10 ženklų, kad vaikui trūksta jūsų dėmesio

Visi tėvai myli savo vaikus ir stengiasi jais rūpintis geriausiai, kaip tik gali. Tačiau šiuolaikiniame nuolat skubančiame pasaulyje, laviruojant tarp darbų, buities, finansinių iššūkių ir kitų įsipareigojimų, kartais galime nepastebėti ar neteisingai suprasti subtilių (o kartais ir visai akivaizdžių) signalų, kuriuos mūsų vaikas siunčia, tarsi sakydamas: „Mama, tėti, man reikia tavęs“. Tai, kad vaikui trūksta dėmesio, ne visada reiškia, kad tėvai yra blogi ar nemylintys – galbūt tiesiog šiuo metu gyvenime yra per daug įtampos, o gal reikėtų šiek tiek pakoreguoti ne dėmesio kiekį, o jo kokybę. Kokie požymiai gali išduoti, kad jūsų atžalai reikia daugiau jūsų nuoširdaus laiko ir tvirtesnio emocinio ryšio?

Kodėl dėmesys toks svarbus?

Prieš nagrinėjant signalus, verta prisiminti, kodėl tėvų dėmesys vaikui yra toks fundamentaliai svarbus. Tai ne tik fizinis buvimas šalia. Kokybiškas dėmesys – tai pagrindas vaiko emociniam saugumui, pasitikėjimo savimi ir pasauliu formavimuisi, sveikai raidai ir gebėjimui kurti sveikus santykius ateityje. Kai vaikas jaučiasi matomas, girdimas ir svarbus savo tėvams, jis jaučiasi saugus ir mylimas.

10 signalų, galinčių rodyti dėmesio trūkumą

SVARBI PASTABA: Nė vienas iš šių elgesio modelių pats savaime nėra šimtaprocentinis įrodymas, kad vaikui trūksta dėmesio. Tokį elgesį gali lemti ir daugybė kitų priežasčių: vaiko temperamentas, amžiaus tarpsnio ypatumai (pvz., „ožiukai“ ar paauglystė), nuovargis, stresas dėl pokyčių (darželio ar mokyklos lankymo pradžia, brolio/sesers gimimas, tėvų skyrybos), sveikatos problemos ar net raidos sutrikimai (pvz., ADHD). Visada svarbu vertinti bendrą kontekstą, elgesio dažnumą, intensyvumą ir trukmę. Tačiau jei pastebite kelis iš žemiau išvardintų ženklų, kurie kartojasi ilgesnį laiką, verta rimtai susimąstyti, ar jūsų vaikas gauna pakankamai kokybiško jūsų dėmesio ir artumo:

1. Nuolatinis „blogas“ elgesys / Provokacijos: Atrodo, kad vaikas specialiai elgiasi netinkamai, neklauso, laužo taisykles, erzina jus ar kitus šeimos narius. Dažnai taip elgdamasis jis tiesiog siekia bet kokios jūsų reakcijos, nes net ir neigiamas dėmesys (barimas, pyktis) jam yra geriau nei jokio dėmesio.
2. Pernelyg didelis prieraišumas / „Lipšnukavimas“: Vaikas nuolat „kabo jums ant kaklo“, reikalauja fizinio kontakto, nenori paleisti net trumpam, sekioja iš paskos po namus, isteriškai verkia jums išeinant (net jei pagal amžių jau turėtų būti savarankiškesnis). Tai gali rodyti nesaugumo jausmą ir poreikį nuolat tikrintis jūsų buvimą ir ryšį.
3. Dažnas pertraukinėjimas: Vaikas nuolat pertraukinėja jūsų pokalbius su kitais suaugusiaisiais, jūsų darbą ar net pokalbį telefonu, desperatiškai bandydamas įsiterpti ir atkreipti dėmesį į save čia ir dabar.
4. Dažnas apsimetinėjimas sergančiu ar susižeidusiu: Vaikas nuolat skundžiasi įvairiais nebūtais skausmais (galvos, pilvo), imituoja ligos simptomus ar perdėtai reaguoja į menkiausią įbrėžimą. Taip jis siekia jūsų globos, rūpesčio, paguodos ir išskirtinio dėmesio.
5. Elgesio regresas į ankstesnį amžiaus tarpsnį: Vaikas staiga vėl pradeda elgtis kaip daug jaunesnis: pradeda švepluoti, čiulpti nykštį, prašytis ant rankų, šlapintis į lovą (nors seniai sėkmingai naudojosi tualetu). Toks regresas dažnai yra nesąmoningas būdas grįžti į tą laikotarpį, kai jis jautėsi saugesnis ir gaudavo daugiau dėmesio.
6. Užsidarymas savyje / Perdėtas drovumas: Vaikas tampa neįprastai tylus, liūdnas, uždaras, vengia akių kontakto, nenoriai bendrauja su aplinkiniais ar net su jumis. Tai gali būti ženklas, kad jis jaučiasi nepastebėtas, nesvarbus, nemylimas ir prarado viltį sulaukti jūsų dėmesio.
7. Audringos, neadekvačios emocinės reakcijos: Dažni ir labai stiprūs pykčio priepuoliai, isterijos, verksmingumas dėl, atrodytų, menkniekių. Kartais tai gali būti vaiko būdas išreikšti susikaupusį vidinį skausmą arba gauti stiprų (nors ir neigiamą) emocinį atsaką iš jūsų.
8. Nesugebėjimas žaisti vienam / Nuolatinis pramogų reikalavimas: Vaikas negali pats savęs užimti net trumpą laiką, nuolat reikalauja, kad žaistumėte kartu, linksmintumėte jį, nuobodžiauja, zyzia.
9. Perdėtas gyrimasis ir dėmesio siekimas bet kokia kaina: Vaikas nuolat giriasi savo (kartais ir išgalvotais) pasiekimais, daiktais, nuolat reikalauja pagyrų ir pripažinimo, stengiasi būti dėmesio centre, kartais net „vaiposi“ ar elgiasi kvailai, kad tik jį pastebėtumėte.
10. Melavimas ar smulkios vagystės: Nors tai jau rimtesni elgesio sutrikimo signalai, kuriems gali būti ir kitų priežasčių, kartais toks elgesys (ypač jei atsiranda staiga) taip pat gali kilti iš giluminio dėmesio, artumo ir priėmimo poreikio, kaip desperatiškas pagalbos šauksmas ar būdas atkreipti į save dėmesį.

Supraskime poreikį, slypintį už elgesio

Svarbu prisiminti, kad dažniausiai už tokio „nepatogaus“ ar „blogo“ vaiko elgesio slypi ne piktavališkas noras jus paerzinti ar nubausti, o gilus, nepatenkintas emocinis poreikis – jausti jūsų meilę, ryšį, saugumą, būti pamatytam, išgirstam ir priimtam. Vaikas tiesiog nemoka ar negali kitaip iškomunikuoti savo poreikio.

Ką daryti tėvams?

Jei įtariate, kad jūsų vaikui trūksta dėmesio, štai keli žingsniai, kurių galite imtis:

• Skirkite kokybiško laiko „vienas ant vieno“: Stenkitės kiekvieną dieną rasti bent 15-20 minučių individualaus, nedalomo dėmesio tik tam vaikui (jei turite kelis). Tuo metu atidėkite telefonus, išjunkite televizorių ir tiesiog būkite kartu: žaiskite jo mėgstamą žaidimą, kalbėkitės apie jo dieną, kartu paskaitykite knygą ar tiesiog pasėdėkite apsikabinę.
• Klausykitės aktyviai ir su susidomėjimu: Kai vaikas bando jums kažką pasakyti (net jei tai atrodo nereikšminga smulkmena), pasistenkite jį tikrai išgirsti. Atsisukite į jį, palaikykite akių kontaktą, linktelėkite, užduokite klausimų. Parodykite, kad jums nuoširdžiai įdomu tai, ką jis sako.
• Pastebėkite ir įvardykite gerą elgesį: Stenkitės dažniau rodyti teigiamą dėmesį ir girti vaiką tada, kai jis elgiasi tinkamai, yra ramus, bendradarbiauja, o ne tik tada, kai „prisidirba“. Kuo daugiau teigiamo dėmesio jis gaus už gerą elgesį, tuo mažiau jam reikės siekti neigiamo dėmesio per blogą.
• Būkite emociškai pasiekiami ir atliepiantys: Reaguokite į vaiko jausmus (tiek teigiamus, tiek neigiamus), padėkite jam juos suprasti ir įvardyti („Matau, kad tau liūdna/pikta…“). Leiskite jam jaustis saugiam reikšti savo emocijas.
• Įvertinkite kitas galimas priežastis: Jei vaiko elgesys jums kelia didelį nerimą, smarkiai pasikeitė ar trukdo jo kasdieniam gyvenimui, nebijokite pasitarti su specialistais – šeimos gydytoju, vaikų psichologu, mokyklos pagalbos specialistais. Jie padės atmesti kitas galimas problemas ir patars, kaip elgtis toliau.

Vaikų elgesys – tai jų unikali kalba, kuria jie mums pasakoja apie savo jausmus ir poreikius. Įsiklausykime į jų siunčiamus signalus ir stenkimės į juos atliepti su meile ir supratimu. Net ir patys užimčiausi tėvai gali rasti būdų parodyti savo vaikui, koks jis svarbus, reikalingas ir besąlygiškai mylimas. Kokybiškas dėmesys ir tvirtas emocinis ryšys yra pati geriausia ir vertingiausia dovana, kokią tik galime duoti savo vaikams.