Kokiais užauga vaikai, kai jų nemyli tėtis – pasekmės gali būti ilgalaikės

Deja, kartais net nuolatinis darbas su savimi ir psichologo konsultacijos nepadeda suaugusiam žmogui visiškai išgyti nuo vaikystės žaizdų.

Ilgą laiką psichologai menkino tėvo vaidmenį vaiko gyvenime, apsiribodami tuo, kad jis yra šeimos aprūpintojas ir moralės autoritetas. Iki aštuntojo dešimtmečio populiarios vaiko raidos teorijos, tokios kaip prisirišimo, mokymosi ir kognityvinės raidos teorijos, daugiausia dėmesio skyrė motinos, kaip pagrindinės globėjos, vaidmeniui.

Tačiau pasikeitus šeimos dinamikai – moterims vis dažniau įsitraukiant į darbo rinką ir augant skyrybų skaičiui – tėvo vaidmuo vaiko gyvenime tapo ne mažiau svarbus nei motinos.

Psichologai išskyrė tris žmonių tipus, kurių asmenybės raidai didelę įtaką padarė tėvo meilės stoka.

Rūpestingasis

Nuo pat mažens tokie žmonės kitų norus iškelia aukščiau savųjų ir retai kalba apie savo poreikius. Jie beveik visada mandagūs, sako kitiems tai, ką šie nori išgirsti, yra paslaugūs ir, atrodo, sugeba susitarti su bet kuo. Jie niekada nieko neprašo tiesiogiai, tačiau bendraujant su jais dažnai apima jausmas, kad esi jiems kažką skolingas.

Šie žmonės yra įsitikinę, kad meilės reikia nusipelnyti, padedant kitiems, nuspėjant ir tenkinant jų poreikius, nes jie mano, kad meilė jiems nepriklauso savaime. Nors jie paprastai yra labai draugiški, gali nustebinti staigiais pykčio protrūkiais, kai pajunta, kad kiti jais naudojasi arba jų neįvertina.

Toks elgesys – bandymas gauti tai, ko vaikystėje taip trūko iš tėvo – meilės. Baisiausia šiam asmenybės tipui – jaustis nereikalingam, nevertam ir nemylimam. Būtent dėl šios priežasties jie linkę slopinti savo neigiamus jausmus, ypač agresiją.

Santykiuose tokie žmonės gali būti savininkiški, pasirinkdami priklausomus ir silpnesnius partnerius.

Jų emociniai poreikiai pasireiškia noru būti glostomiems, mylimiems ir jausti stiprų prisirišimą prie partnerio. Po dienos, praleistos įtikinėjant ir gelbėjant kitus, jie dažnai leidžia sau pasimėgauti sočia vakariene su desertu – „Aš to nusipelniau, juk visą dieną dariau tai, ko visai nenorėjau“.

Perfekcionistas

Jau nuo ankstyvos vaikystės tokie žmonės stengiasi būti pavyzdžiais, kad būtų giriami ir statomi kitiems į pavyzdį. Jiems svarbiausi principai ir sąžiningumas. Juos varo vidinis poreikis elgtis teisingai ir būti gerais. Perfekcionistai yra įsitikinę, kad pasaulis kupinas trūkumų, o jų gyvenimo tikslas – kova su netobulumu.

Tokie žmonės mano, kad jie privalo būti nepriekaištingi, elgtis nepriekaištingai ir nedaryti nė menkiausios klaidos. Jie siekia tapti sektinu pavyzdžiu. Būtent dėl to jie kelia sau itin aukštus reikalavimus ir nuolat analizuoja savo veiksmus, klausdami savęs, ar viską daro teisingai, ar pakankamai gerai, ką dar galima patobulinti.

Jų vidiniame dialoge dažnai skamba frazės „aš privalau“, „man reikia“, „aš turėčiau“. Šis vidinis spaudimas gali juos tiek riboti, tiek padėti. Pavyzdžiui, jei toks žmogus nusprendžia, kad „privalo“ sportuoti, jis reguliariai lankys treniruotes, kad atitiktų savo griežtus vidinius standartus, nes „geras žmogus“ elgiasi būtent taip.

Perfekcionistai labai bijo parodyti savo pyktį ar pripažinti, kad turi trūkumų. Jie bijo, kad atskleidę savo tikrąjį „aš“, bus nubausti, kaip tai darė tėvas vaikystėje, reikalaudamas besąlygiško teisingumo. Taip jie stengiasi kompensuoti vaikystės patirtį, kai buvo nuolat kritikuojami. Perfekcionistai labai kontroliuoja savo reakcijas, užuot reagavę spontaniškai ir atvirai, jie jas cenzūruoja, stengdamiesi pateikti tokį rezultatą, kuris nepakenks jų reputacijai.

Tokie žmonės dažnai gyvena dvigubą gyvenimą: rodo savo „tobulą“ įvaizdį žmonių rate, kurių nuomonę jie brangina, o savo tikrąjį „šešėlį“ išleidžia pasivaikščioti ten, kur jų niekas nepažįsta. Ironiška, bet dažnai savo „šešėliniame“ gyvenime jie daro tai, už ką smerkia kitus.

Santykiuose tokie žmonės iš pradžių džiaugiasi įsimylėję „idealų“, kaip jiems atrodo, partnerį, tačiau vos tik pasirodo menkiausi trūkumai, perfekcionistas pradeda priekabiauti ir bandyti pakeisti savo antrąją pusę.

Skeptikas

Tikrai esate sutikę tokių žmonių, kurie visada turi paruošę keletą ateities scenarijų, ir kiekvienas iš jų pesimistiškesnis už ankstesnįjį. Tokius žmones skatina noras jaustis saugiais bet kokioje nenumatytoje situacijoje. Jie yra geri analitikai ir prognozuotojai.

Skeptikai sugeba rasti nestandartinius sprendimo būdus, lengvai prisiriša prie kitų, yra labai ištikimi ir atsidavę. Jie puikūs komandos žaidėjai, nes būtent komandoje jaučiasi saugiausiai. Draugystėje ir partnerystėje jie atiduoda save be likučio.

Skeptikai mano, kad už kiekvieno kampo jų tyko pavojus, todėl jiems sunku pasitikėti aplinkiniais. Tai dažnai lemia vaikystės patirtis, kai tėvas buvo nenuspėjamas, galėjo nubausti ar net smurtauti be aiškios priežasties.

Skeptikai mėgsta tobulėti ir įgyti naujų žinių, tačiau net ir laimėdami konkursus ar sulaukdami apdovanojimų, jie nepriima savo sėkmės, nuolat laukdami, kaip vaikystėje, kokios nors apgaulės. Šis giliai įsišaknijęs nepasitikėjimas gali išaugti į priešiškumą ir neapykantą. Tokiems žmonėms labai svarbu sportuoti, nes fizinis krūvis padeda jiems suvaldyti nerimą.

Kiekvienas iš šių trijų asmenybės tipų turi savų stiprybių. Būtent tėvo ar motinos meilės trūkumas vaikystėje mus tokius suformavo. Tačiau mūsų gyvenimas yra mūsų pačių rankose, ir mus supa žmonės, kurie elgiasi su mumis nuoširdžiai, priima mus tokius, kokie esame, ir, žinoma, myli.