Paauglys nenori gyventi: Kaip atpažinti ženklus ir padėti?

Bausmės baimė dėl blogo pažymio, nesutarimai su tėvais ar nelaiminga pirmoji meilė – tai tik keletas iššūkių, kurie neretai verčia paauglius suabejoti savimi, veda į neviltį ir nusivylimą. Bet ar galima jiems padėti, kai atrodo, kad jie nebenori gyventi? Ką svarbu žinoti tėvams ir mokytojams?

Kodėl paaugliai praranda viltį?

Kartais tragiški įvykiai, pavyzdžiui, jaunuolio žūtis avarijoje viršijus greitį, gali slėpti ir sąmoningą sprendimą pasitraukti iš gyvenimo. Kas verčia vaikus ir jaunuolius taip nusivilti, kad jie nemato kitos išeities?

Psichologai įvardija kelis dažnus motyvus:

• Spaudimas mokykloje: Tėvų ir pedagogų spaudimas siekti tik geriausių rezultatų, neatsižvelgiant į paauglio galimybes ar polinkius. Tėvai kartais perlenkia lazdą reikalaudami to, ko vaikas tiesiog neįstengia.
• Santykių problemos: Nusivylimas pirmąja meile, tėvų skyrybos, patyčios.
• Sunkios gyvenimo sąlygos: Pernelyg sunkios arba, priešingai, pernelyg lengvos sąlygos (kai pačiam nereikia dėl nieko stengtis) gali slopinti motyvaciją ir gyvenimo prasmės pojūtį.
• Trauminės patirtys: Seksualinis išnaudojimas, smurtas.
• Jausmas, kad esi nereikalingas: „Nenorintys gyventi dažnai jaučiasi nemylimi, nepastebimi, nereikalingi“, – sako vaikų ir jaunuolių polinkį į savižudybę tirianti Christa Hommen.

Jei keli šie veiksniai susideda, paauglys gali vis labiau grimzti į beviltiškumo jausmą. Ekspertai tai vadina „kapituliacija susidūrus su gyvenimo rūpesčiais“. Niekas nesirinktų alkoholio, narkotikų ar mirties, jei suvoktų savo gyvenimo prasmę ir nebūtų nusivylęs pasauliu.

Vidinis paauglio konfliktas: Noras gyventi išlieka

Svarbu suprasti, kad net ir galvodamas apie mirtį, paauglys viduje dažnai ilgai dvejoja. Veikia savisaugos instinktas, o širdyje dauguma jų vis tiek trokšta gyventi. Abejodami jie dažnai laukia žmogaus, kuris ištiestų ranką, padėtų pamatyti išeitį iš padėties, kurioje jie mano atsidūrę. Tik ilgai nesulaukę pagalbos, jie gali pasirinkti mirtį kaip pabėgimą nuo kančios.

Neatpažinti pagalbos signalai

Tragiškiausia, kad paaugliai savo neviltį dažnai išreiškia daugybe signalų, tačiau aplinkiniai jų nepastebi arba nesureikšmina. Neretai šie ženklai tampa aiškūs tik po nelaimės, kai padėti jau per vėlu. Tiek tėvai, tiek mokytojai, pastebėję tam tikrus elgesio pokyčius, turėtų į juos reaguoti ir kuo greičiau ieškoti pagalbos.

Spaudimas mokykloje: Kaip gali padėti tėvai?

„Kuo geriau mokysiesi, tuo daugiau pasieksi gyvenime“, – dažnai kartoja tėvai. Konfliktų nekyla, jei vaikui mokytis sekasi ir patinka. Tačiau daug žalos padaroma, kai tėvai pernelyg spaudžia vaiką, neatsižvelgdami į jo gebėjimus ir polinkius.

Psichologai pataria:

• Visų pirma realiai įvertinkite vaiko sugebėjimus ir kartu ieškokite tokios mokymosi formos ar krypties, kuri jam labiausiai tiktų.
• Pavyzdžiui, galbūt aktyvų, vietoje nenustygstantį paauglį vertėtų leisti į sporto ar menų mokyklą, o ne į akademinę gimnaziją.
• Visada aptarkite mokymosi klausimus su pačiu vaiku ir jo mokytojais, kurie gali objektyviau įvertinti jo gabumus ir sunkumus.
• Jei mokiniui tik laikinai nesiseka konkretus dalykas, galbūt gali padėti draugai ar korepetitorius.
• Jei problemos gilesnės ir mokykla kelia nuolatinį stresą, prasminga alternatyva gali būti mokyklos ar profilio keitimas.

Liūdesys ar depresija: Kaip atskirti?

Jei paauglys liūdnas, tai dar nereiškia, kad reikia pulti į paniką. Liūdesys yra natūrali reakcija į nemalonius įvykius (pvz., draugo ligą, nesėkmę). Tačiau apie depresiją galima kalbėti tuomet, kai susideda daugiau simptomų, ir jie tęsiasi ilgiau (bent kelias savaites):

• Prislėgta nuotaika didžiąją dienos dalį.
• Apatija, energijos stoka, niekas nebedomina ir nebedžiugina.
• Savęs nuvertinimas, kaltės jausmas.
• Miego sutrikimai (nemiga arba pernelyg ilgas miegas).
• Apetito pokyčiai (sumažėjęs arba padidėjęs).
• Sunkumai susikaupti, priimti sprendimus.
• Mintys apie mirtį ar savižudybę.

Tėvų vaidmuo: Supratimas ir palaikymas

„Paaugliai išreiškia polinkį į savižudybę, tačiau tai dažniausiai perteikia gana paslėpta forma,“ – rašo psichologas Michaelis Thiele. „Tėvai turėtų nepanikuoti, o pasistengti suprasti. Svarbu, kad sūnus ar duktė bet kada galėtų į juos kreiptis – net jei paskambintų darbo metu, leiskite išsikalbėti apie savo rūpesčius.“

Eksperto nuomone, tėvai ir vaikai turėtų kartu bandyti keisti tas gyvenimo sąlygas, kurios kelia abejonių, leidžia jaustis nereikalingam. Pavyzdžiui, svarbu, kad kiekvienas šeimos narys, įskaitant paauglį, turėtų savo pareigų, kurių už jį niekas neatliktų. Tai paprastas būdas vaikui pasijusti reikalingam ir svarbiam šeimos dalimi (aišku, neapkraunant darbais tiek, kad neliktų laiko mokslams ir poilsiui).

Labai svarbu tėvams atrasti laiko nuoširdiems pokalbiams su vaikais, kad įgytų jų pasitikėjimą. Paaugliui be galo svarbu jausti, kad jis šeimoje yra mylimas besąlygiškai.

Kaip padėti depresijos ar krizės apimtam paaugliui?

• Profesionalų pagalba: Pirmiausia reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją, kuris gali nukreipti pas vaikų ir paauglių psichiatrą ar psichologą. Specialistas gali padėti įvertinti būklę ir parinkti tinkamą pagalbą. Kartais paaugliui lengviau atsiverti nepažįstamam specialistui.
• Pasitikėjimo ryšys: Kartais gali padėti pokalbis su klasės auklėtoju, mėgstamu mokytoju, giminaičiu ar kitu suaugusiuoju, kuriuo paauglys pasitiki. Galbūt tas žmogus galėtų patarti, kaip elgtis, arba pats pabandytų atsargiai pakalbėti su paaugliu.
• Bendraminčių parama: Paaugliui gali padėti bendravimas su tais, kurie yra išgyvenę panašias krizes. Jei tokių žmonių yra tarp artimųjų ar draugų, sudarykite sąlygas jiems susitikti ir pasikalbėti. Kartais atviras, palaikantis pokalbis su panašios patirties turinčiu žmogumi gali pakeisti požiūrį į problemą.

Nerimą keliantys signalai: Į ką atkreipti dėmesį?

Būkite ypač atidūs, jei pastebite šiuos ženklus:

• Užsidarymas savyje: Paauglys staiga tampa nekalbus, vengia bendravimo, daug laiko leidžia vienas prie televizoriaus ar kompiuterio.
• Nuotaikų ir elgesio pokyčiai: Staigūs agresijos protrūkiai, nuolatinė bloga nuotaika, dirglumas, apatija gali rodyti, kad paauglys turi sunkumų, su kuriais nebesusidoroja.
• Pasikeitęs požiūris į išvaizdą: Nustoja rūpintis higiena, išvaizda.
• Mokymosi problemos: Staiga pablogėję pažymiai, nenoras eiti į mokyklą.
• Kalbėjimas apie mirtį ar savižudybę: Net jei tai pasakoma juokais ar tarp kitko, į tokius posakius kaip „būtų geriau, jei manęs nebūtų“, „niekas manęs nemėgsta“, „viskas beprasmiška“ reikia reaguoti rimtai.
• Atsisveikinimas: Demonstratyviai gerai matomoje vietoje paliktas dienoraštis su mintimis apie mirtį, atsisveikinimo laiškai. Paaugliai, rimtai svarstantys apie savižudybę, gali pradėti dovanoti brangius daiktus (pvz., mėgstamus įrašus, papuošalus, drabužius), tarsi atsisveikindami.
• Rizikingas elgesys: Pradeda vartoti alkoholį, narkotikus, neapgalvotai elgtis.

Svarbiausia žinutė paaugliui

Pastebėję nerimą keliančius signalus, tėvai turėtų ypač atidžiai stebėti paauglį. Jokiu būdu negalima jo barti, bausti ar nuvertinti jo jausmų. Svarbiausia – parodyti meilę ir palaikymą. Aiškiai leiskite jam suprasti: „Mes tave mylime ir visada padėsime, kad ir kokios bėdos tave užgriūtų. Tu mums labai rūpi.“

Kur ieškoti pagalbos Lietuvoje?

Jei jūs ar jūsų artimas paauglys patiria sunkumų, nesijaudinkite kreiptis pagalbos. Lietuvoje veikia nemokamos pagalbos linijos:

• „Vaikų linija“: Tel. 116 111 (kasdien 11:00–23:00). Pagalba vaikams ir paaugliams. Taip pat galima rašyti laišką internetu www.vaikulinija.lt.
• „Jaunimo linija“: Tel. 8 800 28888 (visą parą). Pagalba jaunimui iki 35 m. Taip pat galima bendrauti internetu www.jaunimolinija.lt.
• „Vilties linija“: Tel. 116 123 (visą parą). Pagalba suaugusiems.

Taip pat galite kreiptis į mokyklos psichologą, socialinį darbuotoją arba ieškoti pagalbos psichikos sveikatos centruose. Nebijokite ieškoti pagalbos – jos yra!