Paslaptys ir melagystės šeimoje

Paslaptys šeimoje

Žinojimas – tai jėga, žinojimas išlaisvina. Bet kodėl, kai motina, ilgai tylėjusi, galop atskleidė savo paslaptį, žemė susiūbavo tau po kojomis?

Kiekviena šeima turi savo slaptą archyvą, į kurį neįleidžiami jos nepilnamečiai nariai. Kiekvienuose namuose, pagal anglų priežodį, yra spinta, kurioje paslėpti griaučiai. Tėvai turi paslapčių nuo vaikų, vaikai turi ką slėpti nuo tėvų… Tačiau vaikų paslaptys negali taip smarkiai daryti įtakos tėvams, o štai tėvų paslaptys dažnai apverčia atžalos gyvenimą aukštyn kojomis.

Rožinių akinių duženos

Tik baigusi universitetą Lina sužinojo, kad ji nėra vienturtė duktė. Motina prisipažino, kad Lina turi trejais metais vyresnę seserį, kuri gyvena kitame mieste pas įtėvius. „Mane ištiko šokas. Savaitę negalėjau nei valgyti, nei miegoti. Negalėjau atleisti motinai, kad ši taip ilgai man melavo. Negalėjau pakęsti minties, kad nesu jos vienturtė. Idealus mano vaikystės pasaulėlis sugriuvo kaip kortų namelis“.

„Motina netikėtai pasipasakojo turėjusi meilės romaną su dėde Romu. Manęs turbūt nebūtų taip sukrėtę, jei jos meilužis būtų buvęs nepažįstamas vyriškis, – pripažįsta 24 metų Loreta. – Pati esu anaiptol nebeskaisti mergina, tačiau… motina ištisus metus apgaudinėjo tėvą su šeimos draugu, kurį vadinau dėde Romu! Nejau mūsų darni šeimynėlė tebuvo kartoninis fasadas? Galbūt ir mano tėvas tik apsimetinėjo? Dabar abejoju viskuo, kas buvo…“

Pyktis ir nuoskauda — tipiška vaikų, net ir suaugusių, reakcija išaiškėjus tiesai. Bet tai normalu: juk prarandamas tikrumo jausmas, pasitikėjimas tėvais ir visu pažįstamu pasauliu. Tikra, nemeluota šeimos istorija mums yra daugiau nei praeities faktai: tai ištakos, saknys, užnugaris, leidžiantis jaustis pasaulyje tvirtai, patikimai ir saugiai. Lina nesigilino, kodėl jos motina paliko savo vaiką, ką tuomet išgyveno ir kaip dėl to kenčia dabar. Loreta neanalizavo, kas motiną paskatino sulaužyti ištikimybę. Abidvi smerkė savo motinas taip beatodairiškai ir negailestingai, kaip tik dukterys moka smerkti motinas.

Vaikai negali atleisti tėvams ne tiek jų nuodėmių, kiek veidmainystės ir melo. Artimas pažįstamas pasaulis, kurį jie laikė tikru, pasirodė besąs butaforinis, iliuzinis, dvigubu dugnu. „Sulindau, kad motina iki man gimstant buvo striptizo šokėja. O ji trejus metus man melavo, kad šoko vos ne tautinius šokius!“ „Pasirodo, mano tikrasis tėvas – visai ne tas, kurį vadinu „tėte“. Kai tai sužinai būdamas šešiolikos, atrodo, geriau išvis nebūtum gimęs…“

Pasitikėjimo praradimas

Pasitikėjimo praradimas – sunkiausias išbandymas tėvams ir vaikams. Manei, kad mama tik ryši prijuostę ir nuolat verda tėvui pietus, — ir staiga išaiškėja, kad ji dėvi jo seksualius apatinius ir susitikinėjo su kaimynu… Tau buvo žinoma, kad senelė mirė nuo apopleksijos, — ir staiga išgirsti, kad tai senelis kaukštelėjo jai keptuve. Manei, kad spintoje, kurioje mėgdavai slėptis, kabėjo tik drabužiai, o ten, pasirodo, būta… ne, ne griaučių, — slėpdavosi mamos meilužis. Bet ar tai išsiaiškinusi gali būti tikra ir dėl griaučių?

Manot, kad juokams čia ne vieta? Tačiau kai kurias paslaptis ištverti padeda tik laikas ir juodas humoras.

Išslaptinimas

Šeima, kurioje yra įsisenėjusių paslapčių, nėra sveika šeima. Ką tėvai dažniausiai slepia nuo vaikų? Tai, kas visuomenės akimis yra gėdinga, o jų pačių akimis — smerktina ar skausminga. Paslapty saugomos asmeninės nuodėmės ir nesantuokiniai ryšiai. Su kilme susiję tėvystės, įvaikinimo, incesto faktai. Smurtas šeimoje, artimųjų alkoholizmas, savižudybės ir psichinės ligos.

Deja, psichinės ligos vis dar laikomos gėdingomis — tuo tarpu noriai pasakojama, kad senelė ir abi jos dukterys sirgo diabetu ar hemorojumi. Nejau ir balanos gadynėje vis dar tikime, kad vargšą tetą, kuri iššoko iš trečio aukšto, buvo apsėdęs nelabasis? Psichinė liga – tokia pati, kaip ir kitos paveldimos ligos. Mes turime teisę žinoti apie jas, kad sumažintume riziką susirgti.

Bet išaušta diena, kai griaučiai vis dėlto išvirsta iš spintos ir užgriūva tuos, kurie manė joje esant vien nekaltus baltinius… Į kapus nusinešti paslaptį nieko neišbarsčius retai kam pavyksta. Informacija nuteka, o nutekėjusi – aplipdoma gandais. Nutylėtos paslaptys apauga prasimanymais, mat sužadintai fantazijai nėra tabu. Kiekvienas, „viena ausim ką nors girdėjęs“, užtempia žinią ant nuosavo kurpalio, jei išgirdot paslaptį „iš pirmų lūpų“ — jums smarkiai pasisekė.

Gerai, štai sutvarkytas jūsų tekstas tekstiniu formatu:

„Kur mano tėvelis?“

Ne viena vieniša mama bijo šio neklausimo. Atsakydama vaikui nuoširdžiai, ji turėtų nuryti ašarą ir atskleisti itin asmeniškus dalykus. Todėl „tėvelio istorija“ laikoma paslaptyje tol, kol vaikas priremia mamą prie sienos: kodėl kiti vaikai turi, o jis — ne?

Vienišų motinų vaikai jaučiasi mažiau saugūs ir pasitikintys ne tiek dėl to, kad jiems trūksta tėvo, kiek dėl to, kad kartais jie neturi nė tėvo paveikslo. Paveikslo vietoje — juoda dėmė, apie kurią motina šneka miglotai ir prieštaringai.

„Geriau jokio tėvo negu blogas“, — tvirtino man vieniša mama, sekdama dukrytei pasaką, kaip ji viena pagimdė „savo džiaugsmėlį“. Tačiau blogas tėvas geriau už jokį vien todėl, kad jis realus asmuo. Jei vaikas žino tik vieną savo šaknų, jo siela raišuoja. Jis nesijaus pasaulyje saugiai ir tvirtai. Nebūtina nuliūdinti, kad jo tėvas niekam tikęs žmogus ir jo visiškai nelaukė.

Vaikas juk ne klausia jūsų nuomonės – jis tik nori žinoti, kas jo tėvelis ir kur jis dabar. Atsakydama verčiau prisiminkite gražiausius tėvo bruožus (dėl kurių kadaise praradote protą). Paaiškinkite, kad kiekvienas vaikas turi mamą ir tėtį, tačiau ne visiems mamoms ir tėčiams pavyksta drauge auginti vaikus.

„Aš nesu tavo tikroji mama…“

„Tu nesi mūsų tikras vaikas…“ Tokių paslapčių atskleidimas visada skaudus — bet argi gali būti kitoks? Kad ir kaip stipriai mylite savo įvaikį, staiga jis pasijunta nemylimas: juk „tikroji“ mama jį paliko. Nors ir elgiatės su juo kaip su savo vaiku, jis netikėtai ima manyti esąs pamestas ir apleistas: juk jis atskirtas nuo savo šaknų.

Duokite vaikui laiko išgyventi šią sukrečiančią žinią. Jeigu įvaikis jaučia jūsų meilę, galop susitaikys su tuo be didesnės žalos sau. Tiesa negali sugriauti gyvenimo, jei ją ištaria mylinčios lūpos. Geriau, kad paslaptį atskleidžia patys įtėviai, o ne kiemo vaikai ar „gailestinga“ tetulė.

Tyla – gera byla?

O gal geriau apsaugoti atžalas nuo skaudžios tiesos, palikti ramioje nežinioje? Ar pasakoti vaikams skaudžius asmeniškus išgyvenimus? Ir nutylėta paslaptis meta šešėlį, — tik juodesnį ir ilgesnį, kuris temdys santykius jūsų šeimoje. Kita vertus, neįmanoma mokytis iš tėvų klaidų jų nežinant. Tik žinodami jūsų klystkelius vaikai galės pasirinkti, eiti jais ar ne. Mes paveldime iš protėvių ne tik genus, bet ir jų neįveiktus sunkumus. Paveldime ne tik polinkį sirgti jų ligomis, bet ir strigti tose pačiose vietose.

Nijolė slėpė nuo sūnų, kad jos vyresnysis brolis sėdi kalėjime už svetimo turto pasisavinimą. Kalbėti apie jį, „užtraukusį visiems gėdą”, šeimoje buvo tabu. Tačiau kai vyresnėlis sūnus paauglys su draugužiais apvogė automobilį, Nijolę ištiko šokas. Ji paskyrė jam namų areštą, raudojo ir grasino.

Nijolė reagavo audringai ir neprotingai: kažkas trukdė jai bendrauti su sūnumi ir suprasti jo elgesio priežastis. Ji paniškai bijojo, kad vyresnėlis gali būti nuteistas, kaip ir jos brolis. Jai sunku buvo pripažinti, kad brolio gyvenimas pakrypo nuokalnėn išsiskyrus tėvams: jis turėjo padėti mamai išlaikyti šeimą, metė mokslus ir griebėsi abejotinų darbų. Nijolė nesąmoningai tapatino savo vyresnėlį su vyresniuoju broliu, juolab kad jos santykiai su vyru buvo itin prasti.

Laikas atskleisti tiesą

Paprastai tėvai atskleidžia vaikams savo paslaptis, kai šie tampa „pakankamai protingi“ arba pakliūva į panašią situaciją ar bėdą. Nesavalaikės išpažintys atneša daugiau žalos nei naudos. „Paauglystėje sunkiai susirgau. Man jau sveikstant kartą išėjusi pasivaikščioti mama išklojo savo meilės istoriją. Iki vedybų su tėvu ji aistringai mylėjo kitą vyrą, rengėsi už jo ištekėti, tačiau užklupo su kita.

Jai pakriko nervai, o netrukus pasipainiojo mano tėvas, geras ir užjaučiantis žmogus… Klausydamasi motinos, aršiai skabiau pienių galvutes, išskyniau visą pievą, — prisimena 35 metų Gražina. — Jutau gėdą, skausmą ir pyktį. Vis dar buvau įsitikinusi, kad žmonės tuokiasi iš meilės, o mano motina gyveno su tėvu „tik dėl manęs”… Jaučiausi atsakinga už jos nelaimingą gyvenimą.

Po šio pasivaikščiojimo vėl atkritau – tarsi bandžiau motiną. Ji atsivėrė ne laiku, vien iš baimės mane prarasti. Kamuojama ligos ir paauglystės, dar nebuvau tam pasirengusi. Galbūt dabar priimčiau jos išpažintį kitaip? Juk pati jau turiu paslapčių nuo savo dukters…“

Sako, kad vaikai atleidžia savo tėvams tik patys tapę tėvais… arba neatleidžia niekad. Tas „neatleidžia niekad“ gali tapti amžinais spąstais, žalojančiais ne tik mūsų santykius su tėvais, bet ir su vaikais. Negi norite nuolat krūpčioti ir gūžtis atverdami girgždančias senos spintos duris? Net jei išgabensite spintą palėpėn ir užkalsite jos duris vinimis, tie griaučiai ras progą jums pasivaidenti. Ar ne geriau kartą imti ir ištraukti juos į dienos šviesą?

Menas sakyti tiesą

Kaip atgauti pasitikėjimą tėvais

• Atleisti jiems galėsi tik tada, kai suprasi, kad tavo motina yra moteris kaip ir kitos moterys, tėvas – vyras kaip ir visi kiti vyrai.
• Tėvai, kaip ir visi žmonės, turi teisę į asmenines paslaptis.
• Patinka ar ne, tu esi tiktai dalis motinos (tėvo) gyvenimo, todėl negali visko žinoti apie jų gyvenimą.
• Tėvai atsivėrė ne ketindami tave įskaudinti, o norėdami apsaugoti nuo panašių klaidų.
• Neturi tapti tėvų guodėja ar jų nuodėmių atpirkėja. Ne vaikų reikalas atsakyti už tėvų klaidas. Priimk jų paslaptį kaip išbandymą, kuris padės tau tapti jautresnei, supratingesnei ir tolerantiškesnei.
• Niršti, kad buvai taip ilgai mulkinama? Pyksti dėl veidmainystės? Tai normalu. Tau teko nusivilti artimiausiais žmonėmis. Reikia laiko, kad atgautum pasitikėjimą tėvais ir jiems atleistum.