Augintinis – geriausias draugas: ar esate pasiruošę?

Vasarą, kai kiemo draugai beveik kasdien išveda į lauką savo augintinius, tėvai vis dažniau girdi gailų prašymą: „Noriu šuniuko…“

Nusprendę įgyvendinti vaiko prašymą, apsvarstykite, koks įnamis jam labiausiai tiktų.

Priimti į savo namus gyvą sutvėrimą – tai ne žaislą nupirkti. Tai naujos kasdienės pareigos ir atsakomybė už gyvą būtybę. Vaikas apie tai turi žinoti dar prieš gyvūnui apsigyvenant jūsų namuose. Be to, nepamirškite, kad dalis rūpesčių neišvengiamai tenka tėvams, ypač mamai. Tačiau džiaugsmas, kurį mažasis augintinis atneša vaikui, viską atperka.

Gyvūną globojantis mažylis jaučiasi svarbus ir suaugęs, nes žino, kad yra už jį silpnesnis padaras, kuriam reikia globos. Miesto vaikui toks globotinis – pirmasis tikras ryšys su gamta. Kasdien stebėdamas gyvūno elgesį, mokosi švelnumo.

Psichologai teigia, kad mokyklinio amžiaus vaikai, auginantys kokį nors naminį gyvūną, būna ne tokie agresyvūs, moka džiaugtis gyvenimu, turi didesnį atsakomybės jausmą. Be to, mielas įnamis suvienija visą šeimą, teikia temų pokalbiams – juk tiek daug galima papasakoti apie jo išdaigas! Kai abu tėvai darbe, vaikui daug maloniau grįžti į namus, kuriuose laukia išsiilgęs draugas.

Šuo – ištikimas vienturčių draugas

Nėra ištikimesnių draugų, geresnių žaidimų partnerių kaip vaikas ir šuo. Užaugęs šuo tampa ištikimu savo mažojo šeimininko globėju. Ypač daug bendraudami su šunimi gauna nedrąsūs vaikai ir vienturčiai. Turėdami šunį jie lengviau užmezga ryšius su bendraamžiais, nes pastarųjų nuomone tas, kuris turi šunį, yra įdomus ir vertas dėmesio.  

Deja, šuniui reikia kur kas daugiau dėmesio nei kitiems naminiams gyvūnams. Prašydamas šuns, vaikas iš visos širdies prisiekinėja, kad visada juo rūpinsis. Žinoma, jis nemeluoja ir nuoširdžiai tiki tuo, ką sako. Vis dėlto daugelis rūpesčių užguls tėvų pečius: eiti su šunimi pasivaikščioti (nes vienas eiti vaikas dar per mažas), pirkti bei ruošti jam maistą. Todėl arba palaukite, kol jūsų atžala ūgtels, ir nupirkite smulkesnį gyvūnėlį, arba pasiruoškite naujoms pareigoms.

Vaikams tinka daugelis šunų, jeigu jie patenka į šeimą būdami 8–10 savaičių amžiaus ir auga drauge su mažyliu. Bet kurios veislės mažą šunelį galima išauklėti. Vis dėlto vertėtų žinoti, kad geraširdiškiausi yra labradorai, auksaspalviai retriveriai, koliai, o geriausi žaidimų partneriai – bokseriai, šnauceriai, taksai. Rotveilerių ir bulterjerų, kurie garsėja agresyvumu, verčiau nepirkite.

Jūrų kiaulytė – patiems mažiausiems

Visos jūrų kiaulytės kantrios, meilios, patiklios, beveik niekada nesikandžioja. Todėl jas savarankiškai prižiūrėti gali net ikimokyklinukas. Jūrų kiaulytė linkusi bendrauti, turi savo „kalbą“, kurios vaikas lengvai išmoksta. Už rūpestį gyvūnėlis „atsidėkoja“ džiaugsmingu kriuksėjimu, reiškiančiu pasitenkinimą. Susirūpinti reikia, kai jūrų kiaulytė švilpčioja. Vadinasi, kažkas negerai. Ji arba alkana, arba sunerimusi.

Tiesa, nepamirškite, kad viena kiaulytė nebus laiminga – jai reikia draugijos. Todėl geriausia pirkti du gyvūnėlius – pateles sesutes iš vienos vados. Du patinėliai kovos tarpusavyje, o mišri porelė kelis kartus per metus atsives vaikučių.

Jūrų kiaulytė – aktyvus ir ilgaamžis draugas

Gyvūnėlis nemėgsta nejudraus gyvenimo. Jis neturėtų visą dieną praleisti narvelyje. Jūrų kiaulytė mėgsta bėgioti, ypač žaisti slėpynių. Žaidimas teikia džiaugsmo ir mažajam šeimininkui, ir jo augintinei: mažylis stengiasi kuo gudriau sumeistrauti labirintus iš krepšelių arba dėžučių, o kiaulytė greitai įsigudrina iš jų išeiti. Vaikai išmoko jas ir kitokių triukų (pavyzdžiui, atsistoti ant užpakalinių kojelių pagal tam tikrą signalą).

Šis graužikas gyvena gana ilgai, net 8 metus, todėl jį auginti daug smagiau nei, pavyzdžiui, žiurkėną, kuris išgyvena tik 2–3 metus. Tai derėtų turėti galvoje, nes mažyliai į gyvūnėlio mirtį reaguoja labai skausmingai.

Triušiukas – ištikimas drovuolių draugas

Miniatiūriniai triušiukai nuostabūs ir kelia mažai rūpesčių. Retai serga, neišrankūs maistui. Vaikai juos dievina, gali be paliovos glostyti švelnų kailiuką. Laimei, triušiukai tai labai mėgsta, ypač kai švelniai glostoma galvutė.

Šiam nedideliam gyvūnėliui gera gyventi net labai ankštame bute. Jis ne toks kaprizingas „individualistas“ kaip katė ir neprašo tiek dėmesio, kiek šuo. O prie savo mažojo globėjo prisiriša ne prasčiau už kitus naminius gyvūnėlius ir, liuoksėdamas paskui, rodo savo meilę.

Tiesa, kol triušiukas pripranta prie naujos aplinkos, reikia šiek tiek kantrybės. Iš pradžių gyvūnas gali būti neramus ir nenorėti išeiti iš narvelio. Kad ir kaip keista, vaikams nepritrūksta kantrybės siekti savo numylėtinio palankumo, ir po kelių dienų padarėlis ne tik ėda iš rankų, bet ir vaikštinėja drauge po butą. Pastaba tėvams: prieš tai reikėtų paslėpti visus laidus, nes triušiukas juos tikrai nugrauš, o vaikas ne visada sugebės jį prižiūrėti.

Tokį gyvūną galima nupirkti net ketverių metų vaikui. Nors naminis triušis suteiks džiaugsmo ir vyresniems, kuriems dėl įvairių priežasčių negalima nupirkti šuns. Meilūs bei prieraišūs triušiukai labai tinka nedrąsiems, sunkiai bendraujantiems vaikams.

Kačiukas – nervingiems vaikams

Kačiukus vaikai myli už minkštutėlį kailiuką bei raminantį murkimą, o tėvams patinka, kad jų nereikia kasdien vedžioti pasivaikščioti, jų ėdalas pigiau kainuoja. Tačiau šis meilus įnamis aksominėmis letenėlėmis moka ir draskytis. Katė – nepriklausoma ir nemėgsta, kai yra verčiama ką nors daryti. Dalyvauja žaidimuose ir leidžiasi glostoma, kai pati to nori. Todėl kačiukas – ne tinkamiausias augintinis mažiems vaikams, kurie su juo kartais elgiasi kaip su pliušiniu žaislu.

Vyresnis vaikas, kuris jau geba suprasti katės individualizmą, gali turėti gerą draugą. Netiesa, kad šie gyvūnai prisiriša tik prie vietos, o ne prie žmonių. Katė irgi būna atsidavusi savo šeimininkui, bet šį jausmą reikia pelnyti.

Bendraudami su katėmis vaikai mokosi tolerancijos. Ypač patartina katę auginti nervingiems vaikams. Buvimas katės draugijoje ramina bei atpalaiduoja, suteikia saugumo pojūtį.

Geriausia, kai vaikas pradeda rūpintis mažu kačiuku (maždaug 9 savaičių). Renkantis veislę pravartu žinoti, kad neveislės katės yra atsparesnės ligoms, jas lengviau auginti nei veislines. Ilgaplaukės (pvz., persų) ramesnės ir švelnesnės už trumpaplaukės (pvz., siamo); katytės meilesnės už katinus.

Papūgėlė – švepluojančių vaikų mokytoja

Vaikai, ypač mokyklinio amžiaus, kur kas artimiau bendrauja su naminiais paukščiais nei manoma. Jų numylėtinės – banguotosios papūgėlės. Šios labai jausmingos, linkusios draugauti. Todėl geriausia auginti porelę. Tada namai prisipildo negarsaus čirškėjimo, nes papūgėlės „šnekasi“ tarpusavyje. Vieniša papūgėlė jausmus rodo šeimininkams, laiko save šeimos nariu bei reikalauja nuolatinio dėmesio. Kai jo trūksta, būna liūdna, nenori lesti ir serga.

Šie gabūs paukšteliai geba atsiminti net 300 žodžių. Patelės mokosi greičiau, bet patinėlių tartis geresnė. Jeigu jūsų mažylis švepluoja arba mikčioja, tegul augina papūgėlę. Žaisdamas „mažasis mokytojas“ kartoja tuos pačius žodžius, stengdamasis raiškiai juos ištarti, kad kuo geriau išmokytų savo augintinę. Dėl tokių pratimų ir pats vaikas pradeda taisyklingiau kalbėti.