Šeimos įtaka santykiams: gimimo eiliškumas ir tėvų pavyzdys

Kaip atrasti idealų partnerį?

Kaip atrasti tą vienintelį – suprantantį be žodžių, ištikimą, nepiktnaudžiaujantį alkoholiu? Vieni tiki žvaigždėmis, kiti – atsitiktinumu, treti įsitikinę, kad laimę kuriame patys. Tačiau mokslininkai teigia, kad labai daug ką mūsų gyvenime, įskaitant partnerio pasirinkimą ir santykių kokybę, lemia šeima, kurioje augome.

Gimimo eiliškumas ir bendravimo stilius

Tai, kokią vietą užėmėme savo gimtojoje šeimoje – pirmagimio, viduriniojo, jauniausiojo (pagranduko) ar vienintelio vaiko – turi didelę reikšmę, kaip mums sekasi kurti harmoningus santykius su partneriu. Psichologai dažnai susiduria su problemomis, kylančiomis būtent dėl šeimoje išsiugdytų bendravimo įpročių. Štai vienas pavyzdys:

Lina (34 m.) ir Alius (36 m.) vedę jau penkerius metus. Abu dirba, turi savo pomėgių ir draugų. Tačiau problemų nuolat kyla planuojant bendrą veiklą ar priimant svarbius sprendimus. Lina skundžiasi: „Man visada atrodo, kad Alius stengiasi mane pernelyg globoti, o mano pastabas nuleidžia negirdomis.“ Įdomu tai, kad vyras panašiai galvoja apie žmoną: „Lina man duoda tokių patarimų, tarsi aš būčiau dešimtmetis.“

Pirmagimiai ir vienturčiai: Lyderystės pamokos

Išanalizavus Linos ir Aliaus situaciją, psichologai atrado, kad nesutarimų priežastis slypi jų rolėse gimtosiose šeimose: paaiškėjo, jog abu buvo pirmagimiai. Jie ilgą laiką galėjo mėgautis nedalijamu tėvų dėmesiu, buvo giriami už pasiekimus ir jautė didelį spaudimą visuomet būti pirmiems. Abiem taip pat būdinga tai, kad anksti tapo savarankiški ir turėjo būti atsakingi už jaunesnius brolius ar seseris.

„Toks atvejis rodo, kad susidūrė dvi dominuojančios veikimo strategijos,“ – aiškina ekspertai. „Nesąmoningai jie elgėsi vienas su kitu kaip anksčiau su jaunesniais savo broliais ir seserimis, tik dar nepriprato, kad šalia nėra „natūralių pavaldinių“.“

Pagrandukai: Laisvės ir atsakomybės balansas

Bendravimo sunkumų patiria ne tik pirmagimiai. Santykiai gali tapti chaotiški, jei vienturtis vaikas sukurs šeimą su pagranduku (jauniausiuoju vaiku).

Tas, kas vaikystėje buvo dėmesio centre, viskuo aprūpintas ir turėjo neribotą laisvę, šį nerūpestingumą neretai išlaiko ir suaugęs. Tuo tarpu pagrandukas savo tėvų šeimoje patyrė, kad klaidos dažniausiai atleidžiamos, o nepadarytus darbus atlieka kas nors iš vyresniųjų. Deja, iš partnerio vienturčio jis tokio elgesio tikėtis negali.

Jei pagrandukas susituoks su pagranduku, santuoka abiem gali suteikti daug džiaugsmo ir leis pajusti gyvenimo pulsą. Tačiau ir čia slypi pavojus: būtini kasdieniai darbai gali likti nuošalėje. Laiku apmokėti sąskaitas, pereiti automobilio techninę apžiūrą, deklaruoti pajamas – visa tai pagrandukams gali atrodyti nemalonios pareigos, kurių norėtųsi išvengti.

Vidurinieji vaikai: Kompromisų meistrai

Dar lieka vadinamasis „sumuštinio vidurys“ – vidurinysis vaikas. Šie vaikai nuo mažumės išmoksta kompromisų meno: jie sugeba laviruoti tarp noro būti laikomais tokiais rimtais kaip pirmagimiai ir siekio turėti jauniausiųjų privilegijų.

Dviejų viduriniųjų partnerystė gali būti išties harmoninga, nes abu moka prisitaikyti vienas prie kito. Jų silpnybė – kartais jiems sunku paprastai ir aiškiai išsakyti savo norus. Vis dėlto, JAV ekspertų pastebėjimu, tarp visų galimų partnerių kombinacijų, būtent viduriniųjų vaikų porose įvyksta mažiausiai skyrybų.

Idealios poros pagal gimimo eiliškumą?

Taigi, ar mokslininkai žino, kas kam geriausiai tinka? Jų nuomone, ypač perspektyvus yra vyriausiojo ir jauniausiojo vaiko šeimoje derinys. Tokiu atveju natūraliai pasiskirsto rolės: vienas linkęs vadovauti, o kitam malonu, kai kas nors už jį sprendžia. Tokie santykiai priimtini abiem, be to, partneriai gali mokytis vienas iš kito: vieno griežtumą atsveria kito kūrybingumas.

Tėvų pavyzdžio galia: Alkoholizmas šeimoje

„Girtuokliai gimdo girtuoklius“, – tai, ką tvirtino graikų rašytojas Plutarchas, dabar turi ir mokslinį pagrindą. Neseniai atlikto tyrimo duomenimis, rizika tapti priklausomam nuo alkoholio padidėja net šešis kartus, jei vienas ar abu tėvai piktnaudžiavo alkoholiu. Vaikų likimas tarsi užkoduojamas tėvų elgesiu.

Du Vokietijos mokslininkai, Michaelis Kleinas ir Martinas Zobelis, apklausė 432 jaunus žmones, užaugusius alkoholikų šeimose. Rezultatai neramina: 77 proc. turėjo priklausomą tėvą, 42 proc. – ir motiną. Net 35 proc. paminėjo, kad problemų dėl alkoholio turėjo ir senelis, o 9 proc. – senelė.

Studijos duomenimis, alkoholikų vaikai mokykloje dažniau gaudavo prastesnius pažymius ir anksčiau palikdavo namus nei jų bendraamžiai. Kas trečias apklaustasis buvo patyręs tėvų smurtą, daugelis savo vaikystę vertino kaip chaotišką, šaltą ir nestabilią.

Tyrinėtojų nuomone, ypač pažeidžiami yra alkoholikų sūnūs. Viena iš priežasčių gali būti fiziologinė – vyrai dažnai gali „pakelti“ didesnį alkoholio kiekį. Ekspertai mano, kad žmonės, kurie lėčiau apgirsta ir rečiau kenčia nuo pagirių, turi didesnę riziką tapti priklausomi.

Tačiau alkoholizmą lemia ne tik fiziologija, bet ir tėvų pavyzdys. Sūnūs yra linkę perimti girtaujančio tėvo elgesio modelį, kaip dukros – motinos. Laimė, kartais šis pavyzdys veikia priešingai: jaunuolis ar jaunuolė, matydami neigiamas pasekmes, griežtai atsisako alkoholio.

Mokslininkai pastebėjo ir kitą liūdną tendenciją: beveik 40 proc. moterų, išaugusių alkoholikų šeimose, vėliau pasirenka partnerius, kurie arba jau yra priklausomi nuo alkoholio, arba tokiais tampa santykių eigoje.

Tėvų pavyzdžio galia: Konfliktų šeimoje poveikis

Pasirodo, iš šeimos paveldime ne tik bendravimo stilių ar polinkį į priklausomybes – tėvai perduoda ir santuokos kūrimo bei konfliktų sprendimo patirtį. Tai nustatė JAV mokslininkai, atlikę 17 metų trukusį tyrimą su 297 šeimomis ir jų vaikais. Tyrimas pradėtas 1980 m., kai vaikai buvo paaugliai (apie 13 m.), ir baigtas 1997 m., kai jie jau buvo sukūrę savo šeimas (apie 30 m.).

Rezultatai parodė aiškią sąsają: jei tėvai 1980 m. skundėsi vienas kito elgesiu, noru vadovauti, irzlumu, nuotaikų svyravimais ar pavydo priepuoliais, panašių problemų turėjo ir jų suaugę vaikai. Jie taip pat menkiau vertino savo santuokas, nurodydami „laimės, bendrumo trūkumą, daug konfliktų ir įtarumo“.

Suaugę vaikai iš konfliktiškų šeimų buvo apskritai mažiau patenkinti gyvenimu, prasčiau vertino save ir dažniau kentėjo nuo streso. Psichologai aiškina, kad vaikai į tėvų konfliktus reaguoja tiek emociškai, tiek fiziškai. Jie atidžiai stebi, kaip suaugusieji bendrauja, todėl tėvų bendravimo modelis gali nesąmoningai persiduoti vaikams. Suaugę jie gali patekti į panašias šeimos krizes kaip ir jų tėvai.

Ar galime pakeisti šeimos scenarijų?

Nors šeimoje išsiugdytas bendravimo būdas dažnai pasireiškia mums to nenorint, psichologai ramina: padėtis šeimoje nėra nuosprendis. Jau pats žinojimas, kad problema gali slypėti išmoktuose elgesio įpročiuose, yra didelis žingsnis pirmyn. Laimei, savo elgesį su partneriu mes galime keisti ir sąmoningai kurti kitokius, laimingesnius santykius.

„Girtuoklių vaikams nėra užkirstas kelias išlikti nepriklausomiems nuo alkoholio,“ – mano M. Kleinas. Pozityvus savęs vertinimas, gebėjimas bendrauti, kūrybingumas ir kritiškas požiūris į aplinką – tai ginklai, galintys padėti atsispirti priklausomybei, į kurią įklimpo jų tėvai. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus negatyvius šeimos modelius – juos galima atpažinti ir pakeisti.