Ne, tai ne auksas ir netgi ne sidabras. Šįkart kalbėsime apie geležį – mikroelementą, kurio trūkumas gali sutrikdyti kraujodarą.
Anemija – ne liga, o simptomas
Jeigu su maistu geležies patenka mažai arba organizmas prastai ją pasisavina, galima susirgti mažakraujyste. Ji vadinama ferodeficitine anemija. Sergant šia anemija, kraujyje sumažėja hemoglobino ir eritrocitų. Kai kuriais atvejais eritrocitų norma išlieka. Taigi, ar galima kalbėti apie mažakraujystę, kai sumažėja tik hemoglobino? Pasirodo, galima. Beje, dažniausiai vienu metu sumažėja ir eritrocitų, ir hemoglobino. Medicinos mokslininkai anemijas (jų būna įvairių) laiko tik vienu kokios nors pagrindinės ligos simptomu.
Kas yra ferodeficitinė anemija?
Būdingiausi šios anemijos požymiai: greitas nuovargis, galvos skausmai ir svaigimas, ūžesys ausyse, tankesnis širdies plakimas. Žmogus atrodo išbalęs, gali norėti valgyti kreidą ir molį. Jautresnės nervų sistemos žmonės, ypač moterys, gali susirgti nemiga, nervingumu, depresija, organizmas tampa mažiau atsparus infekcinėms ligoms.
Dėl geležies stygiaus atsiradusi anemija yra labiausiai paplitusi (apie 80 % visų anemijų). Pasak statistikos, ferodeficitine anemija dažniausiai serga jaunos moterys, kurios netenka geležies per mėnesines, nėštumą ir maitindamos krūtimi.
Keli istoriniai faktai
Kai 1982 metais JAV spaudoje pasirodė D. Klemento ir R. Asmudeno žinutė, jog 3/4 moterų ir 1/4 vyrų (ilgųjų distancijų bėgikų) rizikuoja susirgti mažakraujyste, sportinės medicinos gydytojai ir mokslininkai tuo abejojo. Tačiau vieną dieną juos pasiekė žinia, kad maratono žvaigždė Albertas Salazaras serga mažakraujyste. Tai atrodė neįtikėtina, nes sportininkas racionaliai maitinosi, derino treniruotes ir poilsį. Tačiau kraujo tyrimai ir surinktos kitokios objektyvios žinios leido suprasti, kad bėgikas susirgo mažakraujyste būtent dėl geležies trūkumo.
Kodėl jo organizme pritrūko geležies? Aišku, kad jis gausiai prakaitavo ir neteko daug geležies. Po šio įvykio pradėta tirti ir bėgikes moteris. Joms mažakraujystė gresia ne tik dėl gausaus prakaitavimo, bet ir dėl kraujavimų per mėnesines. Buvo tik vienas skirtumas – dėl didelių fizinių krūvių ir emocinės įtampos kai kurioms sportininkėms gana ilgą laiką menstruacijų visiškai nebūdavo. Palyginus šiuos dalykus, imta galvoti, kad moterys geležies išprakaituoja daugiau negu vyrai. Tačiau tai nėra visiškai įrodyta.
JAV mokslininkai nustatė, kad kai kurios ikimokyklinio bei mokyklinio amžiaus mergaitės ir merginos (netgi nemažai berniukų) suserga ferodeficitine anemija. Geležies pritrūksta greitai augant ir dėl virškinimo sutrikimų, susijusių su prasta mityba.
„Geležinis“ maistas
Gana daug geležies yra kepenyse, blužnyje, kaulų čiulpuose, kiaušinio trynyje, avižose, rupioje juodoje duonoje, ankštiniuose augaluose, grybuose, vaisiuose (kriaušėse, persikuose, obuoliuose, slyvuose) ir visose tamsialapėse daržovėse. Mažai šios medžiagos piene, įvairiuose riebaluose, miltuose be sėlenų.
Iš gyvulinės kilmės maisto produktų mūsų organizmas pasisavina 25–30 % geležies. Tačiau kai kurie žmonės jos pasisavina perpus mažiau. Vartojantiems daug augalinio maisto, ypač vegetarams, derėtų žinoti, kad iš augalų absorbuojamos geležies kiekis neviršija 10 % (3–8 % iš kviečių, 1–2 % iš pupų ir žirnių). Moters organizmas geležį pasisavina lengviau negu vyro. Dideliame vandens kiekyje verdamos daržovės netenka net iki 20 % geležies.
Kada geriausia gerti kavą ir arbatą?
Jeigu suvalgysite daug geležies turinčio maisto ir tuoj pat išgersite kavos, mikroelemento pasisavinimas sumažės 40 %. Bet jei gersite kavą 40 min. arba valandą prieš valgį, to neatsitiks. Išgėrus ją po valgio praėjus valandai, į kraują nepateks 40 % maiste buvusios geležies. Beveik taip pat „elgiasi“ ir stipri arbata. Kanzaso (JAV) universiteto medicinos centro duomenimis, jei valgydamas sumuštinį žmogus išgeria stiklinę arbatos, geležies organizmas pasisavina net 74 % mažiau!
Kas „draugauja“ su geležimi?
Geležis pasisavinama lengviau, kai kartu į virškinamąjį traktą patenka vitamino C ir gyvuliniai riebalai. Tai žinodami, kai kurie žmonės, nepasitarę su gydytojais, pradeda vartoti per daug vitamino C. Deja, per didelės jo dozės sukelia pykinimą, vėmimą, viduriavimą, inkstų akmenligę ir sutrikdo geležies pasisavinimą. Be to, dideli vitamino C kiekiai gali pakenkti nėštumui. Daug vitamino prarandama ilgai verdant valgį atviruose induose, nes vitaminas C „draugauja“ su garais.
Kiek reikia geležies?
Suaugusiai moteriai geležies norma per parą – apie 15 mg, vyrui – apie 10 mg. Jeigu moters organizmas gauna per mažai baltymų (mažiau negu 10 % maisto kiekio kaloringumo), geležies per parą reikia 20–25 mg. Nėščiosioms, ypač nėštumo pabaigoje, žindyvėms ir gausiai kraujuojančioms per menstruacijas moterims gydytojas patars vartoti daugiau geležies turinčio maisto arba paskirs geležies preparatų. Tačiau šiais vaistais nereikėtų piktnaudžiauti ir pačioms didinti jų dozes, nes dėl to ne vieną pradeda pykinti, be to, užkietėja viduriai ir vemiama.
Rūgštis, kuri padeda pasisavinti geležį
Daktarės E. Monse (JAV) mokslo darbuose aptariamas geležies pasisavinimas, duodama konkrečių rekomendacijų tiek vegetarams, tiek mišrios mitybos šalininkams. Ši mokslininkė pataria valgyti citrusinių vaisių, raugintų kopūstų, gerti alaus, nes juose yra rūgšties, skatinančios geležies pasisavinimą. E. Monsen nuomone, jeigu maiste yra 75 mg vitamino C, galima tikėtis, kad bus absorbuota visa geležis.
Nemažai geležies organizmas atmeta arba praranda dėl netinkamos mitybos, gausaus prakaitavimo, kraujavimo. Taip gali būti ir viduriuojant.
Geležies dedama net į duoną
Anglijoje, JAV geležies preparatų dedama į dažniausiai vartojamą maistą: duonos gaminius, saldumynus ir kt. Kai kurie medikai ragina kepti ir pardavinėti duoną, kurioje būtų visų reikalingų mikroelementų ir makroelementų. Vieni sako, kad tokia duona turėtų kainuoti daug brangiau, nes priedai būtini, o kitiems atrodo, kad priverstinis „gydymas“ ir nesamų ligų profilaktika nesuderinama su laisvos visuomenės samprata.
Liaudies medicinos vaistai
Labai seniai ferodeficitinę anemiją liaudies medicinos žinovai gydo vaistingaisiais augalais ir bičių produktais.
- Medus. Medų geriausia ištirpinti piene, o jei negalite gerti pieno, tiks ir virintas vanduo, ir sultys, ypač – vynuogių. Suaugusiajam reikia valgomojo šaukšto medaus, ištirpusio stiklinėje skysčio. Tokią dozę patariama vartoti 3 kartus per dieną. Kursas – 20–30 dienų.
- Bičių pienelis. Jis sumaišomas su medumi santykiu 1:100 ir vartojamas 2–3 kartus per dieną po 1/2 šaukštelio. Mišinys laikomas burnoje, po liežuviu, kol ištirps. Be to, gaminamos ir bičių pienelio tabletės. Jos vartojamos po tabletę 3 kartus per dieną taip pat kaip ir mišinys.
- Žiedadulkės. Jas vartoti 3 kartus per dieną po 1/2–1 šaukštelį. Jei skrandžio rūgštingumas normalus, tai daroma prieš valgį (15–20 min.). Esant padidėjusiam skrandžio sulčių rūgštingumui, – pavalgius. Net jei esate sveikos, žiedadulkes galima vartoti kaip puikų biostimuliatorių (stabdo senėjimą, saugo nuo įvairių ligų, tinka dirbant sunkų protinį ir fizinį darbą). Per metus šio produkto galima suvartoti 250–300 g. Žiedadulkės vartojamos 3 kartus per dieną, tačiau jeigu atsiranda nemiga (dėl stimuliuojamojo poveikio), čiulpkite tabletes arba birias žiedadulkes tik 2 kartus – rytą ir per pietus. Kursas (jeigu gydytojas nenurodo kitaip) yra mėnuo. Prireikus, darant 7–14 dienų pertraukas, kursą galima kartoti. Žiedadulkės parduodamos grynos (birios), sumaišytos su medumi, supresuotos į tabletes. Jeigu turite bičių duonelės, vartokite ją. Bičių duonelę bitės taip pat gamina iš žiedadulkių, ji kokybiškesnė ir ilgiau išsilaiko (12 mėn. ir ilgiau). Žiedadulkės yra tinkamos vartoti apie 7 mėnesius.
