Miške atskleisi sąmonės galias

Visais laikais pasaulio pažinimo paslaptis mėginta saugoti nuo žioplių. Nuo atsitiktinio smalsumo savą gyvybės dėsnių išmanymą stropiai saugojo ir pagonių išminčiai. Didžiomis ir amžinomis pasaulio sąrangos paslaptimis išrinktieji su gentainiais dalijosi ne tik atsižvelgdami į tai, kaip šie susidoroja su jų amžiui privalomais išlaikyti išbandymais, bet ir paisydami atskirų žmonių dvasinės brandos, sugebėjimo priimti žinias ir tinkamai jomis pasinaudoti. Eilinis mirtingasis galėjo kiek nori purkštauti, vis tiek jam prieinama būdavo tik menka dalelė pagoniškosios išminties. Gal ir gerai… Žmonijos patirtis rodo, kad daugelio dalykų žmonėms būtų buvę geriau neatrasti arba tuos atradimus užmiršti, užuot įkinkius tarnauti civilizacijai. Tiesa, žinios, susijusios su žmogaus sveikata, slėptos neuoliai.

Visata išpažįsta tvarką

Žmogaus gyvastingumą tvarko tie patys dėsniai, kurie valdo ir visą visatą. Vienas jų teigia, kad laikas, erdvė, pasaulis ir t.t. yra kuriama dviem būdais. Jiems žymėti naudojami saulės simboliai – svastikos. Svastikos – tradiciniai „pasaulio” ir „antipasaulio” ženklai (vienu atveju svastikos spinduliai rodo sukimąsi į vieną pusę, kitu- į kitą). Jie tarytum atsveria, sutramdo vienas kitą, tuo pačiu pusiausvyroje išlaikydami visa, kas tik yra sukurta, net pačius kūrimo dėsnius.

Yra tik išmanymo stoka, bet ne nepagydomos ligos. Mažiausia materijos dalelė, pažeisdama nustatytą tvarką, gali pakirsti net stipriausią gyvą organizmą. Įsijungia kitas dėsnis- atsiranda nesveikata, net nepagydomos ligos.

Bet tereikia vyksmą pasukti į kitą pusę- irimas sustoja, liaujasi. O jeigu liga „pažabota”, vadinasi, ir nepagydomų ligų nėra. Yra tik nepakankamas išmanymas.

Beje, klauskit bet kurio gydytojo, ir jis atsakys, kad nepagydomais ligoniais greitai tampa tie, kas praranda viltį pasveikti. Sąmonė! Štai visagalis žmogaus gyvenimo reguliuotojas! Pasirodo, ją įmanoma treniruoti. Ne tik įmanoma, bet ir būtina.

Miestiečiai- civilizacijos mutantai?

Kuo ilgiau žmogus gyvena mieste, tuo lėkštesnė ilgainiui darosi jo sąmonė, ji tarytum susispaudžia į blyną. Mat miestiečius supanti erdvė yra kimšte prikimšta įvairių pastatų, statinių, gremėzdiškų konstrukcijų, kurie palengva išklibina, o galiausiai ir išmuša iš žmogaus natūralių erdvių, natūralių apimčių pojūtį. Tvarkingos gatvių, namų, želdinių linijos tiksliai suliniuoja gyvenamąją aplinką. Gamtoje tokių formų paprasčiausiai nėra! Be to, miestas apraizgo žmogų gausybe sintetinių kvapų, spalvų, nenatūralių garsų. Puikios sąlygos palengva mutuoti!

Laimei, padėtis- ne be išeities. Reguliariai „tikrindamas ir priderindamas savąsias stygas” prie gyvosios gamtos ritmų, žmogus gali susikurti patikimą „skydą”, kuris neleidžia dirbtinei aplinkai ardyti jo sąmonės. Ir tereikia viso labo nepagailėti laisvos dienos ir nusigauti užmiestin, ten, kur prieš akis atsiveria vientisa horizonto linija. Dar geriau, jeigu pasivaikščiojimui pasirinkta vietovė yra kalvota. Net įklimpus nepažįstamoje purvynėje neverta krimstis: juk tokia proga pajusti žemės kvapą! Neprilygstamas yra visiškos tylos poveikis. Miestiečiui tai- beveik nepasiekiama prabanga.

Grožis- puikus kompresas net rambiausiai širdžiai

Pagonių išminčiai žinojo gydomąją grožio galią. Tokie vaistai, žinoma, ne visus paveikia vienodai stipriai. Vis dėlto dažniau pastebimas nejautrumas žmogaus rankomis sukurtam grožiui. Kas kita- gamtos grožis. Jis prasismelkia ir į rambiausios širdies gelmes, atstatydamas vidinę pusiausvyrą.

(Beje, esama ir gniuždančio grožio. Juk ir grožis paklūsta bendriems visatos dėsniams. Pavyzdžiui, „pasaulio” ir „antipasaulio”. .Ar įsivaizduojate, kas nutiks liguistai dirgliam žmogui, jeigu jis stačia galva ners į kunkuliuojantį trankios muzikos srautą, atsidurs po raudonų, geltonų, oranžinių ugnių fejerverkų, o jei dar svilins kaitri Pietų saulė, uoslę kutens kartus pelyno aromatas ir gomurį vilgys konjakas? Žmogus akyse pavirs beišsiveržiančiu ugnikalniu. Ir nė vienas iš paminėtų dalykų negali bent kiek prigesinti atsiveriančio kraterio!)

Karštakošiai, marš į eglyną

Žmogus- tai tvarka. Jo gyvenimas tuo sėkmingesnis kuo aiškesnė pusiausvyra tarp įsiaudrinimo ir slopinimo, tarp džiaugsmo ir liūdesio, taip aktyvios veiklos ir ramybės. Persverti į kurią nors pusę- tas pats kas sugriauti.

Greitai pasiduodantys jauduliui, lengvai iš vėžių išmušami bei ilgai nusiraminti negalintys žmonės užmiesčio iškyloms neturėtų rinktis pušynų ar ąžuolynų. Itin dirgliems pravartu paklaidžioti eglyne arba pasivaikščioti tarp baltakamienių beržų. Kitas reikalas, jeigu žmogus jaučiasi prislėgtas. Iš eglynėlio grįžtų dar labiau paniuręs, rūškanas ir išsekęs.

Geriausia pailsima mišriame miške. Medžių įvairovė ne tik žavi išoriškai, pamalonina akį nepriekaištinga spalvų ir kompozicijų derme. Ta įvairovė nuostabiai veikia žmogaus pasąmonę, mat ji yra akivaizdus įrodymas, kaip natūraliai gali sugyventi skirtingi padarai.

Būti žmogumi- tai kurti

Miškas yra tas be žmogaus kišimosi egzistuojantis grožis, kurio gydomosioms galioms neatsispiria bjauriausios kūno ir sielos negalios. Miško prieglobstyje kiekvienas žmogus pasijunta dailininku. Kiekvienas, kuris neužrakino savo vaizduotės namie, lengvai tampa gamtos menų bendraautoriumi. Po mišką klaidžiojančio žmogaus paletė- asociatyvusis mąstymas. O didžiausia taip sukuriamų „paveikslų” vertybė- nenumarintas, nesustingdytas grožis. Pakanka žengtelėti į šalį- ir paveikslo siužetas jau kitas. Žmogui gyvybiškai svarbu kurti. Miškas kiekvienam suteikia tokią galimybę, įsileisdamas į „kūrybines dirbtuves” ir be dailės akademijos diplomų, ir net be specialių meninių sugebėjimų.

Charakterį ugdyti padeda stichijos

Pamiškėje gera pasiklausyti vėjo. Vėjas- puikus mokytojas žmogui, trokštančiam užsibrėžti aiškius tikslus ir jų atkakliai siekti. Todėl visiems- silpnavaliams, nuolat abejojantiems, neryžtingiems ar pernelyg kukliems žmonėms- rekomenduojama kuo dažniau išsiruošti pasivaikščioti pučiant stipriam (dar geriau- gūsingam, net švilpiančiam!) vėjui.

Moterims, nepasižyminčioms subtilumu, mėgstančioms rėžti teisybę tiesiai į akis net tuomet, kai to niekam nereikia, kategoriškoms ir pernelyg kietoms, pagoniškoji išmintis siūlo pasivaikščioti sraunios, bet tylios ir ramios upės pakrante. Nieko tokio, jeigu upės vanduo drumzlinas. Ir tiesiog nuostabu, jeigu jos tėkmė dažnai keičia kryptį. Tai tik gausiau pripildo, atgaivina moteryje snaudžiančią moteriškumo esmę.
O štai toms, kurios mėgsta grožėtis beržais ir ievomis, pagonišku supratimu, švelnumo, jautrumo ir moteriško žavesio niekada nepritrūksta.

Iš tikrųjų žmogaus ryšys su medžiu- ne atsitiktinis. Ne veltui daugelio europiečių mitologijos net pačią žmogaus kilmę sieja būtent su medžiu.

Pratybos sąmonei: koncentracija ir išsklaidymas.

Vienas iš būdų treniruoti sąmonę-išmokti išsklaidyti dėmesį. Iš esmės pati sąmonė yra gebėjimas sutelkti, sukoncentruoti iš aplinkos ateinančią informaciją ir „perleisti” tą informaciją per savąjį „aš”. Ta koncentracija gali būti nevienodo intensyvumo. Ryškus didelės koncentracijos pavyzdys- rytietiškų kovos menų meistrų sugebėjimai.

Skausmas, pyktis, pavydas taip pat yra įvairių rūšių koncentracijos pasireiškimas.

Sąmonės išsklaidymas- koncentracijai priešinga būsena. Ji ne tik sušvelnina išorinių ir vidinių dirgiklių poveikį, bet ir suteikia galimybę patirti naujų pojūčių. Atsipalaiduodamas, atsitraukdamas nuo smilkiniuose nuolat tvaksinčio „aš esu”, žmogus akimirkai susilieja su natūralia pasaulio didybe ir jėga, mirksniui pats tampa jį supančios aplinkos dalimi. Nuo savo regos, klausos ir lytėjimo pojūčių pasprukusiame žmoguje harmoningai susijungia laikas ir erdvė. Be kita ko, gebėjimas išsklaidyti sąmonę apsaugo žmogų nuo grubių ir agresyvių biofizinių laukų. Greičiausiai būtent šis sugebėjimas yra geraširdžių, niekada nepavargstančių daryti gera žmonių ištvermės paslaptis.

Stiprybės paprašyk iš gyvosios gamtos

Kodėl pagonių žyniai ir burtininkai kalbėdavosi su medžiais, paukščiais ir žvėrimis? Todėl, kad jiems buvo savaime suprantama ieškoti kitame gyvame padare panašaus į save, kreiptis į tą jam artimų prigimtį, apsikeisti su ja patirtimi, jėga, žiniomis. Kiti, ypač lengviau įtaigai pasiduodantys žmonės, be abejo, jautė tą jiems nesuprantamą ir neprieinamą „miško dvasios žmonių” jėgą. Patys tokie tapti neįstengė, užtat darė tai, ką galėjo- kūrė baugius pasakojimus.

Egzistuoja dar viena įdomi sąmonės išsklaidymo ypatybė: reguliariai šią būseną pasitelkiantis žmogus ilgainiui pasidaro lyg savotiška antena, kuri jautriai fiksuoja daugybei aplinkinių žmonių svarbius rūpesčius, sielvartus, džiaugsmus- tampa pasaulio žmogumi, kuriam svetimas bet koks savanaudiškumas ar paniurėliškas vienišumas.

Stichijų terapija

Akivaizdu, kad išsklaidymo metodas yra parankus žmogui, norinčiam valyti, švarinti ir tuo pačiu stiprinti savo sąmonę. Tačiau šis metodas gali būti panaudotas ir kaip speciali terapinė priemonė, pavyzdžiui, stiprinti organizmo imunitetą, užgesinti ligą pačioje ankstyviausioje stadijoje, t.y. neleisti jai įsitvirtinti.
Jau minėta, kad sugebėjimo išsklaidyti sąmonę galima pasimokyti iš gamtos stichijų. Juo arčiau jų žmogus atsiduria, tuo paprasčiau jam įsijausti į „mokomąjį kursą” bei ji perprasti. Pavyzdžiui, sutrikusios judesių koordinacijos žmonėms verta išmėginti tokią procedūrą: pilant stipriam lietui, pasistengti „susilieti” su vandens čiurkšlėmis. Tiems, kurie keiksnoja savo flegmatiškumą, derėtų kuo dažniau žiūrėti į laužo liepsną, mintyse save sutapatinant su ugnies liežuviais. Nepataisomiems pragmatikams nepakenktų bent retkarčiais užversti galvą į skaudžiai mėlyną dangaus žydrynę ir joje „paskęsti”- šis pratimas stulbinančiai veikia vaizduotės „raumenis”.

Skonio „atmintis„

Privalomas sąmonės treniruotės elementas- skonio „atminties” lavinimas. Pradėti geriausia nuo šaltinio vandens ragavimo. Nes šaltinio vanduo- etalonas. Būtent toks yra vanduo! Visa kita- kopijos. Beje, viena iš nedaugelio šio skaidraus gamtos šedevro verta „kopija” kadaise laikytas tirpstantis sniegas. Deja, dabartiniams smogo laikams ši taisyklė praktiškai nepritaikoma. Tirpstančio sniego teikiama gaiva nesaugu mėgautis net vidury miškų gyvenantiesiems.

Atrodytų, paprastos, beveik naivios pastabos… Bet ir didžiausios permainos prasideda nuo ^smulkmenų. Gal todėl visais laikais pakeist?1pasaulį trokštančiam žmogui patariama pradėti nuo savęs: keiti save-keiti pasaulį.Tik po patalinis! Kaip nepaprasta pakeisti net menkutį įprotį – grožėtis rudens dargana tik pro langą. +