Gamta prabudo- ko reikia saugotis?

Tik vasarą gamta mums atsiveria visu savo grožiu: virpančiu rasos lašu, pirmuoju saulės spinduliu, gegutės kukavimu… Atsiveria ji ir laibakojės stirnos grakščiu šuoliu, ir voveraitės striksėjimu, ir šelmiškais šernų kaimenės paišdykavimais pamiškės sodyboje…

Gyvūnai, nešykštėdami žmogui įspūdžių, nepagaili jam ir… ligų. Išsamesnė pažintis su zoonozėmis (ligomis, kuriomis serga ir žmonės, ir gyvūnai) tikrai pravers.

Infekcinės ligos- senos kaip pasaulis. Jas galima skirstyti pagal ligos sukėlėją, pakenkimo sritį, infekcijos perdavimo kelią. Taigi zoonozė- tai tokia infekcinė liga, kurios sukėlėjai į žmogaus organizmą patenka per tarpininką. Žmogus zoonozėmis gali užsikrėsti kontaktuodamas su užsikrėtusiais gyvūnais (jų išskyros- irgi užkrato šaltinis). Infekciją dažnai perneša ir kraują siurbiantys vabzdžiai. Tada susergama erkiniu encefalitu, Laimo liga, maru, tuliaremija.

Tais atvejais, kai įkanda ar apseilėja užsikrėtęs gyvūnas, susergama pasiutlige. Jei vanduo ar daržovės, kurias vartoja žmogus, yra užkrėstos gyvulio išmatomis ar šlapimu, ligos diagnozė- leptospirozė; valgant sergančių gyvulių netinkamai termiškai apdorotą mėsą, geriant nevirintą pieną, susergama toksoplazmoze, brucelioze. Per infekcinėmis ligomis sergančių gyvūnų odą, vilną, šerius galima užsikrėsti juodlige.

Beje, čia paminėtos tik kai kurios zoonozės. Visas šių ligų sąrašas kur kas ilgesnis… Jeigu pažvelgsime į žmonijos istoriją, pamatysime, kad tam tikru laiku skirtingose šalyse būdavo sergama tai vienokiomis, tai kitokiomis infekcinėmis ligomis. O kurios iš jų Lietuvoje šiuo metu kelia didžiausią rūpestį? Tai – erkinis encefalitas ir Laimo liga.

Erkinis encefalitas

Tai gyvūnų ir žmonių liga, kuria susergama nuo virusu infekuotos erkės įkandimo. Gyvūnams liga nesukelia jokių išorinių požymių. Tai pavojinga, nes iš pažiūros sveiki gyvūnai gali perduoti infekciją žmonėms. Galima užsikrėsti ir vartojant nevirintą užkrėstų karvių, ožkų (ypač!) pieną.

Daugiausia erkių atsiranda pavasarį ir vasarą lapuočių ir mišriuose miškuose. Jas labai vilioja žmogaus prakaito kvapas.

Erkė! Tikriausiai niekas taip vaizdžiai ir taikliai nėra apibūdinęs šio gyvio kaip rašytojas Patrikas Zuskindas (Patrick Suskind): „Erkė tyčia pasidaro maža ir neišvaizdi, idant niekas jos nepastebėtų ir nesutryptų. Vieniša erkė susitraukusi kiūto… kurčia ir nebyli, ir tik uodžia, metai iš metų uodžia kraują kelių mylių atstumu. Užsispyrusi, atkakli ir šlykšti erkė tupi ir laukia, laukia, kol koks nors netikėčiausias atsitiktinumas jai atgins kraujo kokio nors žvėries pavidalu. Ir tik tuomet ji liaujasi slapsčiusi, krinta, įsikimba ir įsisiurbia į svetimą kūną…”

Erkinis encefalitas- labai pavojinga virusinė liga. Įkandus erkei, po 2- 3 savaičių liga prasideda labai ūmiai. Pakyla temperatūra (per 38 C) ir laikosi 3- 5 dienas. Ligoniui dažniausiai yra diagnozuojama virusinė infekcija, juolab kad kūno temperatūra tampa normali, žmogus pasijunta sveikstąs. Tačiau po 1- 2 dienų ligonis vėl pradeda karščiuoti. Jį ima kamuoti stiprūs galvos skausmai, pykinimas, vėmimas, kartais sutrinka sąmonė. Atlikus stuburo kanalo punkciją, atrandami smegenų skysčio uždegimo požymiai. Jei Iigos eiga sunki, atsiranda pečių kaklo raumenų paralyžius. Tokių gydymas labai brangus, o kartais mažai efektyvus.

Taigi jeigu ruošiatės į mišką, rūpinkite tinkama apranga ir avalyne pasipurkškite specialiais preparatais, padedančiais atbaidyti erkes. Grįžusi iš miško atidžiai apsižiūrėkite, ar neįsisiurbė erkė, atkreipkite dėmesį į visas odos raukšles.

Atradote erkę? Ją reikia kuo greičiau pašalinti! Idealu, jeigu turite galimybę tai atlikti gydymo įstaigoje. Jeigu tokios galimybės nėra, paimkite pincetą ir atsargiai, kad nenutrūktų erkės galvutė, ištraukite, lengvai sukdama pagal laikrodžio rodyklę. Įkandimo vietą būtina dezinfekuoti. Nerekomenduojama kūno vietos, kurią įsisiurbė erkė, tepti riebalais, nes kai erkei pradeda trūkti oro, ji į žmogau kraują išvemta infekuotą turinį.

Kasmet šia sunkia liga perserga daugia nei 600 žmonių (2020 metais registruoti 669 ligos atvejai). Gydytojai epidemiologai, tirdami erkes, randa vis daugiau užsikrėtusiųjų erkinio encefalito virusu.

Primename, kad pati efektyviausia priemonė nuo erkinio encefalito yra skiepai.

Norint pasiskiepyti nuo grėsmingos ir net mirtinos ligos, reikia kreiptis į savo šeimos gydytoją. Nuo
Laimos ligos vakcinos nėra.

Laimo liga

Šia liga užsikrečiama, jei įsisiurbusi erkė kūne išbūna ilgiau nei 4 valandas. Pirmasis Laimo ligos požymis- vietomis paraudusi, tarsi žiedu apribota oda (žiedinė eritema). Paraudimas atsiranda nuo įkandimo praėjus 1- 4 savaitėms (nebūtinai erkės įkandimo vietoje). Beje, apie 20 % žmonių netgi nepastebi įkandimo, nes paprasčiausiai nepajaučia, kada ta erkė įsisiurbė. O ji, pakankamai pasisotinusi krauju, pati nušoka…
Taigi jei po iškylos į mišką pastebėjote savo odoje žiedinį paraudimą, tučtuojau kreipkitės į gydytoją infektologą. Tada liga neprogresuos ir nepereis II ir III stadiją (pakenkiami periferiniai nervai, sąnariai, širdies sistema, gali būti pažeista netgi centrinė nervų sistema.

Prevencinės priemonės

Einant į mišką, reikėtų apsivilkti šviesiais drabužiais: viršutiniai drabužiai turėtų būti ilgomis rankovėmis, kurių rankogaliai gerai priglustų prie riešo, kelnių klešnės taip pat turėtų būti gerai prigludusios prie kūno, t.y. sukištos į kojines arba batų aulus. Galvą patartina apsirišti skarele arba užsidėti garai priglundančią kepurę, gobtuvą. Patariama nuolat apsižiūrėti, ar per drabužius neropoja erkės.

Prieš vykstant į gamtą ir būnant joje patariama naudoti repelentus (erkes atbaidančias medžiagas).

Pasiutligė

Ši ūminė infekcinė liga, kurią sukelia virusai, kankina žmoniją jau nuo senų se­novės. Pasiutligė- didelis ir rimtas rūpes­tis visam pasauliui. Tai viena iš nedauge­lio ligų, kuri visada baigiasi mirtimi. Ši niūri prognozė liečia tiek žmones, tiek gyvūnus.

Daugelyje kraštų taikomos intensy­vios kovos su šia liga programos, tad ser­gama vis rečiau. Tačiau grėsmė susirgti išlieka, nes pasiutlige serga ir laukiniai žvėrys. Pas mus tai- lapės, vilkai, barsu­kai, stirnos bei voverės. Anksčiau žmonės ir naminiai gyvūnai dažniausiai užsikrėsdavo nuo šunų. Pradėjus privalomai skie­pyti šunis nuo pasiutligės, užsikrėtimų la­bai sumažėjo. Deja, rūpestį ir toliau kelia laukiniai žvėrys bei valkataujantys šunys.

Pasiutlige sergantys gyvūnai elgiasi kitaip nei sveiki: jie pasidaro nenormaliai meilūs, leidžia prisiartinti žmogui. Kar­tais tampa nepaprastai agresyvūs ir puola, pavyzdžiui, šuo- savo šeimininką.

Pasiutęs šuo darosi piktas, neramus, loja keistu, užkimusiu balsu, dažnai pa­bėga iš namų, vengia vandens (hidrorobija), labai seilėjasi. Krinta po 1- 2 savaičių. Kartais pasitaiko ir atipinių pasiutligės formų, kai šie požymiai nebūna labai ryš­kūs.

Reikėtų įsidėmėti, kad ne tik pasiu­tusių gyvūnų įkandimas gali sukelti pa­siutligę. Lygiai taip pat pavojinga glostyti sergantį gyvūną, nes su jo seilėmis viru­sas gali patekti į organizmą net ir pro mikroskopines odos žaizdeles, todėl tai­kyti pasiutligės profilaktiką reikėtų ne vien įkandus gyvūnui, bet ir jam aplai­žius, apseilėjus odą.

Ir dar vienas dėmesio vertas faktas: sergančio gyvūno seilėse pasiutligės vi­rusas atsiranda 10- 15 dienų iki pirmųjų ligos požymių reiškimosi. Todėl derėtų susirūpinti ir pačiu mažiausiu sužeidimu, kurį padarė iš pažiūros sveikas gyvūnas.

Kokie įkandimai yra pavojingiausi? Tai įkandimai į galvą, kaklą ir rankas. Šiais atvejais labai greitai pradeda reikš­tis ligos požymiai. Ypač giliai ir pavojin­gai kanda vilkai.

Slaptasis pasiutligės periodas gali trukti labai skirtingą laiką (nuo kelių die­nų iki beveik 3 mėnesių ar net vienerių metų). Pati liga trunka vos keletą dienų ir baigiasi mirtimi dėl progresuojančio pa­ralyžiaus, nes efektyvių gydymo priemo­nių kol kas nėra (todėl tokia svarbi pa­siutligės profilaktika).

Pradinėje ligos stadijoje žmogus gali prastai jaustis, karščiuoti, viduriuoti, jam gali skaudėti galvą ir galūnes. Įkandimo vietoje ligonis jaučia tirpimą, deginimą arba skausmą. Po kelių dienų pasidaro sunku ryti, nes pažeidžiami ryklės raume­nys. Būdinga tai. kad ligonis negali gerti vandens, vien tik nuo jo vaizdo kyla skausmingi gerklų, stemplės ir ryklės raumenų spazmai. Kartu su šiais požy­miais didėja jautrumas, sustiprėja pojū­čiai, ypač klausa. Net menkiausias dirgik­lis sukelia kūno traukulius. Sutrinka kvė­pavimas (ypač sunku įkvėpti), psichika (pakaitomis užeina tai įsiūčio priepuoliai, tai visiška apatija). Nepaisant to, žmogus beveik iki pat mirties išlieka sąmoningas.