1850 metais lecitiną atrado prancūzų mokslininkas Théodore Gobley, aptikęs jo gebėjimą emulguoti riebalus vandenyje. Dėl to šią medžiagą imta naudoti maisto pramonėje kaip maisto produktų emulgatorių (E322). Daug vėliau, tobulėjant biocheminių tyrimų metodams ir plėtojantis medicinos mokslui, buvo nustatyta cheminė lecitino sudėtis ir teigiamas jo poveikis žmogaus organizmui.
Lecitinas: būtinas nervų sistemai
Lecitinas – medžiaga, priklausanti fosfolipidų grupei ir esanti kiekvienoje gyvoje ląstelėje. Pagrindinės sudedamosios lecitino medžiagos yra inozitolis ir cholinas. Vienos pagrindinių medžiagų – cholino, lemiančio nemažai gydomųjų savybių, lecitine yra 10- 20%, o maisto papilduose – net iki 90%. Be jo organizmas negali normaliai funkcionuoti.
Daugiausia šios medžiagos susikaupę žmogaus smegenyse, kepenyse, inkstuose, širdies ir kraujagyslių sistemoje. Organizme cholinas virsta acetilcholinu – pagrindine nervinį impulsą perduodančia medžiaga, nuo kurios priklauso protinis vystymasis ir atminties mechanizmo formavimasis. Dėl šios cholino savybės lecitinas vadinamas „smegenų maistu“. Cholinas yra nervinių ląstelių neuronų sudedamoji dalis, įeina į smegenų dangalų ir skysčių sudėtį. Dėl ilgalaikio jo trūkumo gali atsirasti nervų sistemos sutrikimų: nemiga, nervinė įtampa, ilgainiui gali pakisti uoslės ir skonio jutimas, susilpnėti atmintis, išsivystyti Alzheimerio liga.
Lecitinas: atitolina senatvę
Lecitine esantis inozitolis – svarbiausia ląstelių membranų sudedamoji dalis. Jei membranose yra pakankamas jo kiekis, vadinasi, ląstelės nuolat aprūpinamos maisto medžiagomis ir deguonimi. Žmogui senstant, ląstelių membranos kietėja, nes inozitolį jose pakeičia cholesterolis. Dėl to sutrinka ląstelių mityba, jos greičiau sensta bei žūva. Tačiau šį nepageidaujamą procesą galima pristabdyti vartojant pakankamai lecitino. Ši medžiaga taip pat saugo ląstelių sieneles nuo oksidacijos.
Lecitinas, kaip pagrindinė ląstelių membranų medžiaga, ypač reikalingas sutrikus kepenų veiklai, prasidėjus jų degeneracijai ir vystantis cirozei, nes kepenyse jo yra net 65%. Jis padeda atsinaujinti pažeistoms kepenų ląstelėms.
Lecitinas: širdžiai ir figūrai
Seniai žinoma svarbi lecitino savybė – emulguoti riebalus (pavyzdžiui, cholesterolį), todėl jis ypač svarbus vykstant riebalų apykaitai ir dėl to dažnai vartojamas aterosklerozės profilaktikai. Kepenyse lecitinas skaido ir šalina „blogąjį“ cholesterolį bei didina „gerojo“ cholesterolio kiekį, saugo širdies ir kraujagyslių sistemą nuo aterosklerotinių plokštelių susidarymo. Mokslininkų nustatyta, kad lecitinas padeda įveikti riebalų perteklių – mažina ne tik cholesterolio kiekį kraujyje, bet ir apskritai stabdo organizmo tukimą.
Lecitinas: grožiui ir savijautai
Trūkstant lecitine esančio inozitolio, suaugusiesiems atsiranda odos pokyčių: ji tampa sausa, ima trūkinėti, slenka plaukai, atsiranda pleiskanų. Vaikai lėčiau auga, silpniau vystosi protiškai. Inozitolis stimuliuoja smegenų veiklą, šalina nuovargį, reguliuoja širdies bei nervų sistemos veiklą, stiprina imuninę sistemą, gerina riebaluose tirpių vitaminų, ypač A ir D bei beta karotino, pasisavinimą. Per parą su maistu žmogus turėtų gauti 1–1,5 g inozitolio, o maitinančios krūtimi motinos ir dirbantieji sunkų fizinį darbą – dar daugiau.
Lecitino gausu sojų pupelėse, šviežio kiaušinio trynyje, alaus mielėse, riešutuose, kepenyse, žuvyje, grūduose, daržovių sėklose ir jų aliejuje, ankštinėse daržovėse. Tačiau apdorojant maistą, daug šios medžiagos prarandama, todėl pravartu papildomai vartoti maisto papildą lecitiną.
