Kaip taisyklingai grūdintis

Jeigu nutarėte maudytis eketėje po pir­ties arba be prities – siūlome keletą patarimų. Prieš mau­dymąsi eketėje reikia paruošti kaitinimosi patalpą, gerai ją išdžiovinti. Eketę daryti to­liau nuo vandens srovės, 1,3- 1,6 m gylyje, dugnas lygus, geriausiai smėlėtas. Nusileis­ti ir išlipti iš eketės reikia kopėtėlėmis. Pri­ėjimą prie eketės padengiame lentomis, šiau­dais arba šienu. Prie eketės einame apsiavę, be galvos apdangalo. Nusileisti į eketę rei­kia palengva, ramiai. Prie eketės būtinai tu­ri būti dar koks žmogus, kad prireikus galė­tų suteikti pagalbą. Prieš įlendant į eketę, reikia gerai pasikaitinti kaitinimosi patal­poje ne mažiau kaip du kartus. Eketėje bū­name trumpai, neilgiau kaip pusę minutės. Galva į šaltą vandenį nekišama. Išsimaudę eketėje apsivelkame šiltu chalatu ir greitai grįžtame į kaitinimosi patalpą, ten kaitinamės iki pirmo prakaito. Sušilę  pailsime. Per vieną seansą kartoti procedūrų eketėje nerekomenduojama.

Prieš trinantis sniegu taip pat reikia pasi­ruošti. Trynimosi vieta turi būti švari, be jo­kių nereikalingų, ypač aštrių daiktų. Trynimuisi geriausiai tinka ką tik prisnigtas minkštas sniegas. Trinantis stengiamasi nestovėti vietoje, geriausiai – judėti. Trynimąsi pradedame nuo rankų, liemens. Galvos neliečiame.

Šalto vandens procedūros sėkmingai tai­komos daugelyje pasaulio šalių. Vokiečių mokslininkas S. Kneipas (1821-1897) sugalvojo labai veiksmingus gydymo vande­niu būdus. Ypatingą dėmesį skyrė šalto vandens procedūroms. Žmonėms, kurie iš tik­rųjų dar yra sveiki, tačiau jaučiasi ne itin puikiai, greitai pavargsta, išsenka, yra apa­tiški, blogos nuotaikos, dirglūs, suirzę, S. Kneipo kursas yra tikrų tikriausias išganymas, o  profilaktika pade­da išvengti daugelio ligų.

Reguliarus pirties lankymas 3- 5 kartus padidina organizmo atsparumą įvairiems peršalimams. Šilto ir šalto dirgiklio kaita gerina organizmo adaptacines galimybes. Pirtyje šalti dirgikliai įvairūs. Nepasiruošusiems – tai trumpas pabuvimas šalto oro pa­talpoje, o įpratusiems – maudymasis šalto vandens baseine, sniege, apsipylimai šaltu vandeniu. Pratintis prie šaltų procedūrų rei­kia palaipsniui. Pirmosiomis dienomis po pirmo kaitinimosi pakanka ir šilto dušo, ar­ba 2-3 min. pabūti šalto oro patalpoje. Po antro ir trečio kaitinimosi pakanka ir trum­po šaltoko dušo. Paskui gerai išsitriname šiurkščiu rankšluosčiu ir apsivelkame šiltą chalatą. Pirmaisiais grūdinimosi mėnesiais šaltą dirgiklį po truputį stipriname. Triname visą kūną šaltu ir drėgnu rankšluosčiu, apsipilame šaltu vandeniu kojas. Vos išėję iš kaitinimosi patalpos, 2-3 kartus po 10­- 15 sekundžių pabūname po šaltu dušu. 10­- 12 kartų išsimaudę pirtyje, ir palaipsniui pri­pratę prie šaltų procedūrų, galime trumpam nerti į šaltą vandenį. Išlipę gerai išsitriname šiurkščiu rankšluosčiu ir gerai sušylame nors ir kaitinimosi patalpoje.

Žmogaus adaptacines sistemas reikia nuolat treniruoti. Jeigu dėl tam tikrų prie­žasčių nutraukiama grūdinimosi procedū­ra, viskas pradedama vėl iš naujo, adapta­cinės žmogaus galimybės grįžta į ankstesnę būklę. Maudymasis eketėje, sniege stipriai paveikia visą žmogaus organizmą, ypač šir­dies, kraujagyslių sistemą. Todėl čia reikia konsultuotis su gydytoju. Populiarios lite­ratūros straipsniai ir „žinovų” patarimai, dažniausiai nepagrįsti moksliniais stebėji­mais bei duomenimis gali padaryti daug žalos besimaudančiam. Ypač jei organiz­mas negaluoja ar net turima temperatūros. Kategoriškai draudžiamos pirties procedū­ros jei žmogus peršalęs, serga gripu. Kai­tintis galima tik visiškai pasveikus, po 4-5 dienų.