Pagarba sau ir kitiems- esminis santykių dėsnis

Ar kada nors susimąstėte, kiek daug žmonių bendravime reiškia pagarba? Kaip elgtis, kad tave gerbtų? Ką galima laimėti gerbiant kitus? Ar galima susigrąžinti prarastą pagarbą? Pabandykime atsakyti į šiuos ir kitus klausimus apie šį bendravimo brangakmenį.

Ką reiškia gerbti?

Trumpai apibūdinant pagarbą būtų galima pasakyti, kad tai yra skaitymasis su kito asmens jausmais, poreikiais, mintimis, idėjomis, norais ir prioritetais, jų pripažinimas reikšmingais, vertais dėmesio, turinčiais vertę. Gerbiant asmenį priimamas to asmens individualumas ir keistenybės.

Tačiau, psichologų teigimu, vien justi pagarbą nepakanka- ją turime išreikšti tam tikrais veiksmais, savo elgesiu, nes pagarba nėra jausmas, tai- greičiau veiksmas. Žmonių santykiuose pagarba yra daugiabriaunis deimantas, kuriam spindėti galime leisti kiekvienas, jei tik susimąstytume, kiek daug ji gali. Gerbdami kitus galime kur kas daugiau laimėti nei žemindami, niekindami, iškeldami save aukščiau.

„Plačiąja prasme pagarbus elgesys- tai kito asmens minčių, norų, pasirinkimų, požiūrio, veiksmų, jausmų ar vertybių priėmimas, teigiamas vertinimas. Pagarbą lengva išlaikyti, kai kitas asmuo yra panašus į mus. Tada pritariame jam, suprantame, kaip jis jaučiasi, palaikome jį. Didžiausi sunkumai norint išlaikyti pagarbą kyla tuomet, kai kito asmens požiūris, vertybės ar veiksmai neatitinka mūsų nuostatų ir vertybių. Tokiu atveju gerbti- tai priimti kitą nenuvertinant ir pripažįstant, kad gali egzistuoti ir kitoks požiūris, be to, jis nėra blogas ar nereikšmingas vien dėl to, kad skiriasi nuo mūsų. Pagarba yra esminis dalykas, padedantis kurti sėkmingus tarpasmeninius santykius, todėl gerbdami kitus visų pirma laimime bendravimą ir bendradarbiavimą. Taip pat, kalbant apie pagarbą kitam, verta prisiminti gerai žinomą patarlę: kaip šauksi, taip atsilieps. Rodydami pagarbą kitam dažnai sulaukiame to paties – pagarbos sau. Sulaukus pagarbaus elgesio iš kitų lengviau išlaikyti savivertę ir pasitikėjimą savimi.

Pagarbos ir tolerancijos mūsų visuomenėje stinga dėl vis mažėjančio dvasinio peno poreikio, viskas yra „suvedama” į materialųjį pasaulį. Tačiau žmogaus prigimtis reikalauja materialinio ir dvasinio pasaulių harmonijos. Pagarba kuria gerus santykius su aplinkiniais, pradedant nuo šeimos. Geri santykiai gausina asmens pažintis, suteikiančias visuomenei ir asmeniui pridėtinę vertę darbe, versle ir kitose socialinio gyvenimo srityse. Manau, gerbti asmenį reikia visada, bet toleruoti- ne. Jeigu kam nors nepritari, verta sakyti, kad gerbi tą žmogų kaip asmenį, bet negali toleruoti vienų ar kitų veiksmų, nes esi kitos nuomonės. Žmogus turi valią ir ja valdo savo jausmus, jei valia yra silpna- nevaldo. Normalu supykti, tačiau asmuo savo emocijas, gerbdamas save ir kitus, turėtų valdyti. Manau, kad pagarba yra asmenybės brandos rodiklis.

Gerbk save, ir kiti tave gerbs

Ką reiškia gerbti save? Atsakyti į šį klausimą nėra lengva. Pasak psichologų, jei žmogus save gerbia, vadinasi, gyvena vadovaudamasis savo įsitikinimais, atsižvelgdamas į įpročius. „Nežemink savęs- tu esi visa, ką turi”, – sakė Janis Joplin. „Būk savimi- visi kiti vaidmenys jau paimti”, – ragino Oscar Wilde.

Kaip dažnai mes pamirštame, koks auksinis raktelis gyvenime yra būti savimi. Kiek nedaug tokių „nesumeluotų” žmonių ir kokie jie neįkainojami grynuoliai. Tokie žmonės jokiu būdu nėra visiškos teigiamybės, jie turi trūkumų, kaip ir mes visi, bet nebijo jų parodyti. Jie vertina ir gerbia save tokius, kokie yra, ir pasitiki savimi. Ir užtai mes juos gerbiame.

Pagarba – esminis dalykas, padedantis kurti sėkmingus tarpasmeninius santykius

Psichologų teigimu, pasitikėjimas savimi, o gal tikėjimas tuo, kad kito tokio nėra, nebuvo ir nebus, – didžiulė galia, leidžianti mums pasiekti tai, ko norime. Kitaip tariant, turime suvokti savo vertę ir gerbti save už gimstančias mūsų galvoje mintis ir idėjas, už taip, o ne kitaip pasakytus žodžius ir žengiamus žingsnius.

Pagarba sau- tai gebėjimas vertinti save tokį, koks esi. Kai mokėsime priimti save tiek su teigiamomis, tiek su neigiamomis savybėmis, lengviau priimsime ir netobulą kitą. Pagarbą sau ar kitam sunaikina asmenybės nelaikymas vertinga, kas dažniausiai pasireiškia nuvertinimu, niekinimu, pajuokomis, užgauliojimu ar ribų peržengimu. Pavyzdžiui, neperspėję vėlai vakare užsukame į svečius, nors žinome, kad kitas asmuo vertina privatumą ir mėgsta vakarus leisti su šeima. Toks paprastas veiksmas, kuris galbūt jums ir daugeliui kitų žmonių atrodytų kaip draugiškas ir pagarbus, kitam asmeniui, paisančiam kitokių bendravimo ribų, gali būti nepagarbos ženklas. Taigi tik gerai pažindami kitą žmogų galime žinoti, koks elgesys jam yra priimtinas, o koks – ne.

Pasak psichologų, gyvenime yra daugybė žmonių, kuriuos vieni vadina pilkomis pelėmis, kiti- vidutinybėmis. Šie žmonės dažniausiai kenčia nuo pačių susikurtų kompleksų, baimių, mažos savivertės. Nepasitikėjimą savimi jie kompensuoja arogancija, kitų nuomones nevertinimu ir kitaip rodoma nepagarba. Specialistai teigia, kad sustiprinti savigarbą, taip pat ir savivertę padėtų tai, jei atsisakytume perfekcionizmo. Visi mes- viso labo tik žmones, tad dera liautis kaltinti ir teisti save dėl niekų, nereikėtų hiperbolizuoti situacijos, kaip dažnai mėgstama sakyti, daryti iš musės dramblio. Negyvenkite vien atsiminimais ir ateitimi, gyvenkite čia ir dabar, visada prisiminkite, kad jūs- unikalus.

Pagarbos išmokstama

Ar pagarba ir savigarba- prigimtinis dalykas, ar šiuos dalykus lemia šeima, ar pagarbaus elgesio galima išmokti? Psichologai sako, kad pagarbos, kaip ir kitokio elgesio, išmokstama. Be abejo, šeima vaidina labai svarbų vaidmenį.

Kas yra pagarbus elgesys, labai priklauso nuo kultūros, šalies, kurioje gyvename. Nė vienas Iš mūsų negimsta gerbiantis kitus ar jų negerbiantis- gimstame tam tikroje visuomenėje ir augdami mokomės įvairaus bendravimo. Žinoma, visų pirma elgesio mokomės šeimoję. Vaikai stebi, kaip tėvai elgiasi vienas su kitu, kaip elgiasi su juo, ir mokosi gerbti save ir kitus arba ne. Dažnai tą šeimos patirtį vaikai atsineša į darželius, mokyklas. Jei asmuo rodo nepagarbų elgesį, dažnai aplinkiniai į tai reaguoja, nustato ribas ir žmogus gauna žinią, kokio elgesio iš jo tikimasi. Taigi, trumpai tariant, kas yra pagarba ar nepagarba, mes sužinome iš aplinkos, kurioje esame, ir joje mokomės elgesio normų.

Kaip ir kada vaikus šeimoje turėtume pradėti mokyti savigarbos ir pagarbos kitiems? Specialistai teigia, kad savigarba pradeda formuotis ankstyvojoje vaikystėje ir svarbu, ar tada patenkinamas vaiko savigarbos poreikis. Jeigu jis jaučiasi artimųjų mylimas ir svarbus, jam skiriama užtektinai laiko ir dėmesio, tuomet augant savigarba bręsta ir tvirtėja. Tačiau jei vaikas tėvų smerkiamas ir žeminamas už menkiausias nesėkmes ar klaidas, jis neišmoksta gerbti ne tik savęs, bet ir kitų.

Daugelis žinome, kad vaikai mokosi akimis, krauna savo mažus „diskelius- tai, ką mato aplinkui – kaip elgiasi jų tėvai ir kiti juos supantys žmonės. Klaidinga manyti, jog su vaiku galima elgtis nepagarbiai vien todėl, kad jis yra vaikas. Dar blogiau manyti, kad aš jį pagimdžiau ir elgiuosi, kaip noriu, o pedagogai darželyje, mokykloje tegul auklėja, Taip ne tik vaikas neišsiugdys savigarbos ir neišmoks pagarbos, bet ir jam, kaip asmenybei, bus padaryta didelė žala.

Leiskite vaikui savo mažų tikslų siekti savarankiškai. Jeigu kažkas nepavyko, pravers stebuklingi žodžiai „pabandyk iš naujo” Negalima nesėkmių absoliutinti, sakyti, kad visada nepavyksta ir šįkart nepavyko, kas verstų vaiką pasijusti nevykėliu. Paaiškinkite vaikui, jog viską galima pasiekti atliekant kruopščiai, ramiai ir stengiantis. Jei reikia, atskubėkite į pagalbą ir padėkite įveikti tą mažą, tačiau jam neįveikiamą kliūtį.

Šiuolaikinės psichologijos mokslo atstovai pabrėžia, kad žmogaus sėkmė ir laimė yra tiesiogiai susijusios su savigarbos lygiu. Kuo didesnė žmogaus savigarba, tuo aukštesnių tikslų jis sieks, ir atvirkščiai – negerbiantis savęs, savo savybių asmuo bus linkęs tenkintis tuo, ką galės pasiekti be didesnių pastangų. Tokio žmogaus laukia nusivylimas gyvenimu ir savimi, nes jis jausis neišbandęs savo tikrųjų galimybių.

Kaip susigrąžinti prarastą pagarbą?

Vienareikšmiškai atsakyti šį klausimą sunku, nes labai daug priklauso nuo konteksto, priežasčių, kodėl praradote pagarbą, kito asmens savybių, kiek ilgai trunka nepagarbus elgesys ir panašių veiksnių, tačiau teoriškai susigrąžinti pagarbą galima. Pirmiausia svarbu suprasti, kas nutiko, kad netekote kitų pagarbos. Galbūt pats elgėtės nepagarbiai, o gal negerbėte savęs ir leidote kitiems negerbti jūsų? Mat be pagarbos sau negalime gerbti kitų, bet lygiai taip pat kiti negerbs mūsų, jei negerbsime savęs. Jeigu mes nepagarbiai elgėmės su kitais ir sulaukėme nepagarbos iš kitų, reikėtų keisti savo elgesį į pagarbų ir tikėtis, kad kiti keis savo. Vis dėlto jei kitų asmenų nepagarbus elgesys nesiliauja, svarbu gerbti patiems save ir aiškiai nustatyti bendravimo ribas. Jūs galite nepagarbiai besielgiančiam žmogui išsakyti, kokio elgesio iš jo tikitės, ir bendrauti su juo tik tokiu atveju, jeigu sulauksite pagarbaus elgesio. Kartais drąsa pasakyti „stop, rizikuojant neišsaugoti santykių, gali padėti juos išlaikyti ir sulaukti pagarbos.

Kaip pelnyti pagarbą?

• Išmokite padėkoti ir raskite būdų, kaip padėkoti savo tėvams, artimiesiems, kole­goms, mokslo draugams, bendradarbiams, kaimynams.
• Išmokite klausyti, kai kitas žmogus kalba. Gerbkite kitų išsakomas mintis ir idėjas. Ge­bėjimas atidžiai Išklausyti, nelaukiant, kada galėsite įsiterpti patys, yra pagarbos Išraiška.
• Išmokite nuoširdžiai pagirti kitus žmones už jų laimėjimus ir nuopelnus. Pastebėti tų žmonių darbus ir išsakyt jiems kompli­mentus turi tapti kasdienio jūsų bendravi­mo su kitais dalimi.
• Visada tesėkite tai, ką pažadėjote padaryti, gerbkite kitų laiką, nevėluokite į darbą, susi­tikimus. Na, o jeigu matote, kad negalėsite kažko atlikti, aiškiai pasakykite„ne”. Žmonės turi žinoti, kad gali jumis pasikliauti.
• Jei nesutinkate su kito nuomone ar siūly­mu, nesipiktinkite, išsakykite tai mandagiai, argumentuotai, ramiai. Likti prie savo nuo­monės nėra nepagarba kitam asmeniui, tik svarbu, kaip tai daroma.
• Ką nors kritikuodami būkite konkretūs, dalykiški, kalbėkite iš esmės, vengdami apibendrinimų ar apeliacijų į vieną ar kitą žmogaus charakterio bruožą, savybę.