Kompleksai- kaip su jais gyventi?

Pamąsčius iš tikrųjų atrodo keista, kad taip lengvai imamės spręsti apie žmones, esančius greta. Matyt, įsivaizduojame kiaurai permatą jų jausmus, mintis ir ketinimus; manomės žiną, kodėl jie elgiasi vienaip ar kitaip. Bet kaip sutrinkame, kai prireikia įvertinti savo poelgius, susivokti, ką iš tikrųjų jaučiame, kas mums darosi. Mat pažinti save- tai ne tik žinoti, kiek turi rankų, kojų ir pan. Tai ne tik nutuokti, kas glūdi slapčiausiose tavo esybės kertelėse, bet ir sugebėti tai valdyti.

Daugelis gyvename lyg tas didelio namo šeimininkas, visad tūnantis viename kambaryje, o į kitus nė nosies nekišantis, tad, savaime suprantama, ir nežinantis, ko dar jo valdose esama. Tie nelankomi „kambariai”- nesąmoningoji mūsų asmenybės dalis, joje karaliauja instinktai. Ši „neprijaukintoji” dalis kraupiai galinga. Būtent tuose sąmonės neperšviečiamuose kloduose keroja žmogaus savybių šaknys. Iš ten atplūstanti informacija daro įtaką žmogaus nuotaikoms ir poelgiams. Kitaip tariant, sąmoningi žmogaus sprendimai priklauso ir nuo neįsisąmonintų priežasčių.

Kasdieniame gyvenime tą sudėtingą reiškinį vadiname paprastai- kompleksai

Prašymas paaiškinti, kas tie kompleksai ir „su kuo juos valgo”, daugelį užkluptų nepasiruošusius. Nors visi žinome, kaip sudėtinga bendrauti su „kompleksuotais” žmonėmis!

Didžioji kompleksų klasta yra ta, kad visai pasikeitusioje situacijoje jie priverčia žmogų kartoti seną veiksmą.

Spėjama, kad kompleksai- tai tam tikri žmogaus psichinių savybių dariniai, susiformuojantys pirmaisiais gyvenimo metais. Čia pasidarbuoja visi ir visa, kas supa gyventi pradedantį žmogų: ką ir kaip jis patiria.

Tarkim, moteris nešioja įsčiose netrokštamą kūdikį. Įsivaizduojate, kaip sunku išgyventi devynis mėnesius, įkalintam nemeilėje?! Būtų naivu manyti, kad vaiko pasąmonėje tas priešiškumas neįrėš ženklų. Galbūt vėliau, kūdikiui jau gimus, moteris mylės jį labiau už kitus vaikus, tarytum mėgintų išpirkti ketinimą juo atsikratyti. Deja, pasąmonė- ne pažymių knygelė, nemalonių pastabų iš jos neištrinsi. Tikimybė, kad tas žmogus jautriau, skaudžiau, atžariau reaguos į visuomenės peršamas gyvenimo normas ir taisykles, didelė.

Kompleksai daro žmogų daug pažeidžiamesnį

Žmogaus psichikoje įsitvirtinę kompleksai pasilieka visam gyvenimui. Jie niekaip nesikeičia. Kompleksai- tai ne temperamentas ir ne charakteris, kurie akivaizdžiai reiškiasi žmogaus elgesyje. Kompleksai patikimai įslaptinti, tačiau jų poveikis žmogaus elgsenai nenuginčijamas. Būdami sąmoningi, gebame save stebėti, suprasti, kontroliuoti. Deja, savo kompleksų valdyti nepajėgiame. O būtent jie, neįsisąmoninti ir nevaldomi, verčia žmogų elgtis vienaip ar kitaip.

Iš kur ta pašėlusi galia?

Pasąmonėn nugrimzdę kompleksai nesnaudžia. Jie sukaupia milžinišką energiją, kuri niekaip neprasimuša į sąmonės lygmenį. Mat „duris” užtrenkia kūdikystėje ar ankstyvoje vaikystėje pa­tirta prievarta, agresija, nemeilė. Ta nuo vaikystės blokuojama energija stengiasi išsiveržti, ir kuo agresyviau. Tad kom­pleksai- puiki dirva rastis ir išsikeroti psichikos sutrikimams, nuo neurozių iki šizofrenijos.

Tik nepažintas, nesuvoktas kompleksas yra baubas

Kompleksas- žaizda, kurią psichiko­je, vos žmogui pradėjus gyventi, iš­draskė jo patirtas blogis. Visuomenė, šei­ma draudžia ir smerkia bet kokią prievar­tą bei agresiją. Štai ta priežastis, dėl ku­rios žiauriai žeidžiantis išgyvenimas kuo skubiausiai nugrūdamas pasąmonėn. Išo­riškai- padoriausia tvarka. O vidinis pa­saulis… Žaizdos- kompleksai- liko tarsi užkonservuoti. Be to, neištirti, nepažinti.

Kompleksai verčia žmogų elgtis taip, kad vis iš naujo būtų išgyvenama pasą­monėn įsirėžusi situacija. Kompleksai neleidžia žmogui eiti pirmyn tobulėjimo keliu, versdami nuolat įveikinėti kliūtis, kurios, kaip vėliau paaiškėja, tėra naujo­mis aplinkybėmis išgyventas senasis pa­tyrimas. Didžioji kompleksų klasta yra ta, kad visai pasikeitusioje situacijoje jie priverčia žmogų kartoti seną veiksmą.

Komplekso belaisvio vaidmens žmogus pradeda kratytis tą pačią akimirką, vos tik suvokia, kad trokšta permainų, kad nori kitokio gyvenimo.

Kovoti su kompleksais nereikia

Tikrai netikėtas specialistų patari­mas- su kompleksais nesigrumti, nesistengti jų įveikti. Mat, šiaip ar taip, jie- gyvybės pasireiškimas. Gyvybės, kuri pulsuoja mumyse pačiuose! Tad ko­vodami su kompleksu, puolame lyg ir sa­ve. Juo stipriau jį spausime, juo labiau jausimės sutriuškinti.

Iš tikrųjų verčiau pasistengti savo kompleksus išsiaiškinti, perprasti, o tuo­met… Tuomet gali pasisekti juos „įkinky­ti”, kad su visu savo pašėlusiu užsispyri­mu darbuotųsi asmenybės augimui, to­bulėjimui. Susivokęs, kas jam iš tikrųjų darosi, žmogus gali iššokti iš klaidingų vėžių, į kurias kažkada jį įstūmė aplinki­niai.

Kiekvienos nepriklausomybės kaina didelė. Nepriklausomybės nuo kompleksų – taip pat

Kuo tvirtesnis žmogaus sąmoningasis „Aš”, tuo lengviau jis perima komp­lekso energiją ir panaudoja asmenybės reikmėms. Pažinti savos asmenybės už­kaborius tikrai lengviau padedamam psi­chologo. Tačiau ant jo pečių suversti visą darbą būtų neišmintinga.

Išmokti priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, už patį žmogų negali niekas. Žino­ma, pastangų tas „mokslas” pareikalauja milžiniškų! Įsivaizduokite, kas tai yra- pakeisti įpročius, gyvenimo būdą… Deja, tokia griežta yra asmenybės augimo, brandos sąlyga. Tik judant ta kryptimi, asmenybė stiprėja, o kompleksai silpsta ir colis po colio paleidžia žmogų iš savo ki­bių gniaužtų.

Keisti kitus lengviau, bet visa nenaudinga

Kompleksai klesti tol, kol žmogui pa­tinka tai, kaip jis gyvena. Komplekso belaisvio vaidmens žmogus pradeda kratytis tą pačią akimirką, vos tik suvokia, kad trokšta permainų, kad nori kitokio gyvenimo. Tuomet svarbu nenurimti, nesiliauti po lašą, po kruopelytę keisti savyje tai, kas erzina, kas nepatinka- ir gyvenimas pasikeičia.

Beje, žmogus padaro sau didelę paslaugą, jei nesivargina keisti kitų. Mat keisti būtina tik save, nes lemtinga permaina, vidinis lūžis turi įvykti pačiame žmoguje. Kaip tik dėl šios priežasties psichologas nepajėgus vienas „išvaryti” komplekso. Nes su psichologu galima ilgai kalbėtis, tačiau gyvenimas taip ir nepasikeis, jeigu nepasikeis vidinis žmogaus pasaulis.

Genialiai paprastas receptas

Tarp daugybės patarimų, kaip kompleksams neleisti bjauroti jūsų gyvenimo, yra ir toks: jeigu norite išvysti rojų, nuo šios akimirkos darykite tai, kas naudinga asmeniškai jums. Juk ne šiaip sau sugalvotas sveikas egoizmas!

Tik pažinęs, atskleidęs savo galimybes žmogus gali būti tikrai dosnus ir geras. Tik gyvenantis harmonijoje su savimi ir pasauliu geba mylėti, duoti ir padėti nesavanaudiškai.