Kai darbas tampa narkotikais

Prasidėjo atostogų metas. Ne viena moteris, užuot kur nors nuvykusi, nuspręs likti namie- juk tokia daugybė nebaigtų darbų. O gal netgi nesiryš atostogauti, nes be jos neva visi darbai sustos. Ar verta aukotis? Ar tos, kurios nuolat paskendusios darbuose, visada bus sveikos? Juk ne mažiau už darbą žmogui svarbus poilsis, bendravimas su artimaisiais, laisvalaikis ir, žinoma, kelionės.

Darbas ar manija

Viurcburgo universiteto Psichoterapijos ir medicinos psichologijos instituto darbuotojai Christianas Schneideris ir Karlas Ernstas Buhleris ėmė tyrinėti lig šiol negirdėtą dalyką; darbomaniją, dar vadinamą darboholizmu. Jie nusprendė, kad nepaliaujamas veržimasis dirbti nėra jokia dorybė, greičiau liguistas potraukis (kaip alkoholizmas ar narkomanija), o per daug dirbantis žmogus sugriauna save fiziškai, psichologiškai ir socialiai. Mokslininkų nuomone, nepaprastai sunku įveikti piktnaudžiavimą darbu- šiaip ar taip darbas siejamas su pripažinimu ir materialine gerove.

Pirmiausia liguistu potraukiu dirbti susidomėta JAV. Remiantis žodžio „al­koholizmas” analogija atsi­rado žodis „darboholizmas” („Workoholism”), o žmogus, turintis liguistą polinkį daug dirbti, pavadintas „darboholiku”.

Lig šiol tyrinėtojai nėra vienos nuomonės, kaip atsiranda darboholizmas: vieni įsitikinę, kad šį liguistą potraukį lemia gyvenimo būdas,- žmogus pasineria į darbą stokodamas asmeninių ryšių arba jiems nutrūkus, nesugebėdamas dirbti kartu su kolegomis ir dalytis pareigomis.

Darboholiozmas, jų supratimu, gali darboholikui suteikti džiaugsmo ir pasitenkinimo.
Kiti nurodo, kad žmogus taip elgiasi nesąmoningai, tarsi apsėstas griebiasi vis daugiau darbų, visai nesusimąstydamas apie padarinius. Darboholikas trokšta tik dirbti. Jis jau nesugeba atsipalaiduoti, mėgautis laisvalaikiu arba ieškoti naujų pomėgių.

Darboholizmas nesusijęs su pinigų siekimu

Mokslininkams kyla daugybė klausimų, į kuriuos jie kol kas neturi jokių atsakymų.

Kas bus, kai tėvų meilės ir palankumo namuose vaikas galės tikėtis tik pasiekęs gerų rezultatų kokioje nors srityje, o pripažinimo ir dėmesio visuomenėje- tik sulaukęs kokios nors sėkmės? Ar vėliau toks vaikas netaps darboholiku?

Ar darboholikai nemėgdžioja savo tėvų, kurie emocijas iškeitė į nepabaigiamus darbus?

Beje, tyrinėtojai yra įsitikinę, kad materialinės gerovės siekis tik retais atvejais gali išprovokuoti darboholizmą.

Ar galima įveikti tokią maniją

Darbomaniją- kaip ir alkoholizmą ar narkomaniją- ne taip lengva įveikti. Tyrinėtojai įsitikinę: manija truks tol, kol žmogus nepripažins savo klaidingo požiūrio į darbą.

Deja, paprastai žmogus susigriebia tik tada, kai taip pasielgti jį priverčia fizinis arba psichinis išsekimas. Tad darbų sumažėja ne protu nusprendus, o iš būtinybės.

Darholizmo gydymo priemonės skiriasi nuo kitokių manijų įveikimo būdų: gydant darboholikusnesiekiama atpratinti nuo paties darbo. Laikomasi tokios strategijos: darboholikas turi ir toliau dirbti, tačiau jam reikia mokytis rasti pusiausvyrą tarp darbo ir laisvalaikio.

Psichoterapija, elgesio korekcija, savipagalbos grupės- štai metodai, kuriais rekomenduojama gydyti darboholizmą. Be jokios abejonės, labiausiai padėtų sveikas požiūris į darbą ir žinojimas, kad darbas kartais gali tapti narkotiku.

Trys darboholizmo stadijos

Kaip ir visos kitos manijos, liguistas polinkis dirbti atsiranda palengva, vystosi savotiškomis pakopomis.

Pirmoji stadija. Darbas tampa vis svarbesnis.

Net ir laisvalaikiu mintys sukasi apie jį. Gyvenimo ir darbo tempas tampa vis greitesnis, nukenčia ryšiai su artimaisiais. Stengiamasi atsikratyti kaltės jausmo.

Iš pradžių žmogus ima jausti nedidelius kūno negalavimus- galvos ir skrandžio skausmus, kuriuos siekia nuslėpti dar daugiau dirbdamas.

Antroji stadija. Pasiekus šią stadiją pa­aiškėja, ar toks požiūris į darbą nėra liguistas.

Tai laikas, kai žmogus vis labiau leidžiasi valdomas darbo, kai ima nebejausti laiko ribų ir kai žvilgsnis į darbo užduotis nuslopina kaltės jausmą bei skatina didžiavimąsi savimi.

Žmogaus, apimto dar­boholizmo, elgesys tampa vis agresyvesnis, kūno ne­galavimai stiprėja. Būdingos ligos: depresija, skrandžio opos ir aukštas kraujospūdis.

Trečioji stadija. Pasiekus šią stadiją visiškai nepaisoma laiko- žmogus dirbtų nors ir ištisą parą.

Jis jau nebepripažįsta jokio laisvalaikio. Perdėtai griežtai reaguoja į visus, ku­rie nesilaiko tokio paties darbo stiliaus. Kone visiškai atsisa­koma asmeninių ryšių. Sti­mulą gyventi tokiems žmo­nėms teikia lik darbas.

Aiškiai krinta produktyvumas. Darbo rezultatai dau­giau nepriklauso nuo atlikto darbo. Toks darbas netgi gali pridaryti nuostolių, nes darboholikas jau neįstengia mąs­tyti blaivia galva.

Šiai darboholizmo fazei būdingi sunkūs kūno negalavimai, kurie gali baigtis infarktais, insultais, sunkiomis sklandžio ligomis.

Darboholikų portretų galerija

Tyrinėtojai pastebėjo, kad dauguma darboholikų- anaiptol ne turinčios kūrybingų minčių asmenybės: jie mėgsta racionalų, analitišką darbą, pirmenybę teikia veiksmams, kurių galima išmokti. Vengia visko, kas reikalauja talento, fantazijos ir spontaniškumo. Tikrą darboholiką atpažinti nėra lengva, nes šios manijos tyrimas dar visai neseniai pradėtas.

Štai keletas būdingų darboholikų portretų:

• Užkietėjęs darboholikas. Jis dirba labai daug ir visiškai nesidžiaugia tuo, ką daro. Darbas šiuo atveju išties yra tikra liga, kurios žmogus savo jėgomis jau nepajėgus atsikratyti.
• Darbo entuziastas. Jis dirba labai daug ir mėgaujasi savo atliktu darbu. Labai sunku atskirti, kur baigiasi sveikas užsidegimas dirbti ir kur prasideda liga.
• Slaptas darboholikas. Iš pažiūros atrodo dirbantis normaliai, tačiau tuomet, kai nėra stebimas, siekia padaryti kuo daugiau. Toks elgesys taip pat rodo tam tikrą liguistumą.