Z karta ir darbas: kodėl jie renkasi laisvę, o ne karjerą?
Nuo „mikro-pensijų“ iki laisvai samdomo darbo – tyrinėjame, kodėl jaunoji karta keičia požiūrį į karjerą ir tradicinį darbą.
- Z karta, augusi saugesnėje aplinkoje ir veikiama kintančios ekonominės realybės, darbą bei karjerą vertina kitaip nei ankstesnės kartos, prioritetą teikdama dabarties džiaugsmui ir asmeninei gerovei.
- Jaunoji karta daug dėmesio skiria emocinei ir psichinei sveikatai, todėl dažnai renkasi didesnį lankstumą, nuotolinį darbą ir nebijo daryti ilgesnių pertraukų savo karjeroje.
- Toks pokyčiams imlus Z kartos požiūris meta iššūkį tradicinėms darbo rinkos struktūroms bei kelia klausimų dėl ilgalaikio ekonominio stabilumo ir visuomenės pasirengimo krizėms.
- Nors Z kartos lankstumas ir gebėjimas rūpintis savimi yra neabejotinai vertingi, tiek visuomenei, tiek verslui tenka ieškoti būdų prisitaikyti prie šių naujų darbo kultūros vėjų ir kartų dialogo.
Pastaruoju metu socialiniuose tinkluose, ypač „TikTok“, žaibiškai išpopuliarėjo nauja mada, kurią internautai praminė „mikro-pensija“. Tai kelių mėnesių ar net metų trukmės pertrauka darbe, skirta pagyventi iš anksčiau sukauptų santaupų. Ši idėja puikiai atspindi daugelio Z kartos atstovų (gimusių maždaug 1997–2010 m.) požiūrį: jie vis dažniau renkasi ne tik ilgesnes atostogas, bet ir laisvai samdomą darbą vietoje tradicinio biuro, nesivaikydami karjeros aukštumų didelėse korporacijose. Kodėl jaunoji karta taip drąsiai renkasi gyventi „čia ir dabar“, regis, mažiau galvodama apie miglotą ateitį?
„Rinktis save“: naujos kartos požiūris į darbą
Z kartos atstovai savo pasirinkimą dažnai apibūdina paprastai – „rinktis save“. Ir pripažinkime, mintis mėgautis gyvenimu šiandien, neatidėliojant jo rytdienai, kaip neretai darė mūsų seneliai, nėra bloga, nors ir ne visiškai nauja. Kažkur tai jau girdėjome… Juk ir tūkstantmečio karta (gimę maždaug nuo 1980-ųjų pradžios iki 1990-ųjų vidurio) jau ne vienerius metus bando įsprausti savo gyvenimą į laiko planavimo rėmus ir ieško garsiosios darbo bei asmeninio gyvenimo pusiausvyros.
Iš kur tuomet atsirado tas poreikis daugiau ilsėtis ir mažiau įsipareigoti? Tikėtina, kad tai atspindi šiandienos ekonominę tikrovę – juk dabartinėje situacijoje sukaupti solidesnes santaupas pavyksta anaiptol ne kiekvienam. Ar nuolat kylančios kainos ir ekonominis netikrumas gali nedemotyvuoti jauno žmogaus, kuris tik žengia pirmuosius savarankiško gyvenimo žingsnius?
Jei X karta ir tūkstantmečio vaikai nuo mažens buvo mokomi, kad svarbiausia – išgyventi, nes kritiniu atveju niekas kitas tavimi nepasirūpins, tai Z karta darbe jaučiasi ir mąsto kitaip. Jie augo kur kas komfortiškesniais laikais, saugesnėje, laisvesnėje aplinkoje, visuomenėje, kurioje psichologinė pagalba ir savęs pažinimas tapo norma. Jiems sunkiai suvokiama sunkaus, alinamo darbo dėl išgyvenimo idėja, nes skurdo baimė jų kolektyvinėje pasąmonėje nebuvo taip giliai įsirėžusi. O štai įtakingi socialinių tinklų nuomonės formuotojai ir tinklaraštininkai visą šį laiką sėkmingai skleidė „lengvų pinigų“ ir laisvo gyvenimo būdo idėjas, dažnai atsietas nuo tradicinio darbo biure.
Emocinė gerovė ir lankstumas – Z kartos prioritetai
Vyriausiems Z kartos atstovams šiandien sukanka maždaug 25-eri, tad daugelis jų dar nėra prislėgti įprastų „suaugusiųjų“ finansinių įsipareigojimų, tokių kaip būsto paskolos ar vaikų išlaikymas. Nemaža jų dalis nėra prisirišę prie konkrečios vietos ir gali laisvai keliauti po pasaulį, dirbdami nuotoliniu būdu. Argi tai neatrodo kaip puikus gebėjimas prisitaikyti prie sparčiai kintančio pasaulio?
Ši karta iš tiesų skiria daug dėmesio savo emociniam komfortui ir šiuo aspektu atrodo brandesnė už ankstesnes. Jei penkiasdešimtmečiai kartais vis dar vengia psichologo kabineto, kenčia nuo psichosomatinių ligų ir gyvena pagal jiems primestus ar vaikystėje susiformavusius toksiškus scenarijus nemylimame darbe su nemylimais žmonėmis, tai dvidešimt penkerių metų jaunuoliai drąsiai reiškia savo jausmus, renkasi tai, kas jiems iš tiesų tinka, ir lengvai aukoja tariamą stabilumą vardan tikros laimės bei vidinės harmonijos.
Jie puikiai suvokia ne tik fizinės, bet ir psichinės sveikatos svarbą bei moka savimi pasirūpinti. Būtent tai jiems leidžia lanksčiai prisitaikyti prie nenuspėjamo pasaulio, greitai įgyti naujų įgūdžių ir nuolat mokytis. Atrodo, kad šioje srityje jiems išties sekasi.
Laisvės kaina: iššūkiai naujai darbo kultūrai
Tačiau toks Z kartos požiūris turi ir kitą medalio pusę. Didelis lankstumas ir nenoras įsipareigoti ilgam gali įnešti sumaišties į tradicines, stabilumu ir planavimu pagrįstas struktūras, kurios užtikrina daugelio socialinių institucijų veikimą.
Be to, kyla pagrįstų klausimų, kaip ši karta gebės tvarkytis su rimtomis krizėmis, neturėdama pakankamų finansinių atsargų ar patirties įveikiant ilgalaikius sunkumus. Juk tikroji laisvė ir gebėjimas prisitaikyti pasireiškia brandžiu lankstumu ir gebėjimu išgyventi įvairiose situacijose. Ankstesnės kartos, pavyzdžiui, pasižymi didesniu atsparumu ir gebėjimu aukoti trumpalaikius malonumus vardan ilgalaikių tikslų.
Jau dabar matome, kaip verslo įmonės ir vadovai yra priversti keisti savo darbo metodus, prisitaikydami prie naujosios kartos darbuotojų poreikių. Kol kas sunku prognozuoti, kokios bus ilgalaikės šių pokyčių pasekmės, nes verslas, visuomeninės ir valstybinės institucijos yra pernelyg didelės ir inertiškos sistemos, kad galėtų keistis taip greitai, kaip norėtųsi jaunajai kartai.
Ateitis parodys: stebime pokyčius
Akivaizdu, kad Z karta darbe įneša gaivaus vėjo ir verčia iš naujo įvertinti įprastus karjeros, sėkmės ir gyvenimo prasmės standartus. Jų noras gyventi prasmingai, rūpintis savo gerove ir ieškoti lankstumo yra suprantamas ir sveikintinas. Tačiau kaip ši gyvenimo filosofija paveiks ilgalaikį visuomenės stabilumą ir ekonomikos raidą, parodys tik laikas. Mums belieka stebėti šiuos įdomius pokyčius ir mokytis suprasti vieni kitus, ieškant visiems priimtinų sprendimų.
