Gyvatės- ropliai, kuriuos verta pažinti

Kai kam gyvatės, žalčiai atrodo tiesiog baisūs, o štai gamtininkai sako, kad gyvatės, žalčiai, driežai – nuostabiausi žemės padarai.

Gyvatės kultūra ir simbolika

Gyvatės nuo senų senovės garbinamos ne tik rytiečių, kurių sąsajos su aplinka dar tvirtos ir kurie myli gamtą ne žodžiais. Prisiminkime seną žemaičių keiksmą „žaltie“ arba visoje Lietuvoje paplitusį keikimą „gyvate“. Susipynę du žalčiai buvo keliami virš kaimo trobų stogų – tai buvo viso namo gyventojų ir turto sargai. Vėliau, pamiršus senąją gyvūnų prasmę, žalčių figūros liko tik kraigo puošmena. Etnologai aiškina, kad lietuviai ilgus šimtmečius garbino gyvates ir žalčius, bet įsigalėjus krikščionybei, šį tikėjimą imta persekioti, drausta minėti šliužų vardus, todėl ilgainiui roplių pavadinimai (gyvatė, žaltys) virto keiksmais. Teko skaityti straipsnį apie tai, kad net lietuviški juostų bei audimo raštai kartoja gyvačių, žalčių kūnų piešinius, o pačios juostos – šių roplių simboliai.

Gyvatė medicinoje

Vienintelė sritis, kurioje gyvatė išliko ir nebuvo persekiojama – medicinos, sveikatos simbolika. Juk ir šiandien ant bet kurios vaistinės pamatysime senąjį simbolį – gyvatę su taure. Senovės gydytojai netruko pastebėti, kad gyvatės išskiriamas skystis – ne tik kenksmingi nuodai, nuo kurių miršta gyvūnai ir žmonės. Paaiškėjo, kad nuodingųjų šliužų išskiriamomis medžiagomis iš išorės galima gydyti daug negalių: sąnarių skausmus, sutrenkimus, nes veikliosios dalys skverbdavosi gilyn į audinius. Jei nepatekdavo į žaizdą arba į kraują, žmogus likdavo gyvas ir atsikratydavo įvairių ligų. Gyvatės nuodais gydė Avicena, senovės Graikijos ir Romos gydytojai. Senuosiuose Kinijos medicinos traktatuose aprašyta, kaip pasinaudoti savigynai ir medžioklei skirtu šio šliužo fermentu. Nuostabiai raštais išmargintus bekojus roplius žiniuoniai naudodavo ir užkeikimams bei užkalbėjimams. Daugelyje pasaulio kalbų nėra žodžio „žaltys“, visi panašūs padarai vadinami gyvatėmis.

Gyvačių ypatybės

Gyvatės, žalčiai, pitonai, smaugliai nuo seno traukė akį nepaprastu gebėjimu vaikščioti be kojų, įmantriausiomis spalvomis bei raštais. Gyvatės gerai šliaužioja žeme, kopia į medžius, plaukia, praryja daug didesnį nei jų pačių nasrai grobį, nes žandikauliai „atsikabina“ vienas nuo kito. Be to, jos turi ypatingą – vadinamąjį Jakobsono organą, kuriuo „ragauja“ ir „uodžia“ ore esančias chemines daleles. Beje, beveik visos jos uodžia ne šnervėmis, o dvišakiu liežuviu, nes kiekvienos atšakos galiukas prispaudžiamas prie gomuryje esančio Jakobsono organo. Manoma, kad bekojai šliužai yra kilę iš driežų, kuriems evoliucionuojant kojos sunyko, nes kai kurie dar turi užpakalinių kojyčių liekanų. Gyvena Žemėje ir viena ypatinga gyvatė – dėmėtoji amfisbena – pusiau driežas, pusiau gyvatė. Ji rausia snukiu po žeme urvelius; akys paslėptos giliai po oda, o šnervės rausiant užsiveria. Amfisbena labiausiai panaši į prieš milijonus metų gyvenusius gyvatėmis virstančius driežų protėvius. Gyvatės, žalčiai ir kiti šliužai deda kiaušinius arba veda gyvus jauniklius. Visi jie – mažytės savo tėvų kopijos, o nuodingųjų gyvačių palikuonys nuo pirmųjų gyvenimo akimirkų yra nuodingi.

Gyvatės kaip naminiai gyvūnai

Ar galima pamilti smauglį? Galima… Juk lietuvių liaudies pasakoje apie Eglę žalčių karalienę mergaitė pamilo žaltį. (Deja, jų santuoka baigėsi blogai ir, kaip Lietuvoje įprasta, – prisidėjo giminės…) Ar galima gyvates, žalčius auginti kaip naminius gyvūnus? Matyt, galima, juk ir lietuviai laikydavo žalčius, o anie – gaudydavo peles ir žiurkes. Dabar pasaulyje labai madinga namuose auginti kokį nors 3 metrų ilgio pitoną, nenuodingas gyvates. Jie ne tik gyvena vivariumuose, bet ir laisvai šliaužioja po namus. Antai Jungtinėse Amerikos Valstijose viena televizija nufilmavo ir parodė šaliai, kaip keli kūdikiai namuose tampo smauglį, kanda į uodegą, visaip varto, krapšto. Kadangi žinoma, kad kraštuose, kur tos rūšies pitonai gyvena gamtoje, jie mielai medžioja mažus žmonių vaikus ir netgi praryja jaunus veršelius, amerikiečiai pasibaisėjo. Netrukus gyvūnų mėgėjų šeimai teko šliužo atsisakyti – jį išgabeno į zoologijos sodą. Gyvatės, žalčiai, pitonai pasaulyje populiarūs kaip katės ir šunys. Pietryčių Azijos, Indonezijos salų, Australijos bei Pietų Amerikos atogrąžų ir kituose miškuose gyvačių gaudytojai kasdien sučiumpa tūkstančius šliužų. Jie gabenami į JAV, Kanadą, į Europą ir tampa gyvais žaislais. Kai kurių nenuodingų, bet labai ryškių gyvačių gamtoje beveik neliko. Patelės dienų dienas šliaužioja ieškodamos patinėlių. Tačiau neranda ir nesusilaukusios palikuonių išmiršta. Kai kurių rūšių gyvatės taip seniai laikomos nelaisvėje ir kryžminamos su giminaičiais, kad pradėjo išsigimti – išsirita daug albinosų, ligotų gyvūnų.

Roplių auginimas namuose

Mūsų šalyje šie gyvūnai nėra labai mėgiami, bet kai kas jų jau laiko. Antai kaunietis Vladas Kasiulevičius augina Indonezijos tamsųjį tigrinį pitoną ir mano, kad tai – labai ramus, draugiškas gyvūnas, kuriam nereikia ypatingos priežiūros – tik maisto, bet ir tai – retai. Pasak A. Slučkos, gyvates ir kitus roplius auginti nesunku. Mažesniems net nereikia didelių terariumų, tačiau visi šeriami jiems tinkamu pašaru (varliagyviais, graužikais, kai kurie – paukščiukais). Ropliai įpratę medžioti gyvas aukas, jų beveik neįmanoma šerti mėsa. Akvariume „pietus“ pasigauna patys. Gyvatės ir kiti ropliai mėgsta šilumą, slėptuves, kuriose galėtų pasislėpti, miegoti, virškinti pietus, vesti jauniklius. Priedangą galima padaryti iš švarios medžio žievės, medžio gabalo, kelmuko, molinio indo. Kai atšąla, terariumą su ropliais reikia pašildyti (bent jau paprasčiausia staline lempa). Tiems, kurie gyvena drėgnuose kraštuose, būtinas indas švaraus vandens. Tinkamai šeriami ir šildomi gyvatės ir kiti ropliai retai serga.