasdešimt, bet ir dvidešimt penkeri- tikėjimas fatalizmu priklauso ne nuo metų, o nuo prigimties.

Visą vakarą moteris skendi fantazijų rūke: kaip jis pasilenks prie jos ir atsargiai atriš kaspiną: tas vietas rytą stipriai išsikvėpina. Du kartus keičia mazgo formą. Atsargiai įsimeta į rankinuką naujas kojines- jei netyčia bėgtų akis. Ilgai negali užmigti: įsivaizduoja, kaip jis apkabina, siekia lūpomis jos kaklo odos. Ji virpa nuo drėgno prisilietimo, bet paskutinę akimirką išsilenkia: visi žino, kad lengvai prieinama prekė nevilioja. Labai smagu būti geidžiamai, bet ji duos suprasti, kad jo dėmesys jai nėra labai reikšmingas. Užmiega laiminga, įsitikinusi, kad rytojus taps tikrąja jos triumfo valanda.

Rytojaus dieną jis vėluoja į darbą- ateina kažkoks susimurkšlinęs, burbteli po nosim „labas rytas” ir įkiša nosį į kompiuterio ekraną. Kiek pažvalėja, kai jam kažkas paskambina. Ji iš paskutiniųjų bando įsiklausyti į intonacijas ir nustatyti, ar tai kartais ne moteris. Jis vis linksmiau juokiasi, kol jai galutinai subjūra nuotaika- laimė jis baigia kalbėti ir patrynęs rankas vėl sulenda į ekraną.

Visos jos viltys- popietinis kavos gėrimas. Dar sykį nubėga pasikvėpinti, pasitaiso plaukus ir apžiūri raudonąjį koketiškai sumegztą mazgą. Kai grįžta į kambarį pasitempusi ir kiek paraudusi nuo pastangų apstulbinti, jos būseną pastebi kolegė. „Mūsų Iveta įsimylėjo!”- mesteli kuri nors, nieko blogo nemanydama. Jis net galvos nepakelia.

Kai visi susirenka prie stalo, jis pareiškia, kad šiandien kavos negers- skauda skrandį. Geriau nusipirksiąs butelį pieno! Apsivelka lietpaltį ir kaip niekur nieko išeina savais keliais.

Diena aptemsta. Moteris vos sulaiko ašaras. Kai jis ir parėjęs neprataria jai nė žodžio, į dienos pabaigą ji nekenčia jo visa širdimi. Namo eina kaip žemę pardavusi. Vakare įsikniaubia į pagalvę, bijo net pagalvoti, ką prarado- tą įsivaizduotą, pačios susikurtą vaizdą, kaip jis atriša raudoną kaspiną ir lenkiasi jos pabučiuoti.

Jis, žinoma, ne neįtaria apie šitas kančias. Spokso nuobodžias futbolo varžybas per televiziją, baigdamas jau antrą alaus butelį ir galvoja, kam čia galėtų paskambinti. Paskambinti jai nė į galvą nešauna- visada buvo niekuo neišsiskirianti moteriškė.

Laiškas

Jos būsena tragiška. Ji iki smulkmenų numatė, kaip elgsis tada, kai jis pradės atkakliai jos siekti, bet nėra pasirengusi visiškai kitokiai įvykių eigai. Nekompleksuotas žmogus sugebėtų pasišaipyti iš savęs, kad nuskuodė į priekį vaizduotės sparnais, ir jei iš tikrųjų trokšta to, ką neatsargiai mintyse susikūrė, pasistengtų bent kiek patikti.

Tuo tarpu ji mano, kad tai tikra neteisybė jos atžvilgiu. Užuot pasakiusi jam komplimentų apie jo neabejotinus profesinius sugebėjimus, ji jaučiasi įžeista ir elgiasi kaip pasipūtusi varlė. Į savaitės pabaigą tai ima kristi į akis net niekuo dėtiems bendradarbiams. Kažkas net paklausia. ar ji nesusirgusi. Jis vienintelis neįtaria esąs klaikios jos būsenos priežastis.

Penktadienio vakarą jis staiga pakelia akis nuo brėžinio ir pasiklausia, ar ji nežinanti, ką šiandien rodo Akademinis dramos teatras. Palaikiusi tai kvietimu, ji paslaugiai puola ieškoti repertuaro. Žvilgtelėjęs į repertuarą, jis atsainiai taria: “Fui, kokia nuobodybė!” Ir parašo nuosprendį jos savaitgaliui- ji kentės kaip dar niekada iki šiol nekentėjo, analizuos kiekvieną jo intonaciją ir mimiką, visa tai prisitaikydama sau ir nesuprasdama, kodėl jis toks abejingas.

Sekmadienio vakarą ji jaučia, kad ilgiau nebeatlaikys, ir nusprendžia parašyti jam laišką- tebūnie po to nors ir tvanas. Jai atrodo, kad blogiau būti jau nebegali ir kad tik nuoširdus laiškas dar pajėgtų ją išgelbėti.

Srautas

“Aš žinau, kad tavo rankos švelnios ir stiprios. Noriu ar nenoriu- ilgiuosi jų. Negi esi aklas ir nepastebi to? Rikiuodama savo svarbius darbus ir nesvarbius darbelius, mąstau apie prisilietimo galią. Mano oda tvinksi- jaučia tavo prisilietimus per atstumą, mus skiriantį stalą. Nenoriu, kad nutoltum. Glostydamas plaukus, skruostą, rankas, paglostytum sielą- esmių esmę”.

Kai jis rytą randa šitą laišką ant savo stalo, pirmiausia pamano, kad kas nors iš linksmų plaučių kolegų iškrėtė jam pokštą ir kambaryje tuoj pasigirs arkliškas žvengimas. Bet kitoje stalo pusėje išvydęs jos baikštų žvilgsnį ir susigūžusią povyzą, staiga pastėrsta, kad šitai, ko gero, ne pokštas. Taip staiga užkluptas, jis visai nepasirengęs romanui.

Neišmanydamas, ką pasakyti, apsirengia ir išeina pasivaikščioti, nors turi skubaus darbo, kurio negali atidėlioti. Ir atsitik tu man šitaip. Pradeda apie ją galvoti. Žmogus kaip žmogus. tai yra buvo, kol neparašė šito idiotiško laiško. pasvarsto, ar norėtų su ja permiegoti. Nežino. „Ko gero pasipiltų dar ne tokie laiškai”,- pamano. labiausiai pasaulyje nemėgsta sentimentalių istorijų, kurios baigiasi banaliomis ašaromis. „Na ir dienelė!”- nusipurto. Paskui sugalvoja paprastą,- jam pasirodo, labai protingą išeitį: juokais parašyti atsakymą ir apsimesti, kad palaikė jos laišką kvailu pokštu.

Atsakymas

“Lepečkėli, miela mergaite, nežiūrėk į mane išplėstomis priekaištingomis akimis taip, tarsi už minutės tau iš skausmo plyštų širdis. Pasidairyk kur geresnės kulinarijos ir nusipirk riebų torto gabalą: saldumynai labai gerai gydo nesaldžias žaizdas. Kai šveisi, priminsi man skaniai kemšantį meškiuką, kuris valgė, kol sprogo. Nebūk tokia gležna ir pažeidžiama- man patinka tik storulės. Tau vienintelei šiame kabinete (ir šiame Vilniaus miestelyje) kasdien nutinka netikėtų dalykų, kurie užgniaužtų kvapą mūsų viršininkui, o tu juos kaip niekur nieko barstai man”.

Jis naiviai mano, kad išsisu­ko iš kvailos padėties.

Atleista

Ji perskaito šitai be šypsenos veide. Jos bruožai švelnėja ir tampa kažkokie pernelyg glotnūs. Atlaidumas yra mylinčios moters požymis. Tai kas, kad jis nekreipė į ją jokio dėmesio du mėnesius- nepastebėjo nei naujų batelių, kuriems ji taupė, nei ką dėvi, nei kaip kaitalioja makiažą. Ji žiūri į jo vaikišką veidą ir žino, kad jo buvimas yra stebuklas. Šitas laiškas įrodo, kad jis irgi neabejingas- argi galėtų abejingas žmogus pavadinti ją lepečkėliu? Ji pasirengusi atleisti jam ryšius su kitomis moterimis, apie kuriuos nieko tikro nežino, bet nujaučia. Taip, mano ji, jis yra lengvabūdiškų santykių mėgėjas. Iš jų paskui kapstosi teisindamasis ir aiškindamasis, nes jam gaila moterų, kurios į jį kabinasi. Pats nori pažinti moterų kuo daugiau. nes jos visos skirtingos. Taip vaikas godžiai siekia naujo žaislo. Jeigu turėtum tik vieną “žaislą”, jį reikėtų branginti. Vienintelę moterį tektų guosti, matyti, kaip ji atrodo, kai būna pavargusi, maldyti jos žaizdas, nepastebėti silpnybių. Aišku, toms paliktosioms jis siūlo draugystę. Ir tai darydamas visai neveidmainiauja, nes žino, kad labai nudžiugs po ilgesnio laiko susitikęs gatvėje: argi neįdomu išgirsti, kaip jos gyvena. Gaila tų, kurios suka akis į šalį, bėga į kitą gatvės pusę arba žvelgia į jį su skausminga viltimi- juk jie senai viską išsiaiškino. Bet dabar, kai atsirado JI, jos turėtų suprasti, kad žmonių santykiai kinta.

Moteris žvelgia į išsvajotąjį iš arti, vos per stalą,- mylinti, suprantanti, viską atleidžianti ir pripažinta. Jam palengvėja nuo tokios taikios reakcijos: ačiū Dievui, ji, pasirodo, turinti humoro jausmą ir jokia ašaringa scena čia negresia.

Kai jis pasiima apsiaustą ir ketina išeiti, taip nieko jai nepasakęs ir niekur nepakvietęs, ji užsikniaubia ant stalo ir pratrūksta isteriškai raudoti nuo susikaupusios įtampos. Aplinkiniai apstulbsta, jis neria lauk, mintyse keikdamas visas isteriškas bobas, kupinas fantazijų.

Sušveičia bare kiaulės koją, išlupa du alaus ir, eidamas namo, galvoja apie tai, kad negalėtų artimai bendrauti su moterimi, kuri stingsta iš baimės, ar jis teiksis ją pamilti.

Vilionė

Jis norėtų sutikti moterį, kuri juo susidomėtų, bet iš sykio neleistų suprasti, ar jis jai patinka. Kuri prisileistų jį per žingsnelį, o kitą dieną kokiu nors veiksmu parodytų, kad šitai nieko nereiškia: jūs apsirikote, pone, per gerai apie save manote. Kai jisai kiek sunerimtų, ji pultų į glėbį kaip laukinė, žadėdama aistrą, ilgesį, ateitį, o kai tik pamatytų, kad jį visiškai pavergė,- pasijuoktų.

Gatvės gale jis pamato figūrėlę, įsisupusią į ilgą paltą, ir nuseka paskui tą, kuri nė neketino nieko iš jo norėti.