Mieliausias vaikystės žaisliukas

Mes, suaugusieji, klystame many­dami, kad iš kala­dėlių statydamas namus, burzgin­damas mašiną ar
liūliuodamas lėlytę, vaikas tik linksmina­si, kad žaidimas neturi nieko bendra, pa­vyzdžiui, su pamokų ruošimu ar darbu. Suaugusieji dažnai viską įspraudžia j rė­mus: žaidimas- tai pramoga, pamokos- pareiga, darbas- nuobodi ir sunki būti­nybė. Jie klysta: čiupinėdamas barškutį, mokydamasis šliaužti laiptais, dėliodamas kubelius ir įsivaizduodamas esąs traukinio mašinistas, mažylis įtemptai dirba- susipažįsta su pasauliu.

Kodėl vaikas žaidžia?

Tik neskubėkite sakyti, kad žaidi­mas- lengviausias užsiėmimas. Anaip­tol. Vaikas nori įsisavinti naujesnę, sudėtingesnę veiklą- daryti tai, ką moka vyresni vaikai ir suaugusieji. O tai tikrai nėra lengva.

Dažna mama stebisi, o kitąsyk net piktinasi, kad jos vienerių metų pyplys mieliau barškina puodų dangčiais, o ne žaidžia ryškiaspalviais žaisliukais. Betgi­ įnikus stebi maną kuri ne su lėlytėmis laidžia, o kepu blynus, mažylio akimis „žaidžia” su puodais.

Mieliausias žaisliukas

Vaikams labiau patinka paprasti žais­lai, su jais jie ilgiau žaidžia ir visai ne todėl, kad vaikai nėra reiklūs, o todėl, kad jų laki vaizduotė.

Štai paprasčiausias pavyzdys- du žaisliniai traukinukai. Vienas labai pana­šus į tikrą ir važinėja bėgiais, o kitas- padarytas iš paprastų, medinių, lengvai atsikabinančių kubelių. Kuri vaikas mie­liau renkasi? Medinuką. Žinote, kodėl? Nes mažam žmogučiui sunku sumontuoti geležinkelį, be to, į tokį modernų traukinį nieko negalima įkrauti nenukėlus jo sto­go. Vaikui reikia naujų įspūdžių: medinis traukinukas įdomesnis- sukabinęs du kubelius, vaikas „sukurps” sunkvežimį su priekaba, o ant jų viršaus uždėjęs mažų kubelių, pastatys šaunų prekinį traukinį, kuris gabens krovinius į tolimiausius pa­saulio kampelius. Kai nusibos „sausu­mos” žaidimai, kubeliai taps valtimis- ir mažylis tiesiog išplauks j jūrą… Taigi vie­nas žaislas ir dešimtys naujų vaizduotės sukurtų žaidimų.

Nesisielokite, kad negalite nupirkti prašmatnios brangenybės savo mažyliui arba kad vaikas jos nenori. Galbūt jis nori paprastesnio žaislo, o gal tiesiog dar neatėjo TO žaislo laikas. Juk dažnai būna pilnas kambarys įvairiausių žaisliukų, o mažylis džiaugsmingai „tampo” suply­šusią kartono dėžę ir mano esąs profesio­nalus sunkvežimio vairuotojas. Šiukštu negalvokite, kad vaikui apskritai nereikia pirkti gerų žaislų. Tikrai ateis laikas kai jūsų atžalėlė užsimanys triratuko ir kito įmantraus žaislo. Tik būtinai atsižvelkite į vaiko skonį ir pomėgius.

Kiekvieno amžiaus vaikas turi savo žaislą

Temokantis čiupti ar liesti vaikas mėgsta įsistebeilyti j ryškius daiktus, pa­kabintus virš jo lovytės. 5- 6 mėnesių kū­dikiui patinka laikyti daiktus rankytėse, barškinti jais ir, be abejo, jų paragauti. Žinoma, šiuo laikotarpiu labiausiai tinka įvairūs barškučiai, „kramtomi” žiedai ir pan.

Vienerių-pusantrų metų vaikas mėgsta kišti vieną daiktą į kitą, stumdyti ir tampyti juos po kambarį. Todėl visai nenuostabu, kad šio amžiaus mažylis mielai žaidžia su įvairiais namų rakan­dais, o ne su tikrais žaislais. Iš pradžių vaikas mokosi stumti daiktus priekin, o jau paskui – traukti paskui save.

Baigdamas antruosius savo gyveni­mo metus, vaikas vis labiau mėgdžioja vyresniuosius. Pirmiausia- tėvus: bando šluoti grindis, plauti indus ar skustis barz­dą. Beje, šio amžiaus vaikai-gan kūry­biški. Dvejų metų vaikai jau mielai žaidžia su lėlėmis, žaisliniais baldais, ma­šinytėmis ar kubeliais.

Lego žaislai iš tiesų puikiai ugdo vaiko mąstymą. Iš Lego kaladėlių galima pastatyti ir daugiaaukš­čius statinius, ir sudėlioti traukinius, ir baldus, ir netgi žmogeliukus, (vairių dy­džių ir formų kubelių rinkinys mažyliui atstoja dešimtį žaislų. Juolab kad šiandien šio tipo žaislų pasirinkimas- tikrai didelis.

Svarbiausias vaiko žaislas- lėlė

Tai- ne lik žaislas, bet ir žaidimo draugas, ypač tiems vaikams, kurie na­mie neturi vienmečių, su kuriais galėtų) žaisti. Lėlė žaidime tampa gyvu žmogu­mi. Ji nebūtinai turi būti mažas kūdikėlis, kurį reikia čiūčiuoti, migdyti, valgydinti. Lėlė gali būti ir mokinukė (vaikas tampa mokytoju). Ji gali būti laukiamas svečias, pardavėja ir pan.

Kokia turi būti lėlė? Tokia, kurios galva kieta, o galūnės juda. Be abejo, ge­rai, kai lėlė turi garderobą. Vaikas mokosi aprengti ir nurengti, derinti rūbus ir spal­vas, o paūgėjęs – netgi pasiūti lėlei dra­bužėlį.

Visada viena lėlė tampa mylimiausia. Ji nebūna gražiausia, didžiausia ar nau­jausia. Ji tiesiog pelno didžiausią simpati­ją, ir tiek. Dažniausiai todėl, kad su ja ga­lima žaisti visokiausių siužetų žaidimus. Kuo daugiau tokių bruožų lėlė turi, tuo labiau ją vaikas myli. Beje, vaikui pakan­ka dviejų trijų lėlių, iš kurių viena atlieka moters vaidmenį, kita- vyro, trečia- vai­ko. Šiandien šiuos vaidmenis puikiausiai atlieka „Barbių” rinkiniai, žinoma, jeigu jie yra kokybiški.

Visi mes atėjome iš stebuklingos pasakų šalies, vadinamos vaikyste. Ir kiekvienas ją prisimename kitokią-, skirtingos spalvos, kvapo, skonio ir būti­nai- su vieninteliu brangiausiu švepliuko žaisliuku.
Iš tiesų, jeigu vai­kystėje pasakos, fan­tazijos, muzikos, žaidimo pasaulis nebuvo turtingas, vaikas užaugo tarsi sudžiovintas gėlės žiedelis.

Be abejo, vaikystėje vien lėlių nepa­kanka. Vaikui reikia ir kitokių žaislų. Psi­chologai skirsto žaislus į tris grupes: siu­žetinius, statybinius ir senus, rodos, ne­ reikalingus daiktus.

Siužetiniai žaislai – kiškis, šuniukas, laputė ir pan.- vaiko žaidimuose tampa zoologijos sodo gyventojais, pasakų he­rojais ir pan. Žaisliniai baldeliai ar indai tinka „svečių priėmimui”, „šeimyni­niams pietums”.

Statybiniai žaislai – įvairios kaladė­lės, Lego rinkiniai. Tai- didžiausias lo­bis vaiko kūrybai. Iš šių žaislų statomi namai, tvoros, tiesiami tiltai, kuriamos Įdomiausios pilys.

Kas gi tie „nereikalingi” daiktai? Tai saldainių popierėliai, įvairūs lipdukai, su­sidėvėjusių žaislų ratukai, vinutės, kriauklytės ir t.t. Dažniausiai tokius daik­tus tėvai vadina šiukšlėmis. O! Kokie jie neteisūs! Neradęs spalvoto popierėlio ar siūlų ritelės, vaikas labai sielvartauja: pa­sirodo, popierėlis buvojo staltiesė, o siū­lų ritelė- puodukas. Tikrai ne­ valia abejingai mėtyti vaiko rakandų, gal­ būt tai- svarbiausi jo žaidimų reikmenys.

Nusibodęs žaislas

Neperkraukite vaiko žaislais. Vaikas tiesiog pasimes tarp jų ir nė vienu ilgiau nesidomės. Todėl neverta vaikui visų žaislų duoti iš karto. Tegul jis žaidžia su tuo, kuris šiuo metu jam p atrodo mylimiausias. Kitus žaislus kur nors paslėpkite. Po kurio laiko vaikui jie taps seniai matytais gerais draugais.

Be abejo, vaikas „išauga” iš kai kurių žaislų. Dažniausiai jie atitenka jaunesniems broliams ar sesėms. Malonu, kai vai­kas su meile jį kam nors dovanoja.

Netrukdykite vaikui žaisti

Tegul jis improvizuoja, kuria, fantazuoja. Dažnai mamytė ar tėvelis savo patarimais ir nurodinėjimais įkyriai kišasi į vaiko žaidimą. Štai mama nupirko dukrytei lėlę su drabužių rinkiniu ir moko ją aprengti. Be abejo, anot mamos, drabužėlius reikia vilkti iš eilės, bet mažoji pirmiausia nori apvilkti paltu. Mama įtikinėja, mažoji papučia lūpas. Netekusi kant­rybės mamytė pagrasina atimsianti žaislą, jeigu mažoji ir to­liau purkštaus.

Kitas atvejis- tėvas nupirko vaikui spalvinimo knygelę. Mažylis tuoj pat stveria oranžinį pieštuką ir spalvina medį. Tėvas aiškina, kad oranžinių medžių nebūna, ir skuba mokyti piešti. Tikrai be reikalo .

Neskubinkite vaiko- ateis laikas ir jis išmoks spalvinti, rengti lėles ar konstruoti sudėtingą žaislinį geležinkelį. Neįkyrėkite vaikui patarimais ir pamokslavimais. Mažasis žmogutis pasijus esąs nekompetentingas, o tai- labai negerai. Žaidimas vaikui bus malonus tik tada, kai elgsitės su mažuoju kaip su sau lygiu. Tegul jis pats moko jus, kaip reikia žaisti. Padėkite jam tik tada, kai vaikas pats paprašo. Jeigu nupirkote sudėtingą žaislą ir vaikas dar nemoka su juo žaisti, verčiau paslėpkite jį ir parodykite tada, kai vaikas paūgės.

Negeras berniukas

Pusantrų- pustrečių metų vaikai dažnai pešasi dėl žaislų.  Jų bendravime daug „neduosiu”, „čia- mano ” . Mažylis tikrai nesiskirs su savo nuosavybe todėl, kad jis ar ji yra „geras vaikas”. Jis visomis jėgomis įsitveria žaislo arba sutrikęs jį… atiduoda. Dažnai mamos dėl to nerimauja.

Nemanykite, kad iš dvejų metų „grobuoniuko” būtinai išaugs mušeika. Tokio amžiaus vaikutis tiesiog dar per mažas visų paisyti. Verčiau suraskite jam vyresnių draugų, kurie moka apginti savo teises. Jeigu vaikas visą laiką kam nors nuolaidžiauja, verčiau kuriam laikui išskirti jį su lyderiu.

Jeigu mažylis supykdė draugą ir yra labai įniršęs, nepamokslaudama nutempkite jį šalin ir pasistenkite sudominti kuo nors kitu. Tik negėdinkite- jis manys esąs visų smerkiamas ir pasidarys dar agresyvesnis.

Jeigu dvejų metų mažylė nieku gyvu nenori „paskolinti” draugei jai brangaus lėlių vežimėlio, tegul ir neduoda. Atimdamos iš vaiko jo nuosavybę, priversite mažylį  manyti, kad visas pasaulis- vaikai ir suaugusieji sukilo prieš jį ir ketina atimti jo brangenybę. Tai tik dar labiau sustiprins jo nuosavybės jausmą.

Trečiaisiais gyvenimo metais vaikas labiau pamėgs kitų vaikų draugiją, noriai su jais bendraus ir keisis žaislais.

Mokydami vaikus gerumo, apsieikime be „didelių aukų”: nesiūlykime skirtis su žaislu, prie kurio vaikas itin prisirišęs, arba atiduoti draugui vienintelį saldainį.