Keturių kantonų ežeras- Šveicarijos širdis
„Kai Dievas tvėrė pasaulį, vieną iš savo angelų pasiuntė pripilti vandens į nuostabius Italijos ežerus. Angelas, skrisdamas virš Alpių, užkliuvo už vienos viršūnės, skėstelėjo rankomis ir dieviškojo skysčio sklidinas indas išsiliejo į slėnį. Taip atsirado nežemiško grožio ežeras, savo forma primenantis kryžių”. Maždaug tokią Keturių Kantonų ežero istoriją išgirsta kiekvienas apsilankęs turistas.
Biurgenštokas
Šis miestelis garsėja seniausiu Europos viešbučių kompleksu. Kalvotas, miškais apaugęs pusiasalis- unikali vieta poilsiui nuošali ir kartu nestokojanti jokių civilizacijos gėrybių, tiesa, už jas tenka nemažai sumokėti. Žodžiai „ekologiškai švari vieta” Biurgenštoke- ne reklaminis šūkis, o tikra tiesa. Švarus, lengvas, šiek liek išretėjęs oras ir ramina, ir suteikia jėgų. Juokaujama, kad šveicarai galėtų j| eksportuoti kaip vaistų nuo nemigos, nuovargio, depresijos. Juokai juokais, tačiau Biurgenšloke vykusioje mokslinėje konferencijoje buvo įrodyta, kad šios vietos energetinis laukas neįtikėtinai teigiamas
Tai pajunti savo kailiu, užtenka vieną naktį pernakvoti Biurgenštoke, ir pasijunti toks žvalus, tarsi būtum atsimiegojęs už visą mėnesį. Tada kojos pačios neša ką nors veikti. O veikti tikrai yra ką! Daugelis gyvenimo išlepintų užsieniečių visą dieną neišeina iš viešbučių- čia pat esančiuose sveikatos ir grožio kompleksuose kedena plunksneles. Tačiau tai turbūt pats neįdomiausias laiko praleidimo būdas užuot iki kaklo pasinėrus į purvą tviskančiame talasoterapijos centre, verčiau patraukti vos įžiūrimais takeliais. Jeigu kilsi į viršų, atsidursi akmenuotame Hameršvande (tai aukščiausias pusiasalio kalnas). Jeigu leisiesi žemyn, prieš akis atsivers žaliuojantis Alpių slėnis, kur ne kur pribarstytas skrupulingai tvarkomų sodybų, sūrinių, fermų. Žmonių beveik nematyti, užtat karvių kiek tik nori. Jos tikrai tokios kaip paveikslėliuose- melancholiškos, sočios, su didžiuliais varpeliais po kaklais. Į pašalinius visai nekreipia dėmesio: susikaupusios „gamina pieną”. Tarsi žinotų, kad būtent jos- šveicarų pasididžiavimas. Rytais Biurgenštoką žadina ne paukščių čiulbėjimas, o… karvių pakaklėse tilindžiuojantys varpeliai.
Jei nepatinka vaikščioti pėsčiomis, galima sėsti ant dviračių (viešbučių svečiai jais naudojasi nemokamai) ir minti pedalu puikiai įrengtais dviračių takeliais. Iki aplinkinių miestelių tik pusvalandis spartaus važiavimo. Beje, gali paaiškėti, kad atsidūrei kitame kantone. Automobiliu iki Liucernos- 20 min. kelio. Iki didesnių Šveicarijos miestų Ciūricho, Bazelio, Berno, Ženevos- galima nuvažiuoti per valandą- pusantros. Be to, Biurgenas- vienas iš nedaugelio kalnų kurortų, turinčių savo malūnsparnį. Tik turėk pinigų, akimirksniu atsidursi bet kurioje Šveicarijos vietoje.
Tačiau daug kas negaišta laiko nei pasivaikščiojimams, ne pasivažinėjimui dviračiu. Jie Iipa į senovinį raudoną funikulierių ir leidžiasi į Kerziteną- nedidelį kaimelį Alpių papėdėje.
Keturių kantonų ežeras
Neišdildomų įspūdžių palieka plaukiojimas garsiuoju ežeru. Turistai plukdomi dvidešimčia išties unikalių garlaivių. Seniausieji statyti 1901,1902 ir 1913 m. Jie juda girgždėdami, lėtai ir oriai- tikra „laiko mašina”, sugrąžinanti į praeitį. Nors išblizgintas tų senukų interjeras ir autentiškos XX a. pradžios detalės traukte traukia akį, verta apsidairyti ir plačiau: už kiekvieno posūkio peizažas keičiasi, nesinori ko nors pražiopsoti. Pro šalį praplaukia nedideli miesteliai. Jų bažnyčių bokštus keičia dangaus mėlynė, šią uolų masyvai, dar posūkis- ir vėl Alpių pievos su „privalomomis” karvėmis. Kiekvienas miestas, kuriame sustoja garlaivis, turi savo veidą. Prieplaukoje galima išlipti ir paklaidžioti Liucernos, Vitznau ir kitų miestelių gatvelėmis. Beje, po Keturių Kantonų ežerą turistai plukdomi visus metus, nes jis neužšąla ir žiemą.
Liucerna
Šveicarai labai didžiuojasi šio miesto senamiesčiu. Iš tikrųjų nedaug pasaulyje vietų, išsaugojusių autentiškas viduramžių gatveles, freskomis puoštus namų fasadus. Liucernos „vizitinė kortelė”- dengtas medinis Kapelos tiltas. Trikampiai piešiniai tilto pastogėje vaizduoja svarbiausius miesto ir visos šalies įvykius. Liucernoje yra ir garsusis Šveicarijos transporto muziejus. „Ledo sode” galima pamatyti fantastiškų formų uolų. Tai- ledynmečio palikimas. Mat prieš 20 mln. metų apylinkėse, kur vėliau buvo įkurta Liucerna, buvo atogrąžų zona. Užėjęs didysis ledynmetis sukūrė tai, ką šiuo metu šveicarai noriai rodo turistams.
Pilato kalnas
Kas galėtų praleisti progą stačiausiu pasaulyje keltu pakilti į Pilato kalną, kurio aukštis -2310 m? Kaip ir Keturių Kantonų ežeras, šis kalnas apipintas legendomis. Pagal vieną, jo pavadinimas kildinamas iš biblinio Pontijaus Piloto: esą šioje vietoje ilsisi jo palaikai. Kita legenda gąsdinama, kad pačioje kalno viršūnėje gyvena baisus drakonas. Tačiau ir be šių bauginimų atsidūrusiems kelto kabinoje turistams pakankamai baisu. Silpnų nervų žmonėms verčiau nerizikuoti keltis. Galima kilti į kitą-Rigio- viršukalnę, dar kitaip vadinamą Kalnų Karaliene. Manoma, kad nuo jos atsiverianti kvapą gniaužianti Alpių panorama įkvėpė ne vieną garsų poetą. Jiems, vargšeliams, turbūt tekdavo gerokai plūktis, kol pasiekdavo viršūnę. Šiandieniniams turistams paprasčiau- tereikia nusipirkti traukinio bilietą. Mat Rigis- pirmasis kalnas Europoje, į kurio viršūnę nutiestas geležinkelis. Romantiškiems žmonėms nors kartą gyvenime verta Rigyje sutikti saulėtekį- patirtas įspūdis ilgai neišdils iš atminties. Beje, tekančios saulės vaizdas matomas nuo šio kalno, laikomas nacionaline Šveicarijos vertybe.
