Apkalbų pinklės: Kodėl liežuvaujame ir kaip tam atsispirti?

Apkalbų anatomija

Ar esate kada nors su kuo nors ką nors apkalbėjusi? Ar buvote pati apkalbėta? Tikriausiai taip. Galime tik guostis, kad apkalbėti nesančius yra geriau nei mušti gulinčius, nors skirtumas kartais atrodo nedidelis. Mušant labiausiai kenčia gulintis, o apkalbant, kaip bebūtų keista, ilgainiui labiausiai nukenčia pats liežuvautojas. Panagrinėkime šį reiškinį atidžiau.

Kaip plinta paskalos?

Paskalų judėjimas turi savų dėsningumų:

• Anonimiškumo iliuzija: Paskalų skleidėjas dažnai tikisi likti nežinomas, tačiau nevalingai pačiose paskalose palieka savo „autografą“ – atskleidžia savo požiūrį, vertybes ar kompleksus.
• Bumerango efektas: Apkalbos anksčiau ar vėliau grįžta pas jų skleidėją, kartais netikėčiausiu pavidalu.
• Išpūstas burbulas: Kol paskala pasiekia apkalbamojo ausis, ji dažnai būna išpūsta ir aplipusi neįtikėtinomis detalėmis. Kiekvienas „nešiotojas“ gautą žinią dar „pavolioja savo kieme“ – interpretuoja savaip, prideda savo vertinimų.
• Greitis: Ypač moterų kolektyvuose (nors ne tik) apkalbos kartais sklinda viršgarsiniu greičiu.

Kodėl žmonės apkalbinėja?

Kas skatina žmones skleisti gandus ir aptarinėti kitų gyvenimus? Priežastys slypi giliau nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio:

• Silpnumas ir negalėjimas pasipriešinti: Apkalbamas žmogus dažniausiai negali apsiginti, nes jo nėra šalia. Tai suteikia liežuvautojui galios ir kontrolės jausmą, kurio jam galbūt trūksta kitose gyvenimo srityse. Kai jėgos daugiau nei proto, vyrai santykius gali aiškintis kumščiais. Kai protas trumpesnis už liežuvį, moterys (ir ne tik) santykius aiškinasi plakdamos liežuviais.
• Pavydas ir menkavertiškumas: Jeigu šalia sėkmingesnio, gražesnio ar laimingesnio žmogaus jaučiamės prastai, kyla pagunda jį apkalbėti, sumenkinti, kad patys pasijustume geresni. Pavyzdžiui, jei šalia ekstravagantiškos draugės jautiesi „pilka pelyte“, apkalbėjus jos pernelyg laisvą stilių, tavo pačios pilkumas gali pasirodyti elegantiškesnis. Pavydą dažnai gimdo menkas savęs vertinimas ir nepasitikėjimas. Kuo daugiau kompleksų, tuo stipresnis noras lygintis ir „pasislėpti“ net nuo geriausio draugo, o „pasislėpus“ – nerimauti, kad kita pasirodys šaunesnė.
• Savo problemų perkėlimas: Apkalbų teikiamo „malonumo“ mechanizmas dažnai veikia „savivarčio“ principu. Ką pačiam sunku „pavežti“ (savo trūkumus, klaidas, baimes), tą „išpilame“ ant kito. Perkeldami savo „nuodėmes“ kitam, trumpam tampame tarsi lengvesni ir švaresni. „Kuo pats kvepi, tuo ir kitą tepi.“ Apkalbos liežuvautoją veikia panašiai kaip rūkalių cigaretė: trumpam atpalaiduoja, apsvaigina, suteikia akimirkos palaimą maskuojant vidinį nepasitenkinimą.
• Poreikis jaustis svarbiam: Kai nuosavas gyvenimas atrodo tuščias ir nykus, kyla pagunda domėtis kitų intymiu gyvenimu. Liežuvautoja jaučiasi gyva tik dalyvaudama kitų gyvenimuose, svarbi ir reikšminga – tik platindama kitų paslaptis, teisinga – vertindama kitų poelgius.

Kas yra tipiška liežuvautoja (ar liežuvautojas)?

Net išoriškai patrauklus žmogus gali turėti rimtą trūkumą, kuris pastebimas tik jam prasižiojus – tai savimonės stoka. Liežuvautojas dažnai nesugeba suvokti, apmąstyti ir įvertinti savo paties jausmų bei poelgių. Jis nuolat jaučia nepasitenkinimą, kurio nesugeba pakelti ar įveikti, todėl perkelia jį ant kitų. Jis jaučiasi gyvas tik aptarinėdamas kitus.

Ar liežuvavimas – liga?

Tai galima pavadinti liguistu potraukiu, galbūt net viena mažiausiai ištirtų tradicinių „narkomanijos“ formų. Kodėl jai dažniau pasiduoda moterys? Galbūt tai susiję su auklėjimu – dukterys dažnai perima modelį iš motinų, kurios mergaitėms girdint apkalba kaimynes ar drauges.

Liežuvautoja, kaip ir dauguma priklausomybės ligonių, atsiduria užburtame rate. Apkalbėjusi žmogų, ji priversta jo vengti, nes turi ką slėpti. Susitikusi jaučiasi nejaukiai, šypsosi sukąstais žandikauliais ir bijo būti demaskuota. Kad pataisytų savijautą ir nuramintų sąžinės graužatį, ji pradeda nemėgti savo aukos ir renka kitas paskalas, patvirtinančias tariamą „tiesą“ apie apkalbėtąjį. Sunkios liežuvavimo komplikacijos – dviveidiškumas ir nuolatinis nerimas.

Vyrų ir moterų apkalbos: Ar skiriasi?

Liežuvauja ne tik moterys. Tačiau pastebima, kad vyrai dažniau apkalba sąmoningai, siekdami konkretaus tikslo (pvz., pakenkti konkurentui darbe). Jų apkalbų objektai dažniau būna susiję su statusu, pasiekimais: automobilis, pareigos, laimikis, alga, viršininko kompetencija, politika. Moterys (stereotipiškai) dažniau linkusios aptarinėti asmeninius santykius, išvaizdą, kitų moterų aprangą ar vyrus.

Kaip apsisaugoti nuo apkalbų (ir pačiam neapkalbėti)?

Visiškai sustabdyti paskalų sklidimo turbūt neįmanoma – lengviau būtų sustabdyti traukinį atsigulus ant bėgių. Belieka pačiam sąmoningai nedalyvauti apkalbose – panašiai kaip nerūkyti ir nepalaikyti rūkantiems draugijos. Net jei pats netrauki „paskalos cigaretės“, būnant šalia liežuvautojų, „prasmirstama“ neigiamomis emocijomis. Pasyvus dalyvavimas apkalbose kenkia kaip ir pasyvus rūkymas.

Svarbu atskirti liežuvautoją nuo paprastos plepės. Plepė gali būti nuobodi, valandų valandas pasakodama apie savo ligas ar šunį, tačiau ji paprastai nekenksminga. O štai liežuvautoja apie save dažniausiai neturi ką papasakoti, bet nekantrauja pasidalinti „naujienomis“ apie kitus. Jei kas nors ima tankiau alsuoti, stveria jus už alkūnės ir pasikeitusiu balsu taria: „Ar girdėjai apie Ritą? Tai va ji…“ – šioje vietoje patartina skubiai atsisveikinti ir pereiti į kitą gatvės pusę.

Kaip sustabdyti save nuo pagundos apkalbėti?

Pajutus, kad „velnias tampo už liežuvio“:

• Prisikąskite liežuvį: Taip, kad skaudėtų! Fizinis skausmas – veiksminga priemonė atskirti savo reikalus nuo svetimų.
• Mintyse sukalbėkite mantrą: Pvz., „Mažas esi ir suprasti visko negali, mažas esi ir pakeisti nieko negali…“ arba tiesiog „Tai ne mano reikalas“.

Nors kartais atrodo, kad apkalbos yra nekalta pramoga, jos dažniausiai atskleidžia ne apkalbamojo, o paties apkalbėtojo problemas – vienišumą, pavydą, nepasitenkinimą savimi. Sąmoningumas, savivertės stiprinimas ir pagarba kitiems – geriausias priešnuodis „ilgo liežuvio“ sindromui.