Pirmasis gedulas- kaip susitaikyti su netektimis

Kai skaudi nelaimė- artimo žmogaus netektis- suburia ir suvienija suaugusius, vaikai ir paaugliai lyg ir paliekami nuošalyje. Jų reakcija kartais būna tokia keista ir neatitinkanti stereotipinio gedėjimo sampratos, kad suaugusieji ne tik stengiasi atsiriboti, bet neretai ir piktinasi vaikų elgesiu. tačiau psichologai teigia, kad vaikų bei paauglių gedėjimas dažnai yra žymiai skausmingesnis ir ilgiau trunkantis nei įsivaizduoja saugusieji.

Mes dažnai klaidingai įsi­vaizduojame, kaip pra­nešti vaikui apie artimo žmogaus mirtį, kaip jis turėtų atsisveikinti su velioniu ir sudalyvauti laidojimo apeigose.

Tuo tarpu vis dažniau pirmasis susidūri­mas su mirtimi įvyksta dar nė nebaigus mokyklos. Labai sudėtinga ir skaudi misija ten­ka tam, kuris turi pranešti vaikui apie artimo žmogaus netektį. Geriau, jei tai pasa­kys tėvai arba gerai pažįstami, mylimi žmonės. Tai darant reikia atsižvelgti į vai­ko amžių, jo santykius su velioniu, mir­ties aplinkybes. Vieta turėtų būti tokia, kad vaikas į žinią galėtų sureaguoti ne­paisydamas aplinkinių ir netrukdomas pabūti tiek, kiek reikės.

Už lango buvo tamsi ir šalta žiemos naktis- girdėjau prislopintą tėvo balsą, kažką sakant į telefono ragelį, mamos kūkčiojimą, skubrius tetos žingsnius iš vonios į kam­barį ir atgal. Viskas atrodė lyg sapne, nerealu ir siaubinga. Tik garai nuo įkaitusio lygintuvo vis skaudžiai primindavo, jog nesapnuoju- aš lyginau juodą drabužį…

Liūdną žinią netinka pranešti staiga, vienu sakiniu. Geriausia tai padaryti pa­laipsniui, pirmiausia pasakant, kad žinia bus bloga, po to- apie kokį žmogų, trum­pai paaiškinant, kas įvyko, ir tik tada- kad žmogus mirė.
Jei žmogus mirė nuo ligos ir vaikas buvo tam ruošiamas, nuo jo nebuvo sle­piama ligos eiga ir buvo kalbėta apie gali­mą netektį, žinia traumuoja kiek mažiau. Deja, suaugusieji dažniausiai elgiasi at­virkščiai. Pateisindami save tuo, kad sau­go vaiką, jie nesuteikia jam laiko priprasti prie tokios minties ir atima galimybę pabendrauti ar atsisveikinti su mirštančiuo­ju taip, kaip vaikas to pats norėtų.

Tai, kaip vaikas supras ir reaguos į įvykį, labai priklauso nuo jo amžiaus. Su­augusieji turi atsižvelgti į tai, kad maždaug iki penkerių metų vaikui atrodo, kad mirtis yra tik laikina būsena, mąstymas šiame amžiuje yra labai konkretus. Ma­žylių gyvenime daugelis dalykų kartoja­si, jiems atrodo, kad laikas juda ratu, to­dėl vaikui labai natūralu, kad mirusysis vėl bus gyvas. Jauna moteris pasakojo, kad kai ji pasakė savo ketvertų metų sū­nui, jog senelio nebėra ir jie jo niekada nebepamatys, Andriukas pasėdėjo kelias akimirkas susimąstęs, tačiau netrukus pa­siprašė išleidžiamas į kiemą, linksmai žaidė, o po kurio laiko paklausė… kada senelis vėl grįš. Kitą dieną jis buvo jau liūdnesnis.

Šešerių-  dešimties metų vaikas pa­mažu pradeda suprasti, kad mirtis yra ne­ grįžtama būsena, kad mirusysis tikrai yra miręs, nors dar sunkiai įsivaizduoja savo paties mirtį. Mirties priežasčiai suvokti reikalingas paaiškinimas- nelaimingas atsitikimas, prievarta, liga ar senyvas am­žius. Suaugusieji dažnai klysta manyda­mi, kad klausinėti apie tai yra netinkamas smalsumas, ir nenoriai pasakoja. Tuo tar­pu ši informacija padeda suvokti įvykį.

Vienas iš svarbių gedėjimo etapų, pa­dedančių sunkiai suvokiamą netektį pa­mažu priimti kaip realybę, yra laidojimo apeigos. Jos suteikia galimybę simboliš­kai išreikšti savo skausmą, atsisveikinti. Vaikui taip pat to reikia. Suaugusieji ma­no, kad laidotuvių dienomis palikdami vaikį namuose su nelabai artimais žmo­nėmis apsaugo jį nuo neigiamų emocijų ir prisiminimų. Tačiau dažnai ir po daugelio metų vaikas apgailestauja, kad nedalyvavo artimo žmogaus laidotuvėse. Įsivaizduokite, kad septynmečiui gali būti sunku suvokti, kas įvyko, jei dar vakar žaidė su broliu, o šiandien jam pasakė, kad brolis mirė, o jis pats buvo nuvežtas pas tėvų draugus. Negi manote, kad jis niekada nebandys įsivaizduoti to, kaip brolis žu­vo, kaip po to atrodė, kaip vyko laidotu­vės? Dažnai įsivaizdavimai būna daug baisesni už realybę! Tik išskirtiniais atve­jais. kai kūnas labai smarkiai sužalotas, galima svarstyti, ar vaikui reikėtų daly­vauti laidotuvėse.

Būna ir taip, kad vaikas iš pradžių viską neigia, protestuoja, pyksta ant ve­lionio, mirties. Leiskite jam išsiverkti. Atsakykite į visus jo klausimus konkrečiai ir nieko neslėpdami. Jei jums sunku, taip ir pasakykite, pažadėdami vė­liau būtinai pasikalbėti. Vaikui paleng­vės, jei paaiškinsite, kad ir jūs panašiai jaučiatės, kad suprantate jį, tačiau visi tu­ri susitaikyti su realybe.

Psichologai, pritariantys vaikų daly­vavimui laidotuvėse, pastebi, kad dažnai suaugusieji tai supranta kaip paprastą vaiko atvedimą į laidojimo patalpą ar ka­pines. Labai svarbu vaiką tam tinkamai paruošti. Prieš vedant į laidotuves reikia papasakot,. kaip atrodo ta patalpa, kaip guli velionis, kaip pasikeitusi jo išvaizda, paaiškinti, kaip vyks laidotuvės, kaip jose elgiasi žmonės. Šalia vaiko visą laiką turi būti gerai pažįstamas žmogus, kuris atsa­kys į visus klausimus, aiškins, leis išsi­verkti, o jei vaikas paprašys- parves na­mo ir drauge su juo pabus. Vaikui galima leisti paliesti velionį, tai padės suvokti, kodėl šį žmogų reikia palaidoti. Laidojant ką nors iš labai artimų tėvams žmonių, vaikais turi pasirūpinti geri draugai ar to­limesni giminaičiai, tuo suteikdami tė­vams galimybę netrukdomiems gedėti, tačiau tai nereiškia, kad vaikai turi būti atskirti nuo tėvų. Jei vaikas visgi negalėjo dalyvauti apeigose, apie jas vėliau reikia labai išsamiai papasakoti.

Nors mums labai neįprasta ar net keista, tačiau psichologai pataria leisti vaikui pasisakyti apie laidotuvių organizavimą. Vaikas gali turėti savo nuomonę, su kokia suknele turi būti laidojama ma­ma, kokia muzika turi skambėti ar kokių gėlių jis nori padėti prie karsto. Jis gali pageidauti, kad į karstą būtų įdėtas kaž­koks mirusiojo labai mėgtas daiktas, žais­las ar vaiko atsisveikinimo laiškas, pieši­nys, parodyti, kur jis turi būti padėtas. Jei jo pasiūlymas visai nepriimtinas, paaiš­kinkite kodėl, pasiūlykite kompromisinį variantą. Vaikams toks dalyvavimas pa­prastai labai palengvina atsisveikinimą. Taip pat vaikui turi būti leista dalyvauti tvarkant mirusiojo daiktus.

Atsakyti vaikui į klausimą „Kas yra mirtis?” kartais atrodo beviltiškai sunku, tačiau toks klausimas dažniausiai nu­skamba. Suaugusiųjų taip mėgstami aiš­kinimai, kad velionis „iškeliavo į dangų” arba „užmigo” mažų vaikų dažnai yra su­prantami labai tiesiogiai. Neretas atvejis, kai po tokių aiškinimų vaikams pasidaro labai baisu, kai pamato miegančius tėvus ar kai šie išvyksta j kelionę, nes (ypač po mirties šeimoje) vaikai labai jautriai rea­guoja net į trumpus išsiskyrimus. Aiški­nant, kas įvyko, geriau vengti abstrakčių sąvokų, tokių kaip „siela”, „kelionė”, „miegas”, geriau remtis konkrečiais, vai­kui suprantamais reiškiniais: „Ji numirė, nes jos širdis nustojo plakusi. Dabar ji ne­ gali judėti, valgyti, jai nieko neskauda”.

Vaikų gedėjimui reikalingas laikas bei konkretūs daiktai ir poelgiai- nuo­ traukos, ritualai, lankymasis kapinėse ar velionio mėgtose vietose. Kartais suau­gusiuosius erzina tai, kad vaikas dažnai žiūrinėja velionio nuotraukas, naudojasi jo daiktais, reikalauja pasakoti apie jį. Ta­čiau psichologai teigia, kad tai gali gero­ kai sumažinti vaiko skausmą, padėti jam susitaikyti su realybe. Dešimtmečiams jau geriau suvokiamos mirties priežastys, tačiau juos pradeda neraminti klausimas: „Kodėl geram žmogui gali įvykti toks blogas dalykas?” Pradinėse klasėse vienu iš pagrindinių informacijos šaltinių tam­pa bendraamžiai, ypatingai berniukams, todėl tėvams atrodo, kad vaikas – jų vai­kas, iki to buvęs labai atviras, – slepia savo sielvartą ir nenori apie tai kalbėti. „Netrukus po to, kai avarijoje žuvo mūsų vyresnioji dukra, aš pastebėjau, kad Ir­mutė žaidžia „ligoninę” ir jos lėlė „po avarijos” pasveiksta. Psichologė man pa­aiškino, kad vaikams yra būdingos fanta­zijos, kuriose mirusysis atgimsta”. Žais­dami vaikai tarsi išardo problemą dali­mis, kiekvieną jų apsvarsto ir vėl sudeda į jau geriau suvokiamą visumą.

Paaugliams artimo žmogaus mirtis gali tapti daugybės vidinių ir išorinių konfliktų priežastimi. Gali prasidėti kon­fliktai su tėvais, mokykloje, jie gali pra­dėti smerkti save ir save bausti, kariais net labai smarkiai. Neretai mirtis, ypač vieno iš tėvų, paauglių vertinama kaip trūkumas, kurio reikia gėdytis, slėpti. Jiems sunkiausia atvirai reikšti savo jaus­ mus.

Suprantama, kad sunkiausia vaikams yra tėvų netektis. Jie ne tik praranda myli­mą žmogų, bet staiga ir negrįžtamai pasi­keičia ir įprastas gyvenimo būdas. Jie pradeda bijoti dėl savo ateities. Vaiko klausimas „Kas dabar manimi rūpinsis?” yra natūralus ir teisėtas, nes susijęs su jo pagrindiniais poreikiais. Taip pat dažnai atsiranda baimė, jog ir likusiam gyvam tėvui gali kažkas nutikti.

Kai šeimoje miršta vienas iš vaikų, likusieji pajunta pasikeitusį tėvų požiūrį į juos. Gedintys tėvai pradeda nuolaidžiau­ti, ieškoti panašumų ir skirtumų su miru­siuoju. Kartais vaikai net svarsto, ar jiems mirus tėvai taip pat liūdėtų. Mirus broliui ar seseriai vaikai itin dažnai kaltina save. Vaikų bendravime ir barniai, ir pavydas ar net peštynės yra dažnas reiškinys, ta­čiau mirties atveju gali tapti savęs kaltini­mo priežastimi. Taip pat reikia prisiminti, kad mirus vienam iš vaikų kiti gali pasi­jausti nesaugūs, pradėti bijoti dėl savo gyvybės.

Senelių mirtis vaikui gali būti taip pat labai skausminga, ypač jei jų santykiai buvo artimi, jie kasdien matydavosi. Ta­čiau seno žmogaus mirtis vaikams leng­viau suprantama.

Mirus kuriam nors iš vaiko draugų suaugusieji dažnai neįvertina patirtos ne­tekties. Pasibaigus ankstyvajai vaikystei draugai tampa vis svarbesne gyvenimo dalimi, ypač jie svarbūs paauglystėje. Ta­čiau nepakankamas vyresniųjų dėmesys mirus vaiko ar paauglio draugui priverčia netektį išgyventi vienatvėje.

Netektis ir gedėjimas labai nedera prie šviesaus ir nerūpestingo vaikystės paveikslo. Tačiau tai nereiškia, kad įvy­kus nelaimei nelieka tamsių dėmių arba kad jų neįmanoma bent šiek tiek pašvie­sinti. Tai tikrai priklauso nuo mūsų, gyvų suaugusiųjų.