Santorinas- unikalaus grožio sala
Santorinas- viena iš Graikijai priklausančių salų. Jų Egėjo jūroje „pribarstyta” taip tirštai, kad ten pabuvus nesunku suprasti, kodėl vargšei Penelopei teko net dvidešimt metų laukti iš Trojos karo grįžtančio Odisėjo…
Egėjo jūra nuostabi tuo, kad galima plaukti bet kuria kryptimi, o į „atvirą” jūrą taip ir neišplaukti. Vis tiek prieš akis tuoj pat sušmėžuos kuri nors sala. Vien tik Kikladų archipelagui priklauso daugiau kaip 200 salų. Kiekviena- vis kitokia. Sakoma, kad Santorinas- gražiausia. Daug kas liudija, kad ši sala- legendinės Atlantidos, kadaise dingusios po vandeniu, liekana. Kažin ar kas nors gebės tai patvirtinti. O štai ugnikalnis, kuriam išsiveržus prieš tris tūkstančius metų atsirado Santorinas,- visai ne legenda. Iš jo kraterio ir šiandien sklinda sieros kvapas, vanduo paplūdimiuose šiltas kaip arbata, o salą retkarčiais vis supurto žemės gelmių energija.
Tačiau šiandien atmosfera Santorine nė iš tolo neprimena gyvenimo ant ugnikalnio kraterio! Viskas čia ramu ir paprasta. Ir pasakiškai gražu. Vietiniai gyventojai (jų tėra 10 tūkstančių) niekur neskuba, pavėsyje guli tingios katės ir šunys, o gatvelėmis pėdina asilai. Arba užsispiria ir stovi kaip įbesti, tarsi nežinotų, kad jų darbas- „vežioti“ poilsiautojus. Mat turistai į Santorino sostinę Firą dažniausiai atplaukia laivu. Miestas įsikūręs ant stačios 200 m aukščio uolos. Į ją galima užvažiuoti traukinuku arba… raitomis ant asilo. Abi transporto priemonės kainuoja vienodai. Pirmoji patogesnė, antroji- įspūdingesnė. Žinia, asilas- užsispyręs gyvulys, ir siauručiame take tarp uolų keleiviui tenka gerokai pavargti. Tereikia pažvelgti nuo skardžio žemyn, kai asilas žingsniuoja pačiu jo i krašteliu… Net plaukai pasišiaušia! Todėl pagaliau pasiekus miestą apima neišpasakytas palengvėjimo jausmas.
Po tokių nuotykių geriausia prisėsti tavernoje, pasimėgauti vietiniu vynu („dopio“), paragauti pomidorų kroketų arba sūrio „chloro“. Sėdint lauko kavinėje galima grožėtis pasakiškais vaizdais: turkio spalvos jūra, pilkomis uolomis ir baltais namukais jūros spalvos stogais. Kai kurie namai gerokai apgriuvę, nes salą iki šiol dažnokai sudrebina nestiprus žemės drebėjimas.
Sala unikali ir tuo, kad poilsiautojas gali pasirinkti norimos spalvos paplūdimį. Santorine yra trys vulkaninių paplūdimių rūšys, kurių spalvos skirtingos- juoda, raudona ir balta. Beje, vieną Santorino kurortų poilsiautojams siūlomą pramogą galima ir praleisti.
Ypač tiems, kuriems yra tekę lydėti saulę ant Palangos tilto. „Renginį“ būtų galima pavadinti „Saulėlydis“. Jau nuo popietės būriai turistų užsiima patogiausias vietas ant uolų įsikūrusiose tavernose. Artėjant vakarui jos būna perpildytos. Žmonės žvalgosi tai į savo taures, tai į dangtį, laukdami nepaprasto spektaklio. Kai pagaliau raudonas saulės kamuolys pradeda grimzti į jūrą, būna nepaprastai gražu. Viskas aplink- namai, uolos, laiveliai jūroje- liejasi skirtingomis spalvomis.
Spektakliu šį reginį paverčia ne nuostabus spalvų žaismas, o „žiūrovų“… plojimai.
Saulės spinduliai ant baltų Santorino statinių sienų šoka visą dieną. Aukštyn- žemyn išsiraizgiusiose gatvelėse lengva pasiklysti. Tačiau klaidžioti visai nenuobodu: už kiekvieno posūkio atsiveria nepakartojamas vaizdas. Balti pastatai jūros mėlio fone atrodo dar baltesni, juodi graikų dvasininkų apdarai- dar juodesni. Tik šurmuliuojanti turistų minia tokia pat spalvinga kaip ir kituose pasaulio kampeliuose. Sezono metu Santoriną užplūsta turistai, norintys ne tik pasigrožėti kraštovaizdžiu, kurio niekur kitur nepamatysi, bet ir pailsėti saulėtuose paplūdimiuose, pasimaudyti šiltoje Egėjo jūroje. Be to, Santorine patogu apsilankyti ir poilsiaujant kituose Graikijos kurortuose. Pavyzdžiui, keltu iš Kretos, Rodo salą į čia galima atplaukti per 3- 4, iš Pirėnų- per 8 valandas.
