Tėvystė

Brolis ir sesuo vaikystėje

Draugėje jie dažnai pykstasi, o vos išsiskyrę tuoj pat pasigenda vienas kito. Jų bendravime galioja tik vaikams suprantamos ir priimtinos taisyklės. Jie mokosi vienas iš kito- dažnai mėgdžiodami arba savitai improvizuodami. To neišmokys joks pasaulio mokytojas, ji – vieno kraujo vaikai: broliai ir seserys.

Dažnai mamos skundžiasi, girdi padūkę tie mano vaikiai, nuolat riejasi, kažko nepasidalija, namie- vis triukšmas ir peštynės. Bet ar tikrai visada? Ar nebūna valandėlių, kai vaikų nė nepastebėsi: jie suglaudę galveles kažką konstruoja, stato arba varto spalvotą knygelę? Tuomet norisi čiupti fotoaparatą ir įamžinti palaimingos ramybės akimirką.

Mielosios, atminkite, kad jūsų vaikai kiekvieną minutę bendrauja semiasi vienas iš kito vertingiausios ir būtiniausios informacijos.

Savas…

Jūsų „sauskelnių” amžiaus mažylė guli vežimėlyje. Prie jo prieina būrys jūsų pažįstamų. Ir tame būryje penkiametis berniukas. Žinote, kur nukryps jūsų mažiuko akys? Būtent į jį. Vaikui reikia kito vaiko. Ir jeigu šeimoje yra vyresnis broliukas ar sesutė, mažasis žmogutis tiesiog nenuleis nuo jo akių.

Tad kai jūsų vyresnėlis pasiteiraus, kodėl gi nė metų neturintis mažasis broliukas visą laiką kartu su juo juokiasi, ne­jau jis jau supranta kodėl, tiesiog paaiš­kinkite savo vaikui, kad mažiukas visa savo esybe nori pasidalyti jo džiaugsmu.

Psichologai teigia, kad mažylis intui­tyviai jaučia šalia esantį kitą mažą žmogų ir jį traukte traukia prie jo. Tik pažvelkite, kaip vaikai moko vieni kitus, sakykim, važiuoti dviračiu. Tėtis visą dieną plušėjo rodydamas, kur yra pedalas, kaip reiktų jį minti, kaip sukioti vairą- jokio rezultato! Vos tik kieme pasirodė jo atžalėlės bendraamžis- kažką burbtelėjo, kažką pa­rodė- vaikis- ant dviračio… ir numynė.

Štai kaip. Vaikai tarpusavyje bend­rauja visiškai kitaip negu su tėvais. Jie gali šimtą kartų pakartoti tą patį veiksmą ar judesį, frazę ar žodį- ir jiems nenusibos, nes vaikai mąsto vaikiškai, o suaugusieji- logiškai. Todėl pastarieji tiesiog nugeibtų perdien mėgdžiodami vaikus.

Jauniausias šeimos narys būtinai mėgdžios savo pirmtaką, ugdydamasis savarankiškumą ir tuo reikalaudamas iš tėvų mažiau dėmesio: juk viską paaiškinti ir padėti jam gali vyresnis broliukas ar sesutė. Taigi mažieji tarsi mato ir suvokia pasaulį brolio ar sesers akimis.

Mamos dažnai stebisi, kai jaunėliai anksčiau už vyresnėlius išmoksta apsirengti, susivarstyti batų raištelius ar išsivalyti dantis. Nieko čia stebėtino. Protingai sako liaudies išmintis: „Užaugink vyresnįjį vaiką, jaunėlis pats užaugs”. Juk tikrai lengviau ko nors išmokti, kai šalia matai gyvą pavyzdį, o ne klausaisi tegul ir tikrai protingų pamokymų.

Image by Freepik

Pasitikėjimas

Kaip žinia, vyresnėlis vaikas, atsiradus jaunesniam broliui ar sesei, privalo susitaikyti su tėvų dėmesio, ligi šiol pri­klausiusio tik jam vienam, dalybomis. Tiesa, iš pradžių būna sunku, pikta ir ap­maudu, bet vėliau- netgi miela. Vyres­nėlis suvokia savo svarbą šeimoje: juk jis, o ne mažylis jį globoja, jis juo rūpinasi, tėvai juo pasitiki ir patiki prižiūrėti brolį.

Vaikams labai svarbu, kad tė­vai pripažintų jų autoritetą. Štai trylikametė Monika džiaugiasi, kad ma­ma labiau pasitiki ja, nei devynerių metų sesute. O bendraudama su sese Monika jaučiasi lyg būtų jos mama. Šaunu! Beje, šios mergaitės- labai skirtingos. Tačiau jos puikiausiai tarpusavyje bendrauja. Jų mama džiaugiasi, kad tyli ir uždara vy­ esnėlė Monika semiasi drąsos ir gyvy­bingumo iš linksmos kaip vijurkas Linutės. Štai poezijos skaitymo konkurse Monika pasikliovė tik Linos niukstelėjimu, girdi, laikysiu už tave kumščius ir viskas bus gerai. O dažnus mažosios kap­rizus neretai sutramdo tylus, bet tvirtas sesės „liaukis”.

Jeigu šeimoje auga skirtingų lyčių vaikai, greičiau formuojasi jų supratimas apie lytinius skirtu­mus. Jie anksčiau susidomi, kuo berniu­kas skiriasi nuo mergaitės ir kodėl taip yra. Be to, tokie vaikai darželyje ar mo­kykloje lengviau bendrauja su priešingos lyties bendraamžiais.

Ir… apie lytinio auklėjimo keblumus. Viena mama pasakojo, kaip ji aiškino sa­vo vaikams, kodėl reikia kastruoti jų kati­ną: po to jis būsiąs geresnis ir nebesibraižys. Nustebusi dukra pastebėjo, girdi, galbūt vertėtų iškastruoti ir mažąjį broliu­ką, tuomet jis nebebūtų toks neklaužada ir mušeika.

Keletas vaikų namuose- daugiau rū­pesčių, konfliktų, konkurencijos. Bet ir daugiau įvairovės!

O man?!

Vyresnėlė Laura jau seniai turėjo šok­dynę, jaunėlei ją nupirkau tik vakar. Kaip aikštingai Laura papūtė lūpas ir ne­ patenkinta išpyškino:
– O man? Ir aš tokios noriu.

Ilgai teko įrodinėti, kad sesės šok­dynė niekuo nesiskiria, kad dabar abi tu­rės po savo žaislą.

Vaikai visada nori lyderiauti, kad ir užkariaujant motinos meilę. Jie būtinai aiškinasi, ką truputį truputį labiau myli mama. Ir nelengva įtikinti, kad mama abu myli vienodai, kad jie abu labai brangūs ir mieli. Dažnai brolis nori būti pranašes­nis už seserį. Sesuo, matydama, kad ma­ma žavisi sportuojančiu sūnumi, seka jo pavyzdžiu- nori būti panaši į brolį. Vėlgi savotiška tyli konkurencija. Bet vaikiška konkurencija vėliau išauga į tarpusavio supratimą ir abipusę pagarbą.

Dar vienas labai svarbus „O man?” aspektas. Psichologų nuomone, negalima atsainiai numoti ranka į sunkų vaikų ben­dravimą, t.y. tarp vaikų kylančius kon­fliktus. Dažnai kylantys ir neiš­sprendžiami konfliktai „užaugi­na” kalną neigiamų emocijų, ku­rios vėliau giliai nusėda brolio ir sesers sieloje. Todėl tėvai privalo tak­tiškai ir laiku įsikišti į vaikų ginčą. Tie­siog išaiškinti jiems, kad iš kiekvienos, netgi pačios konfliktiškiausios, situacijos galima rasti išeitį, kad pykčiu ir riksmu nieko nepasieksi- tik įskaudinsi artimą žmogų ir patį save.

Vaikai visada turi suvokti, kad jie- vieno medžio šaknys, patys artimiausi žmonės, galį visada pasikliauti vienas ki­tu. Jie- vieno kraujo, vadinasi, nieko ar­timesnio nėra.

Taip pat skaitykite
Close
Back to top button

Adblock Detected

Please consider supporting us by disabling your ad blocker