Kelionės

Islandija- karštų versmių kraštas

Uolėta sala Europos pakraštyje- viena iš nedaugelio pasaulio vietų kur galima pamatyti fantastišką laukinės, žmogaus nepaliestos gamtos grožį. Islandijoje oras vaiskus, vanduo švarus kaip krištolas, o žavių peizažų nebjauroja fabrikų kaminai ir pilki daugiaaukščių namų masyvai.

Vienas iš žaviausių Europos kampelių yra tolimoje šiaurėje, daugiau nei tūkstantį kilometrų nutolęs nuo žemyno. Tai Islandija, vaizdingo kraštovaizdžio sala, žavinti rūsčia gamta. Nors salos pavadinimas reiškia „ledo kraštą“, Islandija nėra bevaisė ledo dykuma. Didžiąją jos teritorijos dalį užima uolos ir slėniai, o saloje karaliauja dvi stichijos ugnis ir vanduo. Ugnis neužgęsta vulkanų krateriuose, vanduo kunkuliuoja geizeriuose arba teka iš kalnų šimtais krioklių, kol sušalęs sustingsta ledo kalnus. Tai mėlyni, saulėje spindintys milžinai ežere prie Vatnajokulo, didžiausio Islandijos ledyno, papėdės. Peizažas čia tikrai nepakartojamas- ežero vandenyje tarsi krištoliniame veidrodyje atsispindi uolos, o aukščiau, taip tirštų debesų, virš ledinės kepurės kyšo ugnikalnio viršūnė. Tai didžiausias kalnas saloje, siekiantis 2119 m virš jūros lygio. Jo šlaitai nusileidžia tiesiai į Atlanto vandenyną. Vieninteliai galingų bangų išgraužtų olų gyventojai tik jūros paukščiai kirai. Net sunku patikėti, kad jie ištveria ledinio vėjo gūsius, siaučiančius čia ir dieną, ir naktį.

Stiprių pjūčių mėgėjams

Islandijoje dažnai pučia stiprūs vėjai, todėl striukė praverčia net vasarą. Šalčiausia būna kalnuose, bet prie vulkanų tikrai nešalta. Daugelyje vietų žemę šildo ištirpusi lava, o jos paviršius virpa. Pirmąkart ten patekęs žmogus prakaituoja ne tik nuo karščio. Kakta rasoja ir nuo emocijų. Stiprių pojūčių mėgėjams verta pasivaikščioti po Heklos, grėsmingiausio Europos ugnikalnio, papėdę. Iki šiol kalnas spjaudosi dūmais, nes paskutinis stiprus išsiveržimas įvyko 2010 metais. Seismologai neslepia, kad jis gali pasikartoti bet kurią akimirką!

Nepaprasti vulkaniniai reiškiniai stebimi ir Islandijos šiaurėje, prie Myvatno ežero. Ten nuvykus atrodo, jog patekai į pasakų šalį. Sustingusi lava įgavo tiltus, vartus primenančias formas, iškylančias virš ežero vandenų kaip užlieto miesto griuvėsiai. Įkalnėse, vandens garų kamuoliuose boluoja tunelių ir bokštų kontūrai. Atrodo, kad tai karingųjų vikingų, sugriovusių ežero miestą, rūmai. Ir tikrai- sustingusios uolos panašios į žmogaus rankomis suręstus statinius.

Islandijos žemę daug kur iki šiol dengia sustingusi lava

Netoli „Lavos rūmų“ yra dar viena nepaprasta vieta aštrių pojūčių mėgėjams. Įdubose burbuliuoja karštas purvas. Sieros kvapas toks aštrus, kad net sunku kvėpuoti. Takeliu reikia eiti labai atsargiai: kryptelsi koją ir… išsimaudysi verdančioje sieros sriuboje. Kraupu!

Geizeris

Geizeriai „dirba” visą parą

Lankantis Islandijoje, būtina pamatyti ir kitą gamtos stebuklą- geizerius. Šitaip vadinamos kunkuliuojančios versmės, kuria šildo ugnikalnių karštis. Kai vanduo pasiekia virimo temperatūrą, geizeris „spjauna“ aukštyn vandens ir garų srovę. Neįtikėtinas reginys! Įspūdingiausius geizerių išsiveržimus galima pamatyti netoli Geisyro vietovės (jos vardu pavadintas ir pats gamtos reiškinys). Didžiausias iš čia esančių geizerių iššauna vandens stulpą į 70 metrų aukštį (tai prilygsta 20- ies aukštų pastatui!). Šalia „darbuojasi“ mažesni geizeriai, kurie garsiai šnypšdami išsiveržia kas kelias minutes. Ežeruose, į kuriuos įteka geizerių įkaitintos versmės, galima maudytis net žiemą.

Šaltas Islandijos šaltinių ir upių vanduo taip pat vertas dėmesio. Nuo kalnų tekančios galingos srovės išsilieja vaizdingais kriokliais. Gražiausiu saloje laikomas Auksinis krioklys prie Geisyro. Spalvą krioklio vandeniui suteikia gelsvo atspalvio gruntas.

Islandijos šiaurėje galite pamatyti didžiausią Europos krioklį, vadinamą Deltiflosu. Putojančio vandens siena nuo kalno krinta su tokiu triukšmu, kad reikia garsiai rėkti, norint ką nors pasakyti šalia stovinčiam žmogui.

Islanderiai

Tyla, erdvė ir tyras oras

Tiesa, Islandijoje nedaug tokių triukšmingų vietų. Tai tylos, didžiulės erdvės ir gryno oro sala. Pakrančių žemumose ir slėniuose plyti laukai, kuriuose ganosi avys, ožkos, karvės ir nedidukai, bet stiprūs arkliai – islanderiai. Šie keturkojai- patikimiausia transporto priemonė. Kelių saloje nedaug, be to, jie labai prasti. Nėra ko stebėtis, kad dauguma islandų važinėja džipais. Jų plentams- pats tas. Antra vertus, yra ir privalumų- išsiruošus į kelią nėra jokio pavojaus įstrigti transporto kamščiuose. Apskritai Islandijos keliais gali sukarti daugybę kilometrų ir nesutikti nė gyvos dvasios. Beveik pusė šalies gyventojų gyvena sostinėje Reikjavike. Miestas, įsiterpęs tarp kalno ir jūros, ypač vaizdingai atrodo iš įlankos pusės. Visa įkalnė išmarginta spalvotais taškeliais- islandų namai nedidukai, nudažyti linksmomis spalvomis.

Reikjavikas

Daugelis butų šildomi karštųjų versmių vandeniu, todėl net sostinėje nėra rūkstančių kaminų. Oras čia grynas- kaip kurorte. Centre verda įprastas miesto gyvenimas, o vakarop kavines ir restoranus užplūsta turistai. Kai kas mėgaujasi vietinės virtuvės patiekalais. Jie tokie pat neįprasti kaip ir šis kraštas! Jūros dumblių sriuba, virti ruonių pelekai, pūdyta ryklio mėsa ir… troškintos avinų sėklidės. Tie, kurie nedrįsta paragauti tokių egzotiškų patiekalų, kerta žuvį. Šioje saloje ji gaminama šimtais būdų ir nepaprastai skaniai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite
Close
Back to top button
Skaitliukas.eu - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Adblock Detected

Please consider supporting us by disabling your ad blocker