Kaip neprarasti geros nuotaikos darbe?

Nėra namų be dūmų, o darbų- be stresų. Juk susidoroti tenka ne tik su pareigomis, nuovargiu, bet ir su bendradarbių nuotaikomis, šmaikščiais, kartais net nuodingais jų liežuvėliais. Vis dėlto daugelio problemų galima išvengti.

Tada nebereikės žvairuoti į tuos, kurie „guodžiasi”, kad laukia nesulaukia, kada baigsis savaitgalis, ir jie galės lėkti į darbą.

Ar žinote kolektyvų, kur žmonės nesirungtų dėl pripažinimo arba aukštesnių pareigų? Kur niekas nesibaimintų kad kuris nors tuoj tuoj pralenks?… Kiekvienam kartais tenka susiremti su kolegomis: kai atmosfera įkaitusi, kivirčui įsiliepsnoti pakanka menkiausio nuomonių skirtumo. Po to pėdiname namo sudirgę, nepatenkinti savimi ir kitais.

Gaila, juk darbe praleidžiame pusę dienos (ir nemažą gyvenimo dalį). Vadinasi, verta pamėgti jį ir kolegas.
Iš tikrųjų nėra sunku sukurti darbe malonią atmosferą.

Komplimentai

Kaip juos sakyti. Komplimentai- pripažini­mo ir geranoriškumo išraiš­ka, kartais išliejama pagy­rų himnais, kartais- tik ke­liais maloniais žodžiais. Sa­kyti komplimentus verta- jie padeda sukurti gerą at­mosferą. Be to, svarbu, kaip juos sakyti!

• Žodžiai turi būti teisingi ir nuoširdūs. Jei sakydama kolegei: „Šiandien gražiai atrodai”, ironiškai šypsaisi, neabejok: ji pamanys, kad šaipaisi.
• Geriau, kad pagyrimas nenuskęstų žodžių jūroje, antraip žmogus jo paprasčiausiai neišgirs.
• Ką nors girdama, nelygink su kitais. Pavyzdžiui, venk pasakymų: „Tavo pasiūlymas geresnis nei…” arba „Atlikai užduotį taip pat gerai, kaip ir ponia X”.
• Nepamiršk- komplimentai turi teikti malonumą.

Kaip juos priimti. Ne visi tai gebame. Vieni ne­tiki, kad pagyrimo nusipelnė. Kiti gėdijasi gražių žodžių, kartais net įžiūri juose klastą. Tre­ti, išgirdę komplimentą, sku­ba atsilyginti tuo pačiu.

Taigi nepulk į paniką. Jei kas nors tave giria, greičiausiai to nusipelnei. Tiesa, neskubėk visiems girtis, kad pagyrė viršininkas. Bendradarbiai gali netinkamai suprasti: imti nepasitikėti tavimi arba pavydėti.

• Jei įtari, kad komplimentai- tik įžanga, ketinant iš tavęs ką nors išpešti, labai ramiai, bet tvirtai atsisakyk vykdyti prašymą.
• Nepradėk aiškintis, ar komplimentas nuoširdus, net jei manai, kad jis neteisingas. Verčiau atsakyk: „Dėkui, malonu tai girdėti”. Taip parodysi, jog įvertinai gerą valią.
• Pasitaiko ir nevykusių komplimentų. Vertink juos su humoru.

Nurodymai

Kaip juos duoti kitiems. Deja, būtent netinkamai pa­teikiami nurodymai dažniau­siai įžiebia konfliktą tarp va­dovo ir jo pavaldinių. Užduotį privalu suformuluoti aiškiai bei vienareikšmiai ir pateik­ti būtent tiems žmonėms, ku­rie ją vykdys. Nurodymai ne­turėtų būti duodami pakeltu balsu. Nederėtų pamiršti ir dar kelių svarbių taisyklių.

• Apgalvok, ko iš tikrųjų no­ri ir tikiesi. Pasistenk, kad nurodymas būtų konkretus ir tiksliai suformuluotas. Įsitikink, ar tave gerai suprato.
• Kreipkis maloniai, tačiau tvirtai ir ryžtingai. Elkis pagarbiai ir nepiktnaudžiauk savo valdžia.
• Nurodyk tikslų darbo atlikimo terminą („Prašau atlikti tai iki penktadienio, dešimtos valandos”).
• Nurodymus sušvelnink, parodydama pagarbą pavaldiniui: „Tai tikrai skubu. Man nemalonu, kad prašau paskutine minutę…”. „Tikiu, kad puikiai susitvarkysite”.
• Nesivadovauk asmeninėmis simpatijomis. Nedera užversti žmogų sunkesniais darbais ar taikyti griežtesnius nei kitiems reikalavimus vien todėl, kad jis tau nepatinka.

Kaip juos priimti. Kai nurodo asmuo, kurio pareigos leidžia tai daryti, dera paklusti. Neverta rodyti viršininkui savo nepasitenkinimo ar ginčytis, kad šį darbą privalėtų atlikti kažkas kitas.

• Klausinėk dalykiškai ir konkrečiai. Sulauk išsamaus paaiškinimo. Norėdama deramai atlikti užduotį, turi žinoti, ko iš tavęs tikimasi.
• Pasitikrink, ar gerai supratai nurodymus. Esmę trumpai atkartok juos davusiajam („Jei gerai supratau, projektas turi būti parengtas penktadieniui, dešimtai valandai”).
• Klausykis atidžiai, dėmesį sutelk į esminius reikalavimus. Sudėtingesnį nurodymą užsirašyk, kad nepamirštum jokių smulkmenų.
• Jei abejoji, ar susidorosi su užduotimi, paklausk vadovo, į ką galėtum kreiptis pagalbos.
• Sužinok, kiek turi laiko darbui atlikti. Pasitikslink, ar tai galutinis terminas.
• Jei nurodymai nepatinka, pasistenk vertinti juos kaip kelių eismo taisykles. Šios irgi ne visiems patinka, bet laikytis reikia bendram labui.

Kritika

Kaip ją priimti. Niekas nemėgsta būti kritikuojamas. Dažną mūsų kritikos strėlės verčia gintis arba pulti. Net kai kritikuojamas konkretus poelgis, daug kam atrodo, kad tai- puolimas prieš jį. Pasipila pretenzijos, nepasitenkinimas.

• Nepaisydama kritikos turinio, išklausyk ją ramiai ir kantriai.
• Neskubėk atsakyti. Palauk, kol šiek tiek atvėsi.
• Pagalvok, ar priekaištai teisingi. Jei taip, turėk drąsos pripažinti savo kaltę. Jei turi rimtą pasiteisinimą („Turėjome per mažai laiko”), išsakyk jį, apsigink.
• Neužmiršk, kad šeimyninės bėdos, viršininko akimis joks pasiteisinimas. Neverta net prasižioti, kad sirgo vaikas, ar turi rūpesčių dėl vyro.
• Nesutik su nepagrįsta kritika. Prašyk, kad priekaištas būtų paremtas įrodymu.
• Manydama, jog tave užsipuola nepagrįstai, stenkis susivaldyti, nepratrūkti pykčiu, mirtinai neįsižeisti. Mėgink išsiaiškinti ramiai, savo teisumą įrodyk oriai.

Kaip kritikuoti kitus. Tik atrodo, kad kritikuoti lengva. Anaiptol. Svarbu ne tik tai, kokių priekaištų jam turime, bet ir kaip juos išsakome. Vis dėlto įmanoma kritikuoti ir neįžeisti.

• Prieš pradėdama kalbėti, gerai pamąstyk, kuo konkrečiai esi nepatenkinta.
• Kritikuok konkretų žmogaus veiksmą ar poelgį, ne patį žmogų.
• Pirmiausia žmogui, kuriam ketini priekaištauti, pasakyk ką nors malonaus, pagirk (būdo bruožą, darbo manierą ar pan.). Tik tuomet kritikuok („Ataskaita labai gerai parengta. Viskas išdėstyta sklandžiai, bet joje trūksta…”). Tokią kritiką žmogui lengviau priimti ir tinkamai įvertinti.
• Kalbėk ramiai, trumpai, konkrečiai. Nekelk balso.
• Nevartok užgaulių žodžių, įžeidžiamai nešmaikštauk. Puolimas išprovokuoja savigyną, tuomet visus priekaištus žmogus suvokia kaip nepagrįstus.
• Stenkis įsiklausyti, ką sako kritikuojamas žmogus. Nežiūrėk į jį lyg į kokį nevykėlį.
• Nepulk žmogaus kaltinti vien todėl, kad kažkas prieš tai sukritikavo tave.

Pagalba

Kaip jos prašyti. Tai nelengva, nes tenka prisipažinti, kad su kažkuo nesusitvarkai. Niekam nemalonu atskleisti savo bejėgiškumą. Baugu būti priskirtam prie negabiųjų.

• Prisimink savo stipriąsias savybes, tik paskui- silpnąsias. Bus lengviau paprašyti pagalbos.
• Pasistenk suvokti, kas konkrečiai sukelia keblumų. Kuo aiškiau ir tiksliau apibrėši kliūtį, tuo veiksmingesnės pagalbos sulauksi.
• Įsitikink, ar su prašymu kreipiesi būtent į tą, kuris gali padėti. Pasirink tinkamą momentą.
• Neįžeidinėk ir nepeik žmogaus, atsisakiusio padėti. Neprisiekinėk sau, kad jo pagalbos daugiau neprašysi.
• Nuoširdžiai padėkok padėjusiam ar bent norėjusiam padėti žmogui.

Kaip ją teikti. Pagalba- subtilus dalykas, deja, daugelis mūsų tokiomis aplinkybėmis elgiasi gan negrabiai. Nederėtų piršti savo paslaugų neprašomiems. Be to, kiekvienas pirmiausiai turėtų išsiaiškinti, ar nuoširdžiai nori padėti ir ar tai padaryti yra pajėgus.

• Nežadėk daugiau, nei gali duoti.
• Jei dėl tam tikrų priežasčių negali padėti, paaiškink tikrąją padėtį. Leisk žmogui suprasti, kad nesi prieš jį nusiteikusi ir pripažįsti jo reikalo svarbą.
• Padėk nelaukdama dėkingumo.
• Pasistenk atskirti, kada esi prašoma padėti, o kada- padaryti kito darbą,
• Neversk savęs padėti, jeigu nenori to daryti. Vertinga tik savanoriška ir nuoširdi pagalba.