Venecija- miestas ant vandens

Venecija laikoma vienu gražiausiu ir keisčiausiu pasaulio miestu. Ši neįprasta vieta greičiau primena pasakų dekoracijas negu realybę. Pastatyta ant 118 salelių, apraizgyta kanalų kanalėlių ir tiltelių, Venecija kaip magnetas traukia milijonus turistų iš viso pasaulio. Labiausiai ji patinka įsimylėjėliams. Ir čia nieko nuostabaus.

Ar žinote, kodėl Venecija pastatyta ant vandens? Tam, kad ją būtų lengviau apginti nuo įvairių priešų, kuriems šis miestas ypač rūpėjo savo klestėjimo laikais (XV- XVI a.). Prieš 1500 m. vietiniai gyventojai lagūnos salelėse pradėjo statyti namus, kurie davė pradžią Venecijai- miestui, kur gatves pakeičia kanalai, kur vandenyje atsispindi garsių viduramžių meistrų (Tintoreto, Ticiano, Veronezės) išpuošti įstabaus grožio bažnyčių fasadai, o vakarais po įmantriais tilteliais plaukioja gondolos su įsimylėjėliais.

Gondolos- laiveliai dviems

Gondolos- tai ilgos valtys prašmatniai raitytais galais. Jos tapo populiaria transporto priemone todėl, kad tokias lengva parkuoti bei manevruoti kanalų labirinte. Kažkada tai buvo įprasta gyventojų susisiekimo priemonė, dabar labai išpuoštos gondolos- turistus viliojanti atrakcija. Plaukiojimo kaina- derybų objektas. Jeigu labai pasiseks, šis malonumas jums atsieis 80 eurų. Bet dėl kainos jo atsisakyti tikrai neverta. Plaukdami tikriausiai patirsite dar vieną „malonumą”. Mat dažnas gondolininkas (matyt, norėdamas įsiteikti) plukdydamas užtraukia ariją, beje, visai nesijaudindamas, ar jo balsas tam tinka, ar ne. Jeigu norisi iš tikrųjų kažko labai romantiško, geriau plaukioti naktį, kai miestas ilsisi po turistų antplūdžio, kai žmonių nedaug (išskyrus įsimylėjėlių poreles), o vandenyje atsispindi namų fasadai ir šviesos, kurdamos nerealaus pasaulio iliuziją.

Neįprato miesto gatvės

Venecijos kanaluose plaukioja daugybė įvairiausių laivų bei valčių. Todėl nenuostabu, kad ant iš vandens kyšančių polių prikabinėta kelio (vandens?) ženklų, pavyzdžiui, „Žemas tiltas“, „Pagrindinis kanalas“, „Vienakryptis kanalas“ ir pan. Didžiausias kanalas- „Canal Grande“, kurio ilgis 4 kilometrai. Tai pagrindinė Venecijos gatvė (jeigu taip galima pasakyti). Joje nuo ryto iki vakaro gana intensyvus judėjimas: į vienoje iš salelių esančią bažnyčią nusiūbuoja gondolų eilė su jaunavedžiais ir palyda; už penkių minučių lėtai supdamasis ant bangų praplaukia katafalkas-mirusįjį į kapines palydi tik artimieji… Kartkartėmis pasigirsta sirena ir pro šalį pralekia „Greitoji medicinos pagalba” arba policijos ekipažas. Tada, kaip ir važiuodamas įprasta gatve, turi pasitraukti ir duoti kelią. Tarnautojai į įstaigas irgi skuba ne automobiliais (kaip pas mus) ar dviračiais (kaip daugelyje Europos šalių), o įvairiausiais laiveliais.

Beje, didžiausia Venecijos „gatvė” labai užteršta, nes į ją patenka beveik visi miesto nešvarumai. Todėl karštesnėmis dienomis aplinkui tvyro ne itin malonus kvapas… Kanalo niekas nevalo, net seniausi venecijiečiai nepamena, kada jis buvo valytas. Bet tai netrukdo vietiniams kasmet rengti gondolininkų varžybas, kurios neretam baigiasi maudynėmis dvokiančiame vandenyje.

Po Veneciją galima ne tik plaukioti, bet ir pasivaikščioti pėsčiomis, nes čia daug gražių kabančių tiltų tiltelių. Vienas gražiausių ir garsiausių- Realto tiltas, statytas dar antikos laikais. Ant jo įsikūrusios 24 meno dirbinių parduotuvės. Nuo vidurio atsiveria nuostabus miesto ant vandens vaizdas.

Puikiausias Europos Salonas

Taip Veneciją pakrikštijo imperatorius Napoleonas. Šiandien neperdedant galima pridurti, kad tai ir brangiausias „salonas“. Tai ypač justi vienoje gražiausių pasaulyje šv. Morkaus aikštėje. Joje pilna elegantiškų parduotuvių, prašmatnių kavinių su staliukais po atviru dangumi, kuriose nuo ryto iki vakaro griežia nedideli orkestrai. Taigi: kuo arčiau šv. Morkaus aikštės, tuo kainos didesnės. Pavyzdžiui, šoninėje gatvelėje kavos puodelis atsieis 3 €, o aikštėje- apie 7 €, nes mokėsite ne tik už kavą, bet ir už vaizdus, muziką. Geriant kavą galima grožėtis Dožų (senieji Venecijos valdytojai) rūmais, auksu tviskančiais evangeliko šv. Morkaus bažnyčios kupolais, senąja Pjaceta (anksčiau čia buvo turgaus aikštė, kurioje kartais vykdydavo mirties bausmes miestelėnams), kuri išveda į „Canal Grande“, arba tiesiog stebėti pilkuosius aikštės „okupantus“ – balandžius.

Taip, šiandien šv. Morkaus aikštė pilna ne tik turistų, bet ir balandžių. Šie paukščiai visai nebijo žmonių- tupia ant galvų, pečių, ypač jei šalia paberiama kruopų, kurių čia pat galima nusipirkti iš apsukrių venecijiecių. Miestui balandžiai sukelia nemažai problemų, nes dergia ant namų fasadų. Kad jų sumažėtų, devintajame dešimtmetyje paukščius lesino grūdais su… kontraceptikais (kad nebesidaugintų). Vėliau vietinė valdžia atsisakė tokių metodų. Dabar visur, kur balandžiai galėtų nutūpti, pailsėti ir… prismaigstyta metalinių virbų.

Ten, kur dūsavo Kazanova

Prie šv. Morkaus aikštės yra garsusis Atodūsių tiltas. Deja, tokį romantišką pa vadinimą jis gavo ne todėl, kad ant tilto dūsaudavo įsimylėjėliai. Tiltas jungė prašmatnius Dožų apartamentus su kalėjimu. Tad kunigaikščio nuteistieji, praeidami šiuo tiltu, paskutinį kartą žvelgė į miestą pro grotuotus langelius ir dūsavo, apgailėdami savo laisvę. Garsiausias dūsautojas buvo amžinasis lovelasas Kazanova, kuris taip ištobulino suvedžiojimo meną, jog sugebėjo suvedžioti vietinio kunigaikščio dukterį. Tas įniršęs liepė Kazanovą įkalinti iki gyvos galvos. Deja, garsusis meilužis (kaip tikras vyras) pabėgo iš kalėjimo ir daugiau niekada negrįžo į Veneciją.